Lietuvos kino ir teatro aktorius Edgaras Bechter prisipažįsta, kad išgyveno labai sunkų laikotarpį, tačiau dabar jaučiasi laimingas. Aktorius pasakoja apie savo darbo privalumus, ateities planus ir santykius: „Manau, kad santykiuose svarbu nedaryti to, ko nenorėtum, kad darytų tau. Tada atsiranda saugumas, pagarba, pasitikėjimas“, – teigia Edgaras.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote aktorystę. Su kokiais sunkumais susidūrėte stodamas į šią specialybę?
Didžiausias išbandymas buvo paruošti stojamiesiems dainą. Aš turiu klausą, repuoju, tačiau dainuojant man sunku suvaldyti savo balsą. Stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją reikėjo suprasti, kas yra vaidyba, bet šis suvokimas atėjo tik vėliau. Visi stojantys buvo labai talentingi, o kitų talentai visada atrodo didesni nei tavo, tai mane labai išgąsdino.
Pasirinkęs aktoriaus profesiją supratau, kad turiu keisti gyvenimo būdą, tačiau buvo labai sunku atsisakyti savo senų įpročių. Aktorystę aš mačiau ne kaip gyvenimą, o savęs rodymą. Tik vėliau supratau, kad mano profesija reiškia ne vaidybą, o gyvenimą. Pamenu, kai atėjęs į peržiūras gavau užduotį padeklamuoti eilėraštį. Buvau labai gerai pasiruošęs, pasitikėjau savimi ir išraiškingai pasakiau eiles. Dėstytojai liepė pakartoti frazes paprastai, be intonacijų, o aš supratau, kad to padaryti negaliu. Reikėjo nemažai laiko, kol išmokau įveikti tą vidinį patosą ir suvokiau, jog aktorius turi būti grynas, mokytis būti savimi ir nebijoti savo tikrojo aš, tai yra svarbiausia. Šiomis dienomis dažnai žmonės nemoka išreikšti jausmų ir juos parodyti kitiems, o aktoriaus tikslas – panaudoti scenoje emocijas, didžiausius skausmus ir paslaptis, kurios susikaupia viduje, jas atskleisti ne tik sau, bet ir žiūrovui.
Ar sunku aktoriui scenoje išreikšti jausmus?
Sunku, tačiau tada aktorius bando atrasti kelius, kaip tai padaryti. Kiekvienas kuriamas charakteris būna skirtingas, bet mes jau turime instrumentus, kuriuos panaudojus atsiskleidžia emocijos. Vienas galingiausių instrumentų – vidiniai objektai. Pavyzdžiui, kai vaidinu veikėją, kuris pasakoja apie savo mamą, mirusią nuo vėžio, aš pradedu ieškoti, kokio žmogaus netektis man, kaip Edgarui, sukėlė praeityje tokias pačias emocijas. Kalbėdamas apie mamą aš galiu galvoti apie tėvą, prosenelę ar net katę. Nesvarbu. Svarbu, kad tai suveiktų. Sakydamas kuriamo veikėjo tekstą, galvoje visada turiu savo, Edgaro vidinius objektus. Žinoma, tam reikia įdėti daug darbo, kad tekstas, kurį pasakai, taptų tavo. Tuomet atsiranda ir ašaros, jausmai, viskas būna tikra.
Kokius aktoriaus darbo sunkumus ir privalumus pastebi?
Šie metai man buvo labai sunkūs. Pasibaigė visi projektai, su kuriais dirbau, o naujų nenusimatė. Norėjau viską mesti ir susirasti „normalią“ veiklą. Praradau tikėjimą profesija, pavargau nuo laukimo. Aktoriaus specialybė reikalauja daug kantrybės, tu nuolat gyveni laukdamas, kartais neturi darbo pusę metų. Todėl man atsirado didelis noras pabėgti ir susirasti normalų darbą. Tada padėjo Modesta, mano sužadėtinė. Ji mane labai palaikė, įkvėpė ir paskatino patį kurti naujus projektus. Jos dėka mano laukimas buvo labai aktyvus. Šiais metais sukūriau laidą, išmokau montuoti, rašyti scenarijus, režisuoti, o, svarbiausia, pagaliau supratau, ką reiškia iš tikrųjų mylėti tai, ką darai. Dabar aš tiesiog kuriu nežiūrint į sąlygas, nežiūrint į nieką, išnaudoju kiekvieną akimirką. Dabar galiu pasakyti, kad aktoriaus profesija man yra apie savęs augimą, o tai reiškia, pasaulio pažinimą, bet kartu ir visiškai ne apie save. Ji apie tuos žmones, kurie iš filmo ar spektaklio išeis degančiomis širdimis.
Norėjai būti reperiu, rašytoju, kodėl pasirinkai aktoriaus specialybę?
Dabar turiu daug minčių, kurias noriu išgryninti. Man labai patinka rašyti, galbūt kažkada išleisiu savo knygą. Artimoje ateityje grįšiu ir į muziką. Vaikystėje, užlipus ant scenos, dažnai aplankydavo labai geras jausmas, man sakydavo: „Edgaras išgelbėjo spektaklį! Tu privalai eiti šiuo keliu“. Taip pat nuo pat mažens išbandžiau labai daug meno sričių, bet visas ne iki galo. Kai reikėjo rinktis, ką studijuoti, susimąsčiau, kaip gi man apjungti viską į vieną. Taip pasirinkau visų meno sričių junginį – teatrą, kiną, aktorystę. Laikui bėgant supratau, kad šioje specialybėje svarbi idėja ir mintis, kurią aktorius perteikia meno kūriniu. Būna labai gera, kai mano nešama žinutė pakeičia žiūrovo gyvenimą į gerą.
