Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tik „Žmonėms“ – išskirtiniai kadrai iš „gelbėtojos“ Gerdos Žemaitės ir prodiuserio Andriaus Žemaičio vestuvių Tailande

Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande
Asmenininio albumo nuotr. / Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Viskas buvo gražiau, negu svajojau ir įsivaizdavau. Mūsų vestuvės buvo tobulos“, – dar karštais simbolinės santuokos ceremonijos egzotiškajame Tailande įspūdžiais alsuoja žiūrovų mylima „gelbėtoja“ Gerda ŽEMAITĖ (36). Šeštadienį ji taps ir oficialia televizijos laidos „TV pagalba“ prodiuserio Andriaus ŽEMAIČIO (45) žmona.

Nors kelionė namo iš Puketo salos buvo ilga, nuovargio jų veiduose – nė šešėlio. Gerda rodo ant dešinės rankos žibantį nuostabų, specialiai jai kurtą baltojo ir geltonojo aukso žiedą. Tai – jos laimės ir išsipildžiusios svajonės mylimam žmogui prisiekti ištikimybę kur nors toli toli, saulėtame krašte, simbolis. Neslepiamu džiaugsmu „gelbėtoja“ šiandien nekantrauja pasidalyti su visais. Šalia – jos santūrioji, nekalbioji laimės priežastis – Andrius. Jie kartu – Žemaičių šeima!

Nors susituokėte tik prieš kelias savaites, gal jau apsipratote su pasikeitusiu statusu?

Gerda: Aš labai džiaugiuosi nauja pavarde. Ji taip gražiai skamba. Draugės sako, kad tokios – ryškios, tvirtos – man ir reikėjo. O daugiau kas pasikeitė, Andriau? Gal nieko. Ir anksčiau gerai sutarėme, ir dabar nesipykstame. Juk kartu gyvename dvejus metus. Kadangi galvojame apie ateitį, bendrus vaikus – norime, kad jie gimtų santuokoje.

Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande
Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande

Savo santykių įteisinti tradiciškai – Lietuvoje – nesinorėjo?

Gerda: Seniai, labai seniai, padraugavę gal tik kokius metus, kalbėdavomės, kad kai jau tuoksimės, tai kur nors ant skardžio, prie jūros. Gal ant kokios kalvos – kur nors aukštai, įspūdingoje vietoje... Mes susituokėme prašmatniame viešbutyje Puketo saloje Tailande. Ceremonija vyko ant jo stogo. Iš tos vietos matėsi ir kalnai, ir jūra. Viskas buvo taip, kaip įsivaizdavau.

Nuo ko tokia šventė pradedama planuoti?

Andrius: Nuo pasaulio orų prognozės tyrinėjimų! Ilgokai baksnojome pirštu į žemėlapį, radome daug raudonų zonų, kurios reiškia, kad – ne turizmo sezonas: liūtys, štormai, audros...

Greta: O mes negalėjome laukti – norėjome tuoktis būtent balandžio 19-ąją. Nes tai – mano tėvų vedybų data. Šiemet būtų buvusios trisdešimt septintosios metinės. Deja, šviesaus atminimo tėtis jų nesulaukė. Mano tėvai labai gražiai sutarė, mačiau įkvepiantį pavyzdį, kaip du žmonės vienas be kito negali gyventi.

Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande
Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande

Dėl jums svarbią dieną garantuotos saulės keliavote taip toli?

Gerda: Norėjau ištekėti tolimame krašte, kur dar niekada nesu buvusi... Svajojau apie Karibų jūros salas, bet ir ten, ir į Kubą šiemet keliauti per vėlu – jau pasibaigęs turizmo sezonas.

Andrius: Dar pernai, baigiantis rugsėjui, pradėjome domėtis, kur galėtume skristi susituokti. Tailandas mūsų sąraše buvo penkta šalis – kitos dėl netinkamų oro sąlygų atkrito.

Gerdai siūliau viską daryti paprastai: nuvažiuoti į džiunglių namelį ant jūros kranto, pasižadėti vienas kitam dviese, niekam nematant, pasifotografuoti telefonais ir grįžti namo.

Gerda: Oi, ne, džiunglės ne man. Juk ten uodai, gyvatės! Man būtų baisu. Andrius kalbino džiunglėse nors pasivaikščioti, bet net vietiniai rankomis mojavo, kad ten dangerous.

Andrius: Civilizacija man – nebūtinas gyvenimo atributas. Tačiau Gerda iškėlė sceną, kad nori gražios vestuvinės fotosesijos, todėl teko tuoktis civilizuotame pasaulyje, ieškoti profesionalių šventės organizatorių. Taip atsiradome Puketo saloje, tokias paslaugas teikiančiame viešbutyje.

