Į kino personažų kailį festivalio „Kino pavasaris“ vadovai Vida Ramaškienė (66) ir jos sūnus Algirdas Ramaška (36) nėrė daug negalvodami: „Gyvenimas yra per trumpas gyventi liūdnai.“ Neliūdi Vida ir dėl sprendimo festivalio valdymo vairą perduoti sūnui – abiem tai reiškia naują pradžią.
Vida neslepia, kad jos sena svajonė buvo nuo šešiasdešimties pagyventi sau. Esminiai darbai – tokie kaip baigti mokslus, rasti darbą, sukurti šeimą, užauginti vaikus, padėti tėvams – jau padaryti, todėl pagaliau gali mėgautis geru kinu ir kelti naujus tikslu. Kad ir įsteigti gero kino klubą senjorams.
Tačiau pripažįsta, kad vairo perdavimo procesas buvo ilgas ir klampus. „Pirmiausia man reikėjo nustoti jį mokyti: labai norėjau Algirdui aiškinti, kaip daryti ir nedaryti...“ „Vien pasakymas „Ai, vadovauk, aš nesikišiu“ nieko nereiškia, nes atsiriboti ir nesikišti – tai leisti kitam žmogui perimti sprendimus, leisti suklysti, susitaikyti su tuo, kad nebus taip, kaip tu galvoji, jog yra geriausia...“ – tęsia Algirdas.
Iš tiesų darbe siejantis dvejopas ryšys – ne tik direktoriaus ir pavaldinio, bet ir mamos bei sūnaus – sujaukė jųdviejų santykius.
„Daug kam keista, kad kreipiuosi ne „mama“, o „Vida“. Tai mūsų seniai priimtas sprendimas, nes buvo kuriozinių situacijų, kai Vida mane verslo susitikime pašaukė: „sūnukai“ ar „mažuti“. Kad išvengtume tokių buitiškumų, atradome būdą, kaip bendrauti prie darbuotojų, partnerių, – kad žmonės nesijaustų nepatogiai. Paskui tai persikėlė ir į artimesnę aplinką: dabar ir susitikę namuose, prie švenčių stalo taip kreipiamės vienas į kitą.“
Antras didžiulis iššūkis buvo išmokti neperkelti į šeimą darbo santykių ir emocijų. Teko namie įvesti taisyklę: šeimos rate, per šventes, prie stalo darbo reikalai yra tabu.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“