Vestuvių planuotoja Laura Vagonė: „Žmonės vienas kitą vartoja ir nebenori stengtis dėl santykių“

Laura Vagonė/Linos Aidukės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-03-24 20:32
Žinoma vestuvių planuotoja ir mados mokyklos „Vilnius Fashion Hub“ bendraturtė Laura Vagonė mano, kad, trokštant laimės begalinės, iš pradžių neprošal pasiekti, kad būtų gera pačiam su savimi, o jei negera – susikurti geresnę savo versiją.

Kartais sutinki žmogų, o jis visiškai nepanašus į tą savo antrininką, kurį yra susikūręs instagrame ir feisbuke. Betgi niekas to nepripažins...

Kalėdiniame vakarėlyje susipažinau su vienu žinomu žmogumi, kuris priėjo ir pasakė komplimentą, kad esu tokia pati, kaip instagrame. Socialiniai tinklai nėra mano pragyvenimo šaltinis, todėl nesistengiu ten kurti kitokio savo įvaizdžio, man nereikia dėtis tuo, kuo nesu. Duonytę dar valgau iš vestuvių planavimo.

Turite nemenką patirtį.

Bus jau keturiolika metų. Užsakymų vis daugėjo ir daugėjo, aš vis kėliau ir kėliau kainą, o dabar viskas stabilizavosi, nors vis dar svajoju dirbti šiek tiek mažiau, gal imtis ir kitokių veiklų.

Na, niekas neateis ir nepasakys: „Laura, dirbk mažiau.“ Tai reikia nuspręsti pačiai. Pažįstu žmonių, kurie dešimt metų sako, kad kažko norėtų, bet niekas nesikeičia...

Laikausi požiūrio, kad jei kurį laiką jautiesi blogai, neverta laukti, jog padėtis pasikeis savaime. Turi pats inicijuoti pokyčius. Čia kaip su skyrybomis – jei bandai klijuoti, derinti, amžinai tai tęstis negali: turi nusistatyti terminą, kiek dar kovosi, ir padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso. 

O jei nepavyksta – nereikia kankintis. Lygiai taip pat su gyvenimo būdu – jei net mylimame darbe nesijauti gerai, vadinasi, verta ką nors keisti. Anksčiau darbe esu patyrusi net panikos priepuolių, kai trūksta oro, atrodo, jog sutriko širdies ritmas, tačiau tyrimai nieko blogo nerodydavo. Bet tai galima valdyti: keisti gyvenimo būdą, požiūrį, nes renginių organizavimo rinkoje stresas yra nuolatinis palydovas.

Kuriame etape tas stresas didžiausias? Prieš pat vestuves?

Man – per pasiruošimą. Kartais, pavyzdžiui, paskambina iš seniai rezervuotos renginio vietos ir atsiprašo, kad susidubliavo užsakymai. Tai ne mano kaltė, bet nemiegu naktimis, suku galvą, kaip išsisukti, kaip nuraminti klientus, kaip vėl rasti geriausią variantą. To niekada neišvengsi. Todėl supratau, kad reikia ieškoti būdų, kaip sau pačiai tą stresą mažinti: atradau jogą, daugiau bėgiojau. 

Galvą pravalo ir kelionės: jas jungiu su sportu, pavyzdžiui, banglente. Tradiciškai jas planuodavau vasario mėnesį, bet neseniai draugas kelionę į Balio salą už mane suplanavo lapkričio mėnesį – matė, kad esu visai išsekusi ir man labai reikia atostogų. Vestuvių sezono metu, nuo pavasario iki rudens vidurio, tempas būna beprotiškas: varai ir varai nesustodama... Kai jis baigiasi, jaučiuosi tokia pervargusi, kad nebesinori nieko, tiesiog nesuprantu, kas su manimi darosi. Ryte keliuosi anksti, puolu prie kompiuterio, tarsi jaučiu kaltę, kad vėl nesisuku kaip voverė, nors ne sezono metu to ir neturi būti.

