Vežimėliu per gyvenimą skriejanti Ramunė Šidlauskaitė: „Tai ne mes neįgalūs – aplinka mus verčia neįgaliais“

Ramunės Šidlauskaitės gyvenimo vežimėlis neriboja / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2018-05-03 18:10
„Aš išbėgsiu minutėlei“, – pasisveikinusi trumpam atsiprašo Ramunė Šidlauskaitė (30) ir lyg vijurkas neria pro duris. Išbėgsiu – tai reiškia nuvažiuosiu neįgaliojo vežimėliu. Su Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatore Ramune kalbantis tenka aptarti ne vieną žodį – ar jis nežeidžia.

„Neįgalus jau reiškia, kad nieko negali, o dažnas iš mano likimo draugų gali viską. Geriau tokį asmenį apibūdinti kaip turintį negalią ar kokį nors sunkumą“, – svarsto Ramunė, tačiau pati sąvokoms nesuteikia reikšmės.

Ramunės gyvenimas kita linkme pasisuko po automobilio avarijos, jai buvo 16 metų – lūžo stuburas ir teko mokytis gyventi kitaip.

„Sėdėjau ant galinės sėdynės – saugioje automobilio vietoje, tačiau nebuvau prisisegusi saugos diržo. Dabar ypač atkreipiu dėmesį į to nedarančius žmones, o jei jie ir prisisega – tai tik norėdami išvengti policijos pareigūnų galimos baudos...“ – pasakoja mergina.

Operacijos, reabilitacijos nugvelbė porą metų – Ramunė kiek vėliau pabaigė gimnaziją. Dėkinga savo krašto – Kėdainių mokyklos direktoriui, kuris viską suorganizavo taip, kad Ramunė galėtų sklandžiai mokslus baigti. O kliūtis buvo...trys laiptukai į pastatą. Tiesa, ir iki pačios mokyklos iš jos kaimo – apie 30 kilometrų. Tad Ramunė atvykdavo tik atsiskaityti – prie mokyklos jos laukdavo užkeliančiųjų į pastatą pagalba, o į skirtą kabinetą pirmame aukšte ateidavo tam tikrų disciplinų mokytojai.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip atlaikėte tą metą – juk pati ankstyvoji jaunystė, kai taip maga puoštis suknelėmis, džiaugtis gyvenimu?

Manęs dažnai klausia, ar sunku, galbūt užklupo depresija. Man nieko nebuvo – net nežinau kodėl. Šviesiai nuteikinėjo gydytojai, sakę, kad viskas bus gerai, tad ir gyveni netolimos ateities planais – štai laukia reabilitacija, štai dar viena operacija, štai jau lengviau. Tiesą pasakius, net nėra laiko pagalvoti, graužtis, nes visuomet esi užimtas kokia nors veikla.

Sanatorijoje sutinki panašaus likimo žmonių. „Kiek laiko sėdi?“ – išgirdusi tą klausimą iš pradžių dar sugebėdavau suskaičiuoti, kad štai šeši ar septyni mėnesiai, o paskui jau pamečiau skaičių, kaip ir daugelis.

Tiesiog reikia pakeisti gyvenimą kita linkme, juk ir sveikos merginos kažko negali – viena nemoka gaminti, kita – megzti, tuomet imasi ko nors kito.

Ką sumanėte veikti po mokyklos?

Išvykau į Vilnių ir Mykolo Romerio universitete pradėjau psichologijos studijas. Po kurio laiko mečiau, nors studijos man patiko. Nepritaikyta aplinka atgrasė. O Dieve, galvoju, kiek reikia kankintis: negana to, kad gyveni vienas, važiuoji į paskaitas – šaligatviai žiemą nenuvalyti, auditorijos nepritaikytos – kas kartą turi prašyti pagalbos. Nežadu kankintis – supykau ir mečiau tą reikalą!

Trejus metus dirbau „Rimi“ kasoje, sulaukiau kvietimo įsijungti į Lietuvos žmonių su negalia sąjungos veiklą.

Jūs, matau, veržliai ir optimistiškai nusiteikusi, o kaip tėvai – neramu jiems turėjo būti, kai kraustėtės namų?