Vaidmuo, kuris pareikalavo daugiausiai įdirbio...
Kiekvienas naujas vaidmuo sunkiausias. Bet dar sunkiau būdavo anksčiau, kai nesuprasdavau, ką darau. Dabar bent žinau, nuo ko pradėti. Paskutinį kartą kūriau žiaurų narkomaną, kuris mėgaujasi moterimis, o vėliau jas pameta – tuščią žmogų, su didele, juoda skyle viduje. Nors, galiu teigti, kad jis visiška mano priešingybė, turėjau savyje ieškoti visko, kas blogiausia ir tai iškelti į paviršių. Radau to purvo tikrai nemažai. Mano profesija man patinka dar ir tuo, kad susidraugauji su bjauriausiomis savo pusėmis ir jas pripažįsti. Kai tik pažiūri tai bjaurybei į akis, ji išsivalo ir tampa tau pavaldi.
Esi vaidinęs įvairiuose serialuose ir spektakliuose. Kuo skiriasi aktoriaus darbo specifika teatre ir televizijoje?
Teatre aš atiduodu daug „kraujo“, savo tikras emocijas. Kad vaidmuo būtų įtikinamas, paremtas tavo vidumi, o ne išore, reikia labai daug laiko. Tai yra ilgas procesas, reikalaujantis daug pastangų. Seriale to padaryti nespėji, nes eini keliais, kurie jau yra patikrinti. Filmuojant serialus viskas vyksta labai greitai, turi mažai laiko pasiruošti, tačiau kuo daugiau vaidmenų sukuri teatre, tuo lengviau vaidinti seriale. Vaidybos principas nesiskiria, nes aš visur bandau gyventi. Taip pat labai svarbu girdėti savo partnerį, matyti jo emocijas, suprasti, kaip jis elgsis vienoje ar kitoje situacijoje. Labai džiaugiuosi, kad gyventi, o ne vaidinti pavyksta vis dažniau, bet, tiesą pasakius, mokytis dar ir mokytis.
Birželio pradžioje buvo parodytas tavo naujo spektaklio „Pandų istorija papasakota saksofonisto kuris turi draugę Frankfurte“ eskizas. Kaip sekėsi jį kurti?
Prieš du metus Raminta Verseckaitė gimtadienio proga man padovanojo šią pjesę. Pamatęs pavadinimą, pagalvojau, kokios čia vaikų nesąmonės apie pandas, tačiau paskaitęs supratau, kad tai labai stiprus kūrinys. Labai sunkus ir įdomus vaidmuo, nes mano personažas pereina devynis etapus ir iš visiškai nukritusio individo tampa skraidančiu žmogumi. Tai labai kinematografiška pjesė, todėl norėjau ją kurti su kino, o ne su teatro režisieriumi. Pakviečiau kartu dirbti Laurą Kazbaraitę, kuri turi labai gerą, vakarietišką darbo stilių, subtilų skonį ir tiesos pojūtį. Šiame spektaklyje dirbo labai talentingi žmonės, kuriems buvo svarbus procesas, kūryba o ne rezultatas, todėl manau, kad rudenį parodysime labai įspūdingą spektaklį.
Papasakok, kaip atrodo aktoriaus diena.
Jei tu tikrai myli šią profesiją, ji reikalauja ne tik fizinio, bet ir protinio, emocinio atsidavimo. Tai nėra lengvas kelias. Kiti žmonės gali išeiti 17 val. iš darbo, o aktorius savo darbą atsineša namo. Aktoriaus privalumas – kiekviena diena vis kitokia. Dabar aš keliuosi anksti ryte, išgeriu kavos, išlydžiu sužadėtinę į darbą ir einu į teatrą, filmavimus. Arba į abu tą pačią dieną. Šiais metais pirmą kartą nusipirkau planavimo knygelę, kurioje susirašau visos dienos darbus. Ačiū Visatai, daug visko pradėjo atsirasti. Mėgstu pavargti.
Kaip susipažinai su Modesta? Kas tave joje labiausiai žavi? Jau visai netrukus prisieksite vienas kitam amžiną meilę.
Susipažinome filmavimo aikštelėje, užkulisiuose. Tada man atrodė, kad esame labai skirtingi. Tuo metu ji rašė bakalauro darbą, todėl paprašė iš manęs interviu, taip prasidėjo mūsų bendravimas. Kartu praleidome vis daugiau laiko. Mačiau, kaip ji žiūri į mane, kaip padeda susigyventi su problemomis, kai kitos moterys visai kitaip reaguodavo, keldavo isterijas. Modesta su kiekvienu mano „kirminu“ atrasdavo bendrą kalbą. Aš buvau priblokštas. Taip atsirado meilė – gražiai, palaipsniui.
Kaip manai, koks turi būti vyras, kad moteris su juo būtų laiminga?
Man moters ir vyro laimė prasideda nuo saugumo. Bendraujant ar gyvenant jie neturi jausti baimės ir diskomforto. Nekeisti vienas kito, o bandyti pajusti, vienas kitą palaikyti. Man patinka santykiai grįsti vertybėmis – ištikimybe. Svarbu, kad kalbėtume tiesą, būtume draugais, išmoktumėme kovoti su egoizmu, pavydu. Manau, kad svarbu nedaryti to, ko nenorėtum, kad darytų tau. Tada atsiranda saugumas, pagarba, pasitikėjimas vienas kitu. Niekada nepamirškite, dėl ko jūs esate kartu. Kai pamirštu, kaip pamilau Modestą, visada grįžtu mintimis ir jausmais į pradžią. Darnūs santykiai reikalauja daug darbo su pačiu savimi. Pažinęs save pažinsi ir kitą.