Laura Vagonė/Linos Aidukės nuotr.
Laura Vagonė/Linos Aidukės nuotr.

Žodis „vestuvės“ man asocijuojasi arba su Oskaro Koršunovo spektakliu – herojų nuobodybės, kvailybės ir prasiveržiančios agresijos mišiniu, arba su epizodu iš „Sekso ir miesto“, kai Kerės būsimasis supanikuoja nuo to beprotiško ilgo pasirengimo vestuvėms...

Mitas, kad vestuves būtina planuoti prieš metus ar net pusantrų. Keletą linksmų gimtadienių pernai surengiau per tris dienas, vestuves irgi galima suplanuoti daug greičiau nei per metus ar pusmetį – jos nebūna prastesnės. Spaudimą, kad reikia vestuves planuotis labai iš anksto, sukėlė kai kurie vestuvių rinkos dalyviai, kad priverstų klientus kuo anksčiau užsisakyti jų paslaugas, ir tiek. Jei nesat įsikibę tam tikrų vardų, tikrai galima šaunią šventę suorganizuoti ir per trumpesnį laiką. Tuos, kurie ateina labai anksti, prieš porą metų, visada perspėju: saugokitės, neperdekit, kad vestuvės vis dar asocijuotųsi jums su maloniomis emocijomis, o ne kažkokiu varginančiu planavimo procesu, kai tiek visko reikia apgalvoti, nutarti ir taip toliau.

Pastebėjau, kad net, regis, labai kūrybingi žmonės renkasi tradicines klasikines vestuves. Gal svarsto, kad turi viskas ir mamai, ir tetai patikti...

Viskas priklauso nuo jaunųjų amžiaus: kai tuokiasi vyresni, nestudentiško amžiaus, finansiškai nepriklausomi nuo tėvų žmonės, vestuves rengia tokias, kokių nori, o jei jauni, jei jas iš dalies ar visiškai finansuoja tėvai, tenka taikytis ir prie jų norų.

O būna, kad net pačios stilingosios fashionistos, iš kurių gali tikėtis netradicinės vestuvinės suknelės ir įdomesnės šventės, pasirenka kuklų tradicinį variantą. Aišku, be piršlių korimo, lėlių vystymo, kvailų žaidimų ir kitų jau į nebūtį grimztančių atributų – nors viso to dar kartais pageidauja emigrantai, prieš kokį dešimtmetį palikę Lietuvą ir nutarę tuoktis gimtinėje.

Prisiminimus būtent apie tokias vestuves – ypač kaimuose ir mažuose miesteliuose – jie dar yra išsaugoję, nors dabar viskas gerokai pasikeitę. Per visą ilgą darbo praktiką tokias vestuves mačiau tik du kartus – su turinčiais muzikinės klausos problemų muzikantais, kurie vieną dainą plėšdavo po keliasdešimt kartų, ir panašiai...

Tokias vestuves vargšams svečiams dar reikia sugebėti iškęsti! O kaip jūs kadaise tekėjote?

Tai buvo 2006 metai, pati mano darbo pradžia. Sugalvojome, kad aprangos kodas galėtų būti XX amžiaus 5–6 dešimtmečiai. Taigi vilkėjau baltą su didelėmis raudonomis gėlėmis suknelę iki kelių, šukuosena buvo retro. Visi draugai atvažiavo irgi apsirengę pagal tų dešimtmečių madą, bet juokingiausia, kad dviejose sodybose beveik tuo pačiu pavadinimu tuo pačiu metu buvo laukiama vestuvininkų ir mūsų draugų būrys sugriuvo ne į tą sodybą.