Gerda: Kelionės, ceremonijos detalės buvo Andriaus atsakomybė. Aš rūpinausi, kad mudu gražiai atrodytume. Tiksliau, tuo pasirūpino draugė, vadovaujanti Marijampolės proginių drabužių salonui „Hera“. Mano svajonių suknelė, elegantiškas Andriaus kostiumas, marškiniai atkeliavo iš Ispanijos ir saugiai gulėjo lagaminuose. Norėjau galvą papuošti diadema. Man ją ir auskarus sukūrė, akinius akmenėliais inkrustavo kita bičiulė – Viktorija, kurianti „Lush Jewelry“ papuošalus.

Prieš ceremoniją jaudinausi, kad vietinės grožio specialistės padarytų gražų makiažą, šukuoseną. Norėjau gerai atrodyti ir likau jų darbu patenkinta.

Negi taip neįtikėtinai sklandžiai pasiruošimas bei pati šventė ir praėjo?

Gerda: Nesklandumų neišvengėme. Iš pradžių atvykusius į viešbutį mus bandė apgyvendinti paprastame kambarėlyje, bet mudu sukilome: o kurgi pageidautas vaizdas į jūrą? Kur mūsų apartamentai? Taigi atvažiavome savo vestuvių švęsti! Ir mūsų lūkesčiai buvo išpildyti su kaupu: pasiūlyta vila su gražia terasa, tik mums skirtu baseinu. Gyvenome su fanfaromis.

Andrius: Vienas rūpestis mus graužė iki pat ceremonijos: meldėmės, kad tik neužkluptų tropinė liūtis. Žinojome, jei lis, apeigos vyks po stogu ir pusės grožio neliks.

Gerda: Iš vakaro nulijo, o šventės rytą supratome, kad oras bus puikus. Tačiau valandėlę ceremonija buvo pavėlinta dėl beprotiškos kaitros. Laukti buvo sunku, mudu nuo ryto trepsėjome, jaudinomės...

Pagaliau mus pakvietė į ceremonijos vietą. Andriui liepė manęs laukti prie gėlių arkos. Grojo muzika. Eidama link jo taip susigraudinau. Tai buvo labai jautri akimirka. Ir tas nuostabus vaizdas, ir visą dieną jausta įtampa susidėjo – ir pratrūko mano ašaromis.

Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande
Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande

Koks jausmas, kai tą svarbią akimirką buvote tik dviese, šalia nebuvo net vaikų?

Gerda: Man artimųjų gal ir trūko. Tačiau patys norėjome, buvome nusprendę vienas kitam pažadus duoti dviese. Mus visi galės pasveikinti čia, Marijampolėje.

Andrius: Tačiau ceremonijos pažiūrėti sugužėjo, matyt, visas viešbučio personalas. O fotografavo, o plojo! Buvome sutuokti pagal amerikietiškas civilinės santuokos tradicijas.

Gerda: Paskui atlikome ir tradicinį tailandiečių ritualą: kiekvienas iš savo indo smėlį subėrėme į vieną – bendrą dubenį. Apsikeitę žiedais čia pat pjovėme tortą – norėjome, kad visi galėtų juo pasivaišinti. O paskui skubėjome, kol saulė nenusileido, pasifotografuoti į Rojaus paplūdimį. Juk labai norėjau gražių nuotraukų.

Mudviejų šventinė vakarienė vyko jau tamsoje. Ji buvo tokia gausi, kad nepajėgėme įveikti.

Andrius: Mus aptarnaujantys padavėjai nesuprato, kodėl juos su patiekalais siunčiame atgal. Visai nenorėjome valgyti.

Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande
Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande

Gal apetitas dingo ir dėl streso?

Gerda: Jis to niekada nepasakys, neprisipažins. Bet mačiau, kad laukdamas vestuvių Andrius nuo pat ryto nerado vietos, vis bandė užsimiršti skaitydamas knygą. Aš jį pažįstu – tikrai buvo kitoks negu paprastai.

Andrius: Sakiau Gerdai: gal pabėkime iš čia. Man nepatinka visokios ceremonijos, iškilmės...

Gerda: Andriui apskritai nemalonus dėmesys. Jis net Lietuvoje nuėjęs į kokį nors renginį stengiasi išvengti raudono kilimo ir pozavimo prie sienelės.

Prieš vestuves jaudulį jautėme abu. Ne dėl to, kad dvejojome dėl savo sprendimo. Dėl savo jausmų esame tikri. Įtampą kėlė šventės išskirtinumas.