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Tėvai visada šalia, bet jie ne iš tų, kurie taip ir nenukerpa bambagyslės, jungiančios su vaiku. Mūsų šeima didelė – esame keturios seserys. Šeima man greičiausiai ir padėjo nepalūžti. Namiškiai visuomet mane laikė visaverte šeimos nare – taip su neįgaliaisiais ir reikia elgtis. Net jei paprašydavau kartais ką nors paduoti, man atsakydavo – juk pati gali. Ir iš tiesų – juk galiu. Žinoma, tam tikrais atvejais tos pagalbos prireikdavo.

Kokia jūsų buitis, rutina?

Įprasta – kaip ir visų žmonių. Tik man reikia kruopščiau planuoti viską, nes kiekvienam veiksmui reikia šiek tiek daugiau laiko. Štai žmogus jei užsimano nueiti į kirpyklą – jis pasiima piniginę ir keliauja. Neįgalus turi sužinoti, ar ta įstaiga pritaikyta jo situacijai, ar jis ten pateks.

Pati esu susidūrusi su situacija, kai reikėdavo išsinuomoti butą, žmonės žvelgdavo įtariai, ar sugebėsi susimokėti nuomą. O tai kaip kitaip? Yra žmonių, kurie, kaip sakau – nei kojyčių, nei rankyčių neturi, bet kuria šeimas, dirba.

Ar keičiasi žmonių požiūris į neįgaliuosius – juk turite keliolikos metų patirtį?

Jau iš tiesų smagiau. Anksčiau Kėdainiuose trikdydavo aplinkinių žvilgsniai, jei norėdavai, ko paklausti – nusisuka, tarsi stengiasi tavęs nematyti, nors labai mato! Žmonės tampa sąmoningesni, tiesa, kartą prie parduotuvės laukiau draugų, o viena praeivė man pabandė įbrukti pinigų, pamaniusi, kad laukiu išmaldos. Abi sutrikome, bet paskui tik pasijuokėme.

Draugiškesniam požiūriui įtakos turi, ko gero, ir lietuvių viešnagės užsienyje – juk ten neįgaliųjų pilna. Kartais dar išgirstu, kad neva anksčiau tiek neįgalių nebuvo, o dabar jų daugėja ir vis jiems ko nors reikia. Buvo ir anksčiau, tiesiog žmogus kad ir laisvėje, bet būdavo įkalintas savo namuose. Lietuvoje aplinka pagal neįgaliojo poreikius nėra pritaikyta 70 procentų. Štai Kaune sutvarkė Laisvės alėją, bet joje mes negalime patekti nei į parduotuves, nei kavines. Siūlo įtaisyti skambutį, bet ar aš suknelę gatvėje matuosiuosi, kavą gatvėje gersiu?

Net dauguma savivaldybių nepritaikytos neįgaliems – jie laukia, kol specialistas pas juos nusileis. Reiškia, lyja, sninga – žmogus lauke praleidžia daug laiko, be abejo, kad jis atrodo apgailėtinai, bet kas jį į tokią padėtį įstūmė?..

Kai rinkausi Vilniuje butą, atidžiai rinkausi tokius namus, į kuriuos galėčiau patekti. O mačiau visokių variantų. Pagal įstatymą būstas turi būti pritaikytas ir neįgaliems, bet, įsivaizduokite, XXI amžiuje pastatomas devynių aukštų pastatas, kuriame liftas stoja tik trijose vietose. Vadinasi, dar kažkiek laiptų turės įveikti asmuo su vežimėliu, neregys, senukas, mama su vaiku vežimėlyje.

Koks momentas jus labiausiai papiktino?