Jie buvo pavaišinti alumi ir kiaulių ausimis – niekas iš pradžių nesigilino, kad jų nepažįsta, kol kažkas nepaklausė, ar tik jie nebus nusamdyti aktoriai. Kai svečiai susigriebė, jog ne ten pataikė, ir persikraustė į mūsų sodybą, terasoje išvydo atvežtą triaukštį vestuvių tortą su jaunavedžių figūrėlėmis – jis, žinant, kad nemėgstu tokių tortų ir tuo labiau tokių pagražinimų, irgi sukėlė įtarimų. Pasirodo, tortas buvo skirtas anų vestuvių svečiams – džiaugiausi, kad grąžinome neapgraužtą…

Esate sakiusi, kad laisvė jums reiškia gyventi taip, kaip norite, o ne taip, kaip iš jūsų tikimasi. Ko gero, tėvai tikrai tikėjosi iš jūsų ko kito?

Žinojau, kad būsiu filologė, nes norėjau būti rašytoja. O mano mamai, kuri irgi baigusi lietuvių filologiją, atrodė, kad man ten „nebus gerai“ (nes mamos dažnai įsitikinusios, kad jos žino geriau), todėl mane įkalbėjo studijuoti anglų kalbą. Atvažiavau iš Jurbarko į Vilnių jau žinodama, kad man reikės pačiai užsidirbti, todėl iškart įsidarbinau padavėja „Bix“ bare. Kaip dabar atsimenu: nešioji per naktis litrinius alaus bokalus, neišsimiegi, bet – ką gi, tai gera patirtis.

Neslepiu to savo gyvenimo etapo, kai dirbau labai daug ką: buvau ir barmenė, ir administratorė. Dabar per pokalbius vaikams mokyklose, kai mane pakviečia papasakoti, kaip atsidūriau ten, kur esu, sakau, kad bet kokia darbo patirtis gali būti labai naudinga. Vėliau patekau į amerikiečių kompaniją, kuri dirbo darbuotojų atrankos srityje: po praktikos jie bent kelis kartus mane kvietėsi pasidarbuoti su tam tikrais projektais. Aš visada buvau energinga ir entuziastinga, viską darau abiem rankomis ir iš širdies.

Paskui išvažiavau į Švediją padirbėti vienoje keltų įmonėje, kur dirbo mano vyresnė sesuo. Nesu pedantė, kaip ji, aš bohemiška asmenybė, man ten buvo sunku. Ėmiau vis dažniau susimąstyti, ką aš čia veikiu ir ką norėčiau veikti. Ogi norėčiau dirbti knygų leidybos srityje. Parašiau kelioms leidykloms, trys pakvietė mane pokalbio, o ketvirtą pasiūlymą gavau iš draugės – atidaryti renginių organizavimo įmonę.

Laura Vagonė/Linos Aidukės nuotr.
Laura Vagonė/Linos Aidukės nuotr.

Pasirinkote mažiausiai saugų variantą.

Bet artimiausią širdžiai. Renginiai mane visada vežė, taigi surizikavau viską, ką užsidirbau Švedijoje, investuoti į verslą. Pradėjome nuo renginių, o paskui perėjau prie vestuvių. Kita vertus, niekad nebuvo taip, kad dirbčiau tik vieną darbą: įkūrusi savo įmonę, dar dirbau „Naručio“ viešbutyje pardavimo vadove, paskui – Mokesčių inspekcijoje, Viešųjų ryšių skyriuje. Vienu metu savo verslą užauginau tiek, kad reikėjo išeiti iš kitų darbų, – štai tada tėčiui tikrai buvo keista, kad palieku saugią vietą Mokesčių inspekcijoje ir einu neaišku kur. Bet inspekcijoje mačiau žmonių, beveik mechaniškai dirbančių ten visą gyvenimą ir nebūtinai laimingų... Tai manęs tikrai neįkvėpė.

Kaip žmonės įsivaizduoja vestuvių planuotoją?

Dauguma – kaip griežtą moteriškę su kostiumėliu, aukštakulniais ir segtuvu po pažastimi. Tai profesijos šablonas. Nesu tokia. Įsivaizduokite planuotoją su aukštakulniais kokiame nors dvare: ten ne tik patogių lygiapadžių batų reikia – praverstų ir paspirtukas ar dviratis. Be to, beveik visi manęs klausia: „O tai jūs vestuvių planuotoja, bet kodėl išsiskyrusi?“

Tai tas pats, kas gėdyti gydytoją, kaip jis drįsta sirgti.