Po ceremonijos, vakarienės atsipalaidavome – dar pasėdėjome, pasikalbėjome, išgėrėme šampano. Kitą rytą pusryčiai mums buvo patiekti į apartamentus. O paskui dar keletą dienų atostogavome. Prieš vestuves Tailando malonumais mėgavomės atsargiai. Bijojome rizikuoti, o jei per daug nudegsime, o jei kas nors atsitiks. Tačiau po ceremonijos atsipalaidavome. Apžiūrėjome dar kelias salas, nardėme, plaukiojome su drambliais, Andrius žvejojo, aš deginausi.

Ši išvyka mums atstojo ir povestuvinę kelionę. Artimiausiu metu kitų atostogų neplanuojame. Devynių dienų egzotikos mums užteko. Pradėjau ilgėtis namų. Jaučiuosi pailsėjusi – jau trūksta veiklos, kasdienės rutinos, kuri Andriui ypač svarbi.

Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių kelionės po Tailandą akimirkos
Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių kelionės po Tailandą akimirkos

Ar būtų įmanoma Tailande įvykusias simbolines vedybas įteisinti Lietuvoje?

Andrius: Notarinį veiksmą atlikti būtų labai sudėtinga, nes Tailande net nėra Lietuvos konsulato. Tačiau mums tai nebuvo svarbu.

Gerda: Civilinės santuokos nesureikšminame. Svarbiausia – ką pažadi vienas kitam. Esame brandūs žmonės, viską gerai apgalvoję, žinojome, ką vienas kitam prisiekiame. Mudviem svarbi bažnytinė santuoka. Gal kada nors pavyks padaryti ir tai.

Tačiau netrukus visgi oficialiai susituoksite ir Marijampolėje. Gal ši data judviem taip pat kuo nors svarbi?

Gerda: Ne, tiesiog norėjome truputį atsikvėpti po kelionės ir tada iškelti vestuves namuose. Marijampolės civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojos nustebo, kad ne Kauno rotušėje tuoktis nusprendėme. Tačiau aš juk gimusi, augusi Marijampolėje. Ir Andrius čia gyvena.

Susirinks patys artimiausi žmonės: mano sūnus, keturi Andriaus vaikai, tėvai, draugai. Visi nori mus pasveikinti – surengsime šventę!

Andrius: Ir vėl siūliau tai padaryti paprastai, tyliai, mūvint džinsus: su pasais nueiti ir per dvidešimt minučių viską sutvarkyti.

Gerda: Tačiau taip gyventi būtų neįdomu. Džiaukis, kad gavai žmoną, kuri tavo gyvenimą praskaidrina tokiais gražiais dalykais!

Mudu priešingybės. Aš esu plepė, man reikia žmonių. Andrius mėgsta pabūti vienas. Jis tylesnis – sėdintis sodyboje ant ežero kranto su meškere.

Andrius: Ramybė ten. Interneto, telefono ryšio beveik nėra. Ideali vieta žmogui.

Gerda: Aš sodyboje viena negalėčiau būti. Man būtų nuobodu. Esame skirtingi, bet mums puikiai sekasi būti kartu. Kai aš pradedu per daug skrajoti, Andrius mane nuleidžia ant žemės, sustabdo, paprašo pagalvoti. O kartais aš jį kilsteliu iki dangaus. Tačiau mudviejų gyvenimo tikslai, vertybės sutampa. Todėl esame kartu.

Abu kartą jau buvote sukūrę šeimas. Antroms vedyboms ryžotės nedvejodami?

Andrius: Abejoti nebuvo dėl ko. Dabar suprantame, kad esant dvidešimties su trupučiu kurti šeimą dar ne laikas, kad nėra ko skubėti gyventi.

Gerda: Pirmą sykį tekėjau dvidešimt vienų. Buvome dar vaikai... Tačiau mamos tėvai – mano seneliai – susituokė aštuoniolikos, po dviejų savaičių pažinties. Ir jie kartu nugyveno ilgus metus, atšoko auksines vestuves. Vadinasi, įmanoma ir jauniems susituokus kartu likti visą gyvenimą. Visi, žengiantys prie altoriaus, tą akimirką tiki, kad tai truks amžinai. Pirmą kartą mums nepavyko.

Dabar mes brandesni, ir vienas kitam duota priesaika kitą prasmę įgauna.

Andrius: Bėgant laikui daug kas pradeda atrodyti kitaip. Kas anksčiau galbūt buvo ar galėjo būti problema, tampa paprastu dalyku. Dabar dažnai girdžiu, kad Gerda – žvaigždė, kaip man sekasi su ja gyventi. Kur yra žvaigždė? Parodykite man ją! Tačiau žinau, kad kai kam ryški antroji pusė būtų problema.

Gerda: Andriui tai ne bėda gal dar ir dėl to, kad pats kadaise buvo žinomas. Tas juodukas gražuolis daugeliui merginų patikdavo. Aš žiūrėdavau „TV pagalbą“, bet to „gelbėtojo“ nemėgau, o šiandien esame kartu. Štai likimas!

Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių kelionės po Tailandą akimirkos
Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių kelionės po Tailandą akimirkos

Judu vis dar sieja ta pati „TV pagalba“.

Gerda: Darbe Andrius man vis dar diriguoja. Ši laida tapusi mūsų gyvenimo būdu. Apie tai nuolatos kalbamės, tariamės, retkarčiais pasiginčijame. Tiesa, blogų emocijų iš darbo namo stengiuosi neparsinešti. Išmokau atsiriboti. Anksčiau dėl laidai filmuotų jautrių istorijų labai išgyvendavau, naktimis kartais nemiegodavau.

Andrius: Gal nuskambės keistai, bet televizijos projekte „TV pagalba“ Gerdai kliūva didžiausias krūvis, nes ji man visada po ranka.

Gerda: Atsiimu už visus: pasmunka reitingai – man kliūva ir už tai. O pagiriamųjų žodžių jis ištaria retai... Tačiau kai jų sulaukiame, visi žinome, kad padarėme ką nors ypatingo.

Andriau, kuo jus draugystės pradžioje – prieš penkerius metus – sužavėjo Gerda?

Andrius: Pasakysiu paprastai: ji nekėlė problemų.

Gerda: Andrius mane pakvietė dirbti į „TV pagalbą“. Dvejus metus buvome tik kolegos. Pokalbiai telefonu su juo mane žudydavo. Nekęsdavau jų, nes aš daug kalbėdavau, o jis tylėdavo. Sakydavo: „Galvoju.“ O paskui mudviejų kolegiškas ryšys į bičiulystę ir artimą draugystė natūraliai išaugo: Andrius jau buvo vienas, aš skyriausi, mūsų šviesaus atminimo kolegė Viltė neturėjo antrosios pusės. Toks vienišų širdžių klubas susidarė.

Andrius: Prieš penkerius metus ir mano dabar suaugę vaikai vaikiškesni buvo – daug laiko praleisdavome visi trys su atžalomis.

Gerda: Nuolatos su vaikais pramogaudavome. Atsimenu, po kurio laiko Viltė sakydavo pastebinti, kaip Andrius į mane žiūri. „Pamatysi, kas nors tarp jūsų bus“, – tikino mane. Bet aš į jos kalbas numodavau ranka... Paskui Andrius man pradėjo rašyti žinutes, nors to daryti labai nemėgsta. Tas tylenis paskambindavo ir plepėdavome per naktį – iki penktos ryto! Matyt, tada jis savo žodžių atsargas ir išnaudojo...

Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių kelionės po Tailandą akimirkos
Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių kelionės po Tailandą akimirkos

Tiesa, kad vedybomis jūsų gyvenimo permainos nesibaigia – galvojate apie naujus namus?

Gerda: Vasarą ketiname keltis gyventi į Kauną. Manome, kad ten visiems bus patogiau. Mama, sesuo labai išgyvena, kad matysimės rečiau, – lyg į Ameriką emigruočiau...

Andrius: Dveji metai kasdien iš Marijampolės važiuoju šešiasdešimt kilometrų į darbą Kaune. Man tai nieko tokio – juk didmiesčio gyventojai panašiai laiko praleidžia, kol per transporto piką iš vienos miesto pusės nuvažiuoja į kitą. Tačiau tikrai svarstome galimybę kurtis Kaune.

O tada ateis laikas ir bendriems vaikams?

Gerda: Tikrai svajojame po metų susilaukti vaikelio. Tačiau tokių dalykų juk nesuplanuosi: Dievas gal ir anksčiau atsiųs? Andrius labai nori mažylio, išgyvena, kad taip ilgai delsiame.

Andrius: Aš, senukas, tikrai į vaiko šimtadienį neisiu.

Gerda: Juk šiais laikais žmonės pirmiausia gerovę susikuria, tada pradeda galvoti apie vaikus. Tikrai ne vienintelis senukas šimtadienyje būsi.

Andrius: Šitoje kelionėje mačiau daug brandžių britų, prancūzų porų su mažais vaikais.

Gerda: Atžalų ir aš labai noriu, pati jaučiu, kad visur pastebiu lėliukus. Mano Markas jau didelis – trylikos, nebenori, kad jį myluočiau, bučiuočiau, kai kiti mato.

Andrius: Pratinkis, nes aš su savo vyriausiais jau negaliu lengvai nuvažiuoti pažvejoti.

Gerda: Vaikai auga greitai, mums reikia pagranduko!

Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande
Asmenininio albumo nuotr./Gerdos ir Andriaus Žemaičių vestuvės Tailande

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt