„Šilko garsas“ – tai kokybiškai įvairiausių žanrų muziką atliekantis duetas, kurio nariai Gediminas ir Roberta kratosi tradicinių vestuvių muzikantų etiketės. Jiedu kuria kitokią – subtilią, taurią ir kartu linksmą šventę. Neretai į vestuvių scenarijų įpina ir baltiškųjų tradicijų, senovės lietuviškų papročių.
Kaip tapote vestuvių muzikantais?
Gediminas: Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį, kad pati sąvoka „vestuvių muzikantai“ vis dar turi tą nemalonų sovietinį atspalvį. Nors laikai sparčiai keičiasi, vis dar gajus tarybinių laikų supratimas, kad muzikantas yra svečių linksmintojas ar girdytojas, kuris už karbonadą ir alaus bokalą gali groti visą naktį iki paryčių. Su tokiu apibūdinimu mes nesitapatiname. Negana to, grojame labai įvairiuose renginiuose, nuo parodų atidarymų, oficialių priėmimų iki privačių švenčių. Tad teisingiausia būtų sakyti, kad esame muzikantai, kurie, be kita ko, groja ir vestuvėse.
Roberta: Vestuvių srityje dirbame jau penktus metus, tačiau muzikinę veiklą pradėjome žymiai anksčiau. Grojome su įvairiais atlikėjais. Taip pat bažnyčioje. Kartą mus išgirdę draugai paprašė, kad pagrotume per jų santuokos ceremoniją. Taip viskas ir prasidėjo... Tada ėmėme kurti vizijas, kaip galėtų atrodyti kitoks – subtilus, taurus ir kartu linksmas – šventinis vestuvių vakaras.
Šiais laikais ne visi jaunieji nusprendžia rengti tradicinę didelę šventę. Ar nenyksta vestuvių muzikanto profesija?
Roberta: Mes kaip tik ir esame nestandartinių vestuvių mylėtojai. Visada su palaikymu žiūrime į jaunuosius, kurie šventę kuria pagal savo viziją, o ne primestus standartus.
Gediminas: Kad vestuvių muzikanto profesija nyksta, mano nuomone, yra gerai. Nes kartu nyksta ir nuo tarybinių laikų susiformavęs muzikanto kaip svečių linksmintojo įvaizdis.
Ar nesunku įsitvirtinti vestuvių rinkoje? Kuo išsiskiriate?
Roberta: Manau, mūsų išskirtinumas yra tai, kad nesiekiame užkariauti rinkos ir turėti kuo daugiau užsakymų. Kurdami vestuvių programas galvojame, kas mums patiems yra šventė, kaip patys norėtume švęsti. Todėl stengiamės būti savimi ir pernelyg nesivaikyti sezoninių tendencijų ar madų.
Gediminas: Ne kartą esame girdėję, kad žavi mūsų universalumas. Užsakovams nebereikia samdyti muzikantų atskirai ceremonijai ir vakarinei programai.
Rengiate ir šventes, kuriose įpinta daug senųjų lietuvių tautos tradicijų. Ar daug porų pasirenka būtent tokį vestuvių pobūdį?
Roberta ir Gediminas: Tokių jaunųjų nėra dauguma. Tačiau iš tiesų vis daugiau žmonių atranda ryšį su protėvių šaknimis, nori į šventę įpinti bent dalelę senųjų tradicijų. Net jei tai modernios vestuvės, prašo, kad jose atsirastų prasmingų simbolių. Būna, kad jaunavedžiai susituokia kur nors ant piliakalnio, o į vakarinę dalį atvykstame mes. Tuomet taip pat stengiamės programoje naudoti daug tradicinių elementų – šokių, žaidimų.
O ar būna, kad jaunieji norėtų visiškai pagoniškos šventės?
Roberta ir Gediminas: Tai vienetiniai atvejai. Mes dažniausiai dalyvaujame, kai pasirenkamas kompromisinis variantas. Pavyzdžiui, pagoniška ceremonija dieną ir diskoteka vakare. Net jei jaunieji norėtų visiškai baltiškų vestuvių, jie dažniausiai galvoja ne tik apie save, bet ir apie gimines, svečius. Porai nebūtų malonu, kad žmonės tik gūžčiotų pečiais ir jaustųsi nejaukiai, ypač jei išgirstų prašymą, kad turi ateiti apsirengę lininiais drabužiais, ar kitų reikalavimų. Visiškai pagoniška šventė įmanoma, tik kai jaunieji ir visi svečiai labai vieningi ir supratingi.
Esame groję daugybėje ceremonijų, tačiau vis dar sunkiai sulaikau ašaras, kai pamatau jaunikio reakciją, mylimajai žengiant prie altoriaus.
Kaip manote, kodėl pastebima tendencija grįžti prie senųjų tradicijų?
Roberta ir Gediminas: Manome, kad šventėse žmonės pasiilgsta prasmės. Ir mes patys dažnai pabrėžiame, jog organizuojame šventę, o ne balių. Jau pats žodis „šventė“ yra kilęs iš būdvardžio „šventas“. Žinoma, nėra taip, kad viską priimtume labai rimtai – juk žmonės susirenka švęsti. Bet, pabrėžiame, – ne pabaliavoti.
Tikriausiai daugeliui dabar norisi gilesnės prasmės, jaunieji trokšta, kad tam tikri simboliai, tradicijos įprasmintų santuoką. Žmonės ieško patvirtinimo, pagrindimo, dėl ko viskas vyksta, nori pajausti ir suprasti, kokį ritualą atlieka per vestuves, ką paliudys susirinkę į ceremoniją. Tai labai gražu. Daug liūdniau, kai santuoką nustelbia balius. Kai jaunieji renkasi didesnę, puošnesnę bažnyčią, kuri gražiai atrodys nuotraukose, labiausiai susitelkia į suknelės paieškas, šventinį dekorą, o ne į švento ryšio sudarymo prasmę.
Kokius senovinius ritualus naudojate šventėse?
Roberta ir Gediminas: Kalbant apie senovines santuokos tradicijas, reikia suprasti, kad tai buvo tarpusavyje glaudžiai susijusių ritualų visuma. Tam tikros apeigos gali trukti visą dieną, o tikros lietuviškos vestuvės tęstis ištisą savaitę. Įpindami senąsias tradicijas į šiuolaikines vestuves, jas supaprastiname, reikšmę sukonkretiname. Be to, dabar daugelis ritualų nebeaktualūs, pavyzdžiui, atliekami veiksmai, kad derlius būtų gausesnis.
Šiais laikais ryškiausios ir dažniausiai naudojamos dvi senovinės tradicijos – jaunųjų pasitikimas su duona, druska bei vandeniu ir tėvų šeimos židinio perdavimas susituokusiai porai. Jos pasitaiko daugelyje vestuvių. Tačiau mes organizuojame ir retesnes. Pavyzdžiui, prie namų slenksčio tiesiami išversti kailiniai, per kuriuos jaunieji turi kartu peržengti. Tai simbolizuoja gerovę, turtą, namų šilumą. Kitas ritualas, kai jaunieji, eidami per duris, apipilami grūdais, taip linkint turto, skalsos ir vaisingumo. Įdomi ir linksma tradicija – patepti jaunavedžių lūpas medumi. Kad gyvenimas būtų saldus, taikus ir laimingas. Be abejo, tada ir bučinys saldesnis. Taip pat jaunieji gali vienas kitą vaišinti medumi arba kartu valgyti obuolį. Tai irgi vaisingumo simbolis.
Jūsų tinklalapyje aprašytas ir gintaro dulkių ritualas. Gal galite plačiau jį pakomentuoti?
Roberta: Gintaro dulkių ritualas ne naujiena ir vestuvėse naudojamas gana seniai. Mums jis patiko, nes gali tapti puikia alternatyva vidurnakčio fejerverkams ir įtraukia visus svečius. Lauke uždegamas aukuras, į kurį kiekvienas meta po saujelę gintaro dulkių sakydami jauniesiems palinkėjimą ar patarimą. Dulkės gražiai sužybsi ore, vakaro tamsoje sukurdamos puikų reginį.
Gediminas: Taip kažkiek prisiliečiame ir prie protėvių šaknų. Gintaras buvo plačiai naudojamas kaip papuošalas, vaistas ir apsauga. Mesdami šias dulkes į aukurą išsakome gražiausius palinkėjimus tikėdami, kad jie išsipildys jaunavedžių gyvenimo kelionėje.
Papasakokite apie savo rutiną, kaip ruošiatės vestuvėms, kaip po renginio ilsitės?