Jei planuoju vestuves, tai kažkodėl turiu visiems rodyti idealios šeimos pavyzdį? Būtų kvaila nesiskirti dėl įvaizdžio, tačiau būna moterų, kurios geriau kenčia, bet nesiskiria – juk ne fasonas. Kartais pažįsti žmones ir stebiesi: feisbuke ir instagrame jie – ideali šeima, o realybėje kiekvienas gyvena savo gyvenimą.

Kaip manote, technologijos paveikė tarpusavio santykius?

Taip. Labai. Žmonės vienas kitą vartoja, nebenori stengtis dėl santykių, jų saugoti, nebenori gilintis į kitą, trokšti jį pažinti. Man šiek tiek dėl to liūdna, tiesą pasakius, man labai liūdna. Jauni žmonės dabar nori tiesiog gerai praleisti tam tikrą laiką, paskui ieško kito partnerio, tarsi šliuožia paviršiumi, nenorėdami kvaršinti sau galvos dėl gilesnių dalykų, – tarsi už kampo sutiktų kažką, kas stebuklingai pakeis jų gyvenimą. Bet gyvenimą mes keičiam patys. Kartais atrodo, kad nemoku gyventi šituo laiku... Tiesiog nepritampu, mano vertybės kaip kokios iškasenos.

Daug matote porų, kurios tikrai tuokiasi iš meilės, o ne iš nuobodulio, dėl prestižo ar kad gal nieko geriau nepasitaikys?

Kai ilgiau su žmonėmis pabendrauji, viskas labai gerai pasimato. Kai vienas kuris iš poros per susitikimą, pavyzdžiui, nepagarbiai mesteli: „Ai, ką tu čia dabar šneki!“ – tikėtina, kad santykiai nebus tvirti... Bet dauguma porų, bent jau man taip atrodo, tuokiasi iš didelės meilės.

Po keleto iširusių rimtų santykių moterys dažnai nebetiki nei meile, nei santuoka. Kai kurios tiesiog nebemoka gyventi vienos...

Man gerai ir vienai su savimi, nejaučiu poreikio „kažką“ prie šono vien dėl įvaizdžio turėti. O kad nuolatos jaučiu spaudimą iš aplinkos – tai tiesa. Tie visi klausimai: „Na, tai kas dabar pas tave naujo?..“ Bet esu stipri ir spaudimui nepasiduodu. Turbūt metų pradžioje beveik visi pagalvojame, ką norėtume pakeisti gyvenime, aš irgi mąsčiau, ko trūksta, kad pati sau būčiau įdomesnė.

Ne kažkam kitam, o sau! Visada siekiau būti maksimaliai gera savęs versija, kad pati su tokia moterimi norėčiau draugauti. Atrodo, darau daug dalykų: sportuoju, skaitau, aktyviai gyvenu, bet visada norisi ir kažko naujo. Dabar svajoju išmokti arabų kalbą – dažnai važinėju į Maroką, ta kalba man labai graži, bet gana sudėtinga. Buvau pradėjusi jos mokytis su grupe, bet mano darbo grafikas toks nenuspėjamas, ne visada galiu lankyti paskaitas. Dar norėčiau išmokti groti lūpine armonikėle. Va pradėjau mokytis čiuožti snieglente.

Laura Vagonė/Linos Aidukės nuotr.
Laura Vagonė/Linos Aidukės nuotr.

Kokia mama esate savo dešimtmečiam sūnui Vytautui?

Griežta. Bet, tikiuosi, ne despotė... Man atrodo, vaikai turi klausyti tėvų – nesu patyrusi jokių vaiko isterijų, kai griūva ant grindų ir reikalauja ką nors nupirkti. O šiaip mūsų santykis labai labai artimas, per dieną daug kartų apsikabiname ir pasibučiuojame. Mano šeimoje mes niekada neapsikabindavome ir nesibučiuodavome, tų šiltų apsikabinimų turbūt labai trūko. Taigi dabar tai kompensuoju. Pamenu, kai Vytukas buvo visai mažas, atvažiavusi mano mama vis sakydavo: „Tu jo tik negyvai neužbučiuok.“ Žmogus yra sudėtingas mechanizmas, jo elgesį neretai lemia dalykai, kuriuos jis atsinešė iš šeimos.