Būna – net šokiruoja koks nors sprendimas, pavyzdžiui, – neįgaliesiems skirtas tualetas antrame aukšte. Tai kaip į jį patekti? – juokiasi Ramunė. – Gražių pavyzdžių išvystu keliaudama. Štai skridau pas draugę į Londoną pati viena. Aš pati – vežimėlyje, kurį stumiu rankomis ir turėjau dar du lagaminus. Niekur nesusidūriau su kliūtimis – sėkmingai patekau į lėktuvą, nusileidau, traukiniu vykau – buvo du persėdimai, mane pasitikdavo personalas, pernešdavo lagaminus, pasirūpindavo, kad kolega pasitiktų kitoje stotelėje.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau, dirbdama žmonių su negalia teisių srityje, galiu pasidalinti ne tik savo patirtimi, puikiai žinau, kokia yra šalies prieinamumo statistika ir ji mane tikrai pykdo. Įsivaizduokite, daugiau nei pusė bendrojo lavinimo mokyklų yra neprieinamos vežimėliu judantiems mokiniams. Tie laiptai ar per siauros durys gali tapti priežastimi skirti namų mokymą, o tada vaikas lieka visiškoje izoliacijoje. Tai neturi nieko bendra su gebėjimais, vaikai gali ir nori mokytis su visais, tačiau nepritaikyta aplinka varžo jų galimybes ir iš dalies apriboja ateities perspektyvas.

Nepritaikytos viešosios paslaugos yra tikra valstybės gėda, bet tikiuosi, kad tai ims keistis sparčiau. Ypač turint galvoje, kad neseniai drauge su Lietuvos neįgaliųjų forumu laimėjome bylą prieš Vyriausiąją rinkimų komisiją ir Vilniaus miesto bei Vilniaus rajono savivaldybes dėl rinkimų neprieinamumo. Teismas konstatavo, kad lėšų trūkumas nėra pakankama priežastis riboti mūsų teises ir priteisė neturtinę žalą. Tikiuosi, kad šis precedentas bus paskata prieinamumo klausimus visuomeninėse erdvėse spręsti atsakingiau.

Ar galima neįgaliajam siūlyti pagalbą, žinau, kad kai kurie pykteli, nesinori įžeisti?

Pirmiausia reikia paklausti, pasiūlyti pagalbą. Žinau atvejį, kai merginą su vežimėliu vaikinai įkėlė į autobusą visai ne tą, kurio jai reikėjo, o perspėti laiku ji nesugebėjo ištikta šoko. Kiekvienas asmuo turi tam tikrą komforto zoną, į kurią kitam įsibrovus darosi nejauku. Jei kas be klausimo čiumpa mano vežimėlį, aš pasijuntu nesaugiai.

Aš šokau parašiutu iš trijų kilometrų aukščio ir man labai patiko, žaidžiu kerlingą, dalyvauju su komanda Moterų ralyje – aš net nejaučiu jokių nepatogumų, kuriuos man sukeltų mano kūnas.

Kaip sakau, mes nesame neįgalūs – tokiais mus verčia pasijusti nepritaikyta aplinka. Juk kur patogu neįgaliajam – užvažiuoti, užlipti, užkopti, ten patogu ir mamai su vežimėliu, ir brandaus amžiaus žmogui, ir moteriai su aukštakulniais.

Vis dėlto, gal kokia nors smulkmena jus erzina – ko negalite?

Mano mėgiama grūdėta varškė su vyšniomis parduotuvėse dažniausiai padėta labai aukštai – turiu palaukti pardavėjų ar kitų pirkėjų prašyti, kad paduotų, – juokiasi Ramunė.

Reikalingos informacijos galima rasti: http://www.negalia.lt/

Apie LNF kampaniją „Miestas visiems"

Gegužės 4 dieną prasideda Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) kampanija „Miestas visiems“. Jos pagrindinė žinutė – žmonių su negalia savarankiškumą labiausiai riboja ne jų negalia, o nepritaikyta aplinka, informacijos stygius, netinkamos paslaugos ar jų stygius.

Per LRT transliuojama socialinė reklama, kuri sukurta dokumentiškai – herojai yra realūs žmonės, per juos nurodomos kliūtys, su kuriomis susiduria sutrikimų turintys asmenys.

Rengiamos ir eitynės Už miestą visiems”, į kurias kviečiamos visas grupės, kurioms aktualus prieinamumas – ne tik negalia, bet ir dviratininkai, jaunos šeimos su vežimėliais, vyresni žmonės. Organizuojamos diskusijos su vietinės ir nacionalinės valdžios atstovais dėl prieinamumo užtikrinimo. Visa akcija rengiama pozityvia nata. Daugiau info – lnf.lt

Žmonės.lt