Roberta: Kaip daugelyje sričių, vestuvėse užkulisinis darbas – planavimas, derinimas, kūrinių repetavimas – užima daug daugiau laiko nei programos įgyvendinimas. Šventės dieną pradedame ruoštis nuo pat ankstyvo ryto, net jeigu vestuvės vyks tik vakare ir viskas sustyguota iki smulkmenų. Lygiai taip pat intensyviai vyksta ir emocinis pasiruošimas – turi apgalvoti, kaip ir ką darysi, su kokia nuotaika ir energija ateisi.
Gediminas: Po renginių geriausias poilsis – buvimas gamtoje, pasivaikščiojimas, paplaukiojimas ežere. Turime pripažinti, kad ši veikla reikalauja nemažai fizinių ir psichologinių resursų, tačiau žinojimas, kad viskas pavyko taip, kaip norėjosi, atperka viską.
Ar prisimenate kokių nors kuriozinių situacijų?
Gediminas: Kiekvienoje šventėje atsitinka neplanuotų dalykų, tenka spontaniškai improvizuoti, suktis iš padėties. Kartą jaunieji vėlavo tiek, kad vietoj suplanuotų dviejų kūrinių teko groti ištisą valandą. Kitose vestuvėse jaunikis neišgirdo, kad kunigas kreipėsi į jį klausdamas „ar esi rimtai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę“, ir tylėjo. Tik po kiek laiko atsitokėjęs per visą bažnyčią nevalingai sušuko „Jo!“. Visi smagiai juokėsi…
Roberta: Kartą likus 15 minučių iki santuokos bažnyčioje nutrūko smuiko futliaro diržas ir instrumentas lūžo. Iškart to nepastebėjau, nes viskas atrodė gerai, tik smuikas buvo labai išsiderinęs. Pradėjusi derinti pajutau, kad jis linksta perpus, ir supratau, kad bėda rimtesnė, nei maniau. Adrenalino pagauta sugebėjau sugroti įžanginį kūrinį, bet vėliau padėjau smuiką į šalį, nes bijojau, kad sulūš nepataisomai. Gediminui teko visą ceremoniją groti vienam, išsisukome giedodami.
O kokie labiausiai įstrigę gražiausi ir jautriausi vestuvių momentai?
Roberta: Esame groję daugybėje ceremonijų, tačiau vis dar sunkiai sulaikau ašaras, kai pamatau jaunikio reakciją, mylimajai žengiant prie altoriaus. Arba kai jaunieji drebančiais balsais ir su ašaromis akyse taria priesaikos žodžius, ypač pačių sukurtus... Gražu, kai tėvai laimina ir sveikina besituokiančius vaikus. Visada labiausiai jaudina tikros emocijos ir nuoširdumas.
Gediminas: Pritariu, kad jautriausi momentai priesaikos sakymas ir apsimainymas žiedais. Dar man įstrigo meniškų jaunųjų pora, kurie skaitydami vienas kitam parašytus meilės žodžius tuo pačiu metu tapė savo bendrą šeimos paveikslą.
Galbūt tenka pabūti ir psichologais? Paguosti, padrąsinti jaunuosius?
Roberta: Būna, kad likus dienai iki vestuvių skambina sutrikusi jaunoji ir klausia mūsų, ar žengiant prie altoriaus šypsotis ar būti susikaupusiai, eiti greitai ar lėtai...? Tenka ne tik jaunųjų, bet ir tėvų ar giminaičių psichologais pabūti (šypsosi).
Kokių turite patarimų jaunavedžiams, kurie dar tik organizuoja šventę?
Roberta: Vestuvės prasideda jau nuo sužadėtuvių. Norėtųsi, kad jaunieji susikoncentruotų ne tik į šventę, bet pasimėgautų pačiu santuokos organizavimu, su malonumu važiuotų apžiūrėti šventės vietos, susitikti su tiekėjais, matuotis suknelių, siuntinėtų kvietimus ir pan.
Gediminas: Įsisukus į vestuvių organizavimo rūpesčius svarbiausia nepamiršti, kad tądien įvyksta jūsų santuoka – visa kita yra detalės. Kartais tenka matyti, kad jaunieji žengia prie altoriaus, o jų akyse stovi neatliktų darbų sąrašas. Tą akimirką, kai vienas kitam prisiekiate amžiną meilę ir ištikimybę, svarbiausia matyti mylimojo akis ir iš tikrųjų būti šioje akimirkoje.