O vestuvėse juk susiduria dvi skirtingos šeimos: skirtingi požiūriai, tradicijos. Viena tetulė šnypščia, kad „galėjo gauti ir geresnį“, kitos šeimos draugė apkalba jaunosios suknelę...

Taip, susiduria du klanai. Ir tai sudėtingas dalykas. Jei yra nesutarimų tarp jaunųjų šeimų, tarkime, vieni, turtingesni, finansuoja pokylį, kiti neprisideda ir ant jų griežiamas dantis, tai per šventę labai jaučiasi. Galiu nors nuoga vaikščioti ir salto daryti – nuotaikos nepataisysiu. Labai daug reiškia ir svečių susodinimas – daro klaidą tie, kas bando susodinti nepažįstamus žmones, nes dažniausiai tada bendraujama tik poromis.

Kaip dažniausiai švenčiama? Iki ryto?

Pasaulinės tendencijos tokios, kad vestuvės trumpėja, bet Lietuva yra išskirtinis kraštas, nes visada švenčiama iki paryčių. Kokioje Italijoje ar Anglijoje – ceremonija, šampaniukas, pokylis, pirmas šokis, tortas – ir visi išsiskirsto. Pas mus – šokiai iki paryčių ir fejerverkai. Nors dabar populiarėja miesto vestuvės, be jokios antros dienos kaip kaimo sodybose.

Ar per vestuves jaudinasi jaunikiai? (Nes nuotakos visada jaudinasi.)

Jaudinasi visi. Ir nebūtinai dėl fakto, kad taps vyru ar žmona. Daugumai didžiulis stresas yra tai, kad jie jaučiasi tarsi per pasirodymą ant scenos – į juos juk sminga visų žvilgsniai. O mano darbas yra tą pasirodymą surežisuoti taip, kad jis keltų emocijas. Jei jaunikis stovi prie altoriaus, groja tam tikra muzika, lėtai jo link artėja nuostabiai atrodanti nuotaka ir jaunikio lūpa jau ima virpėti – viskas gerai! Ir kai man per ceremoniją sako: „Oi, aš tuoj verksiu“, atsakau: „Verkit verkit, jei neverksit, aš blogai darbą būsiu atlikusi.“

O pati susigraudinate?

Esu labai jautri. Verkiu per beveik kiekvieną ceremoniją, jei tik kunigas gražiau pašneka... Jei matau tikras svetimas emocijas, irgi graudinuosi. Galiu apsiverkti ir žiūrėdama vaikiškus filmukus, kartais ir knygą skaitydama.

Tradicijos jums svarbios?

Jos teikia gyvenimui stabilumo. Visada švenčiu Vasario 16-ąją, su draugais pasidarome suneštines vaišes, šauname šampaną. Nevengiu ir savo gimtadienio: jį švenčiu kartu su vestuvių sezono pabaigos švente. Praėjusį rudenį prieš gimtadienį buvau apimta depresiškų nuotaikų, nenorėjau nieko daryti, bet žinojau, kad žmonės laukia šventės; paskui buvo taip gera, kai visi susirinko.

Bet juk pakylėja ne tik šventės – kasdienybėje tereikia pastebėti smulkmenų, kurios glosto širdį. Laimės man teikia mažmožiai: tekanti saulė ir pusnys balkone – taip gražu, kaip kokiame rusiškame romanse, vaikiškas Vytuko pasakymas, skani kava ar apšviestos Šv. Jokūbo bažnyčios vaizdas pro mano langą. Kelias į Nidą nuo perkėlos, kai vienoje vietoje matai smilgų mišką, kylantis rūkas... Tai gal sentimentalūs dalykai, bet jie gražina gyvenimą. 

Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai