Vestuvės – nuo ašarų iki verslo

Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-01-30 15:00
Vestuvės – bene didžiausia šventė įsimylėjusios poros gyvenime. Kuri moteris nesvajoja tą dieną atrodyti lyg princesė? Kuri mūsų netrokšta patirti kuo daugiau įspūdžių, kuriuos prisimintų visą likusį gyvenimą? Tad nieko nuostabaus, kad skelbimų puslapiai mirga nuo muzikantų, didžėjų, dekoruotojų, planuotojų, fotografų pasiūlymų...

Tokioje gausybėje galima ir galvą pamesti. Vestuvės šiandien yra taip smarkiai sureikšmintos, kad kartais pavirsta pasipuikavimo švente. Renginiu, per kurį svarbiausiais akcentais tampa fotosesija, vaišių meniu, rankų darbo kvietimai, dekoracijos, prabangūs senoviniai automobiliai, fejerverkai. O kur dar svečių užimtumas... Akivaizdu, kad vestuvės – komercinė šventė, nešanti didelį pelną. Ir nė iš tolo nebeprimena tų, kai tekėjo mūsų promočiutės ar jų mamos.

Papročius prisiminus

Kaip vestuves švęsdavo mūsų protėviai? Viskas vykdavo daug sudėtingiau, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Reikėtų pabrėžti, kad ši diena buvo ne linksma šventė, o veikiau ašarų pakalnė. Būta daug papročių, tradicijų, ritualų. Vyravo prietarai ir magija.

„Fotolia“ nuotr.
„Fotolia“ nuotr.

Lietuviai vestuves paprastai keldavo vėlai rudenį arba žiemą, kai didesni ūkio darbai jau būdavo baigti. Renkantis žmoną ar vyrą buvo svarbi jos ar jo dora, darbštumas, sveikata. Santuoka prasidėdavo nuo piršlybų. Prieš atvykstant piršliams, į jaunosios namus buvo siunčiamas žmogus, dažnai vyresnė moteris, pasiklausti, ar sutinkama juos priimti.

Visoje Lietuvoje piršlybos paprastai baigdavosi piršlio atsivežto gėrimo apeiginiu išgėrimu ir galutiniu susitarimu. Vieną gražiausių piršlybų pavyzdžių galima rasti Kazio Borutos „Baltaragio malūne“, kur Girdvainis peršasi Jurgai.

Maždaug dvidešimt dienų nuo piršlybų iki vestuvių buvo jaunosios nuotakavimo ir mergavimo laikas. Tuo metu jaunoji ruošdavo dovanas, siūdavo būsimam vyrui marškinius, šventadieniais vaikščiodavo pasipuošusi vainiku, lydima vienos ar dviejų pamergių. Svarbiausi vestuvių veikėjai buvo piršlys, svočia, pamergės, pabroliai, kraitvežiai.

 

Svočia nuotaką gaubdavo, lydėdavo į bažnyčią, atlikdavo guldytuvių apeigas. Senovėje merginos rengdavosi tautiniais etnografiniais rūbais, dėdavosi rūtų vainikus, simbolizavusius jų nekaltybę. Vėliau, vestuvių dieną, iš bažnyčios grįžusius jaunavedžius tėvai pasitikdavo su vandeniu, duona ir druska – tai gyvenimo simboliai (šis paprotys išlikęs iki šiol).

Taip pat skaitykite: Vestuvių planuotoja Viktorija Prokofjeva: „Vestuvės dabar primena vakarėlį, o ne trijų dienų balių“

Vestuvių dieną svarbią vietą užėmė maginiai ritualai ir prietarai. Ypač daug jų susiję su nuotaka. Pavyzdžiui, vidurnaktį būdavo atliekamos marčios vainiko nuėmimo apeigos. Nuotakai užrišamas muturas, ji pasveikinama kaip moteris, o anyta duodavo brangią taurę su „marčios ašaromis“. Išgėrus gėrimą į taurę buvo dedami pinigai, kurie atitekdavo jaunamartei.

„Fotolia“ nuotr.
„Fotolia“ nuotr.

Tikėta, kad vestuvėse dalyvauja ir mirusių protėvių vėlės, piktosios dvasios bei demonai, todėl buvo stengiamasi nuo jų apsisaugoti. Buvo tikima, kad piktosios jėgos bijo ugnies, triukšmo, metalinių daiktų. Todėl nuotaką veždavo triukšmaudami, šūkaudami. Pati nuotaka irgi pasiimdavo apsauginių daiktų: česnako, duonos, grūdų, aguonų.

Norėdami išvaikyti piktąsias dvasias vestuvininkai su lazda daužydavo krosnį, kaminą, staktą. Norint apgauti demonus vietoj nuotakos kartais būdavo vežama persirengėlė. Iš to kilęs paprotys persirengus vestuvininkais užsėsti stalą kartais prisimenamas ir mūsų dienomis.

Parduota nuotaka

Senovės lietuvių vestuvėse buvo svarbus ekonominis aspektas, todėl neretai vedybas nulemdavo piniginis sandoris. Tai atspindi ir papročiai, kuriuose yra išlikę nuotakos grobimo, pirkimo motyvų. Pavyzdžiui, paprotys jaunavedžio būriui uždaryti vartus, jaunosios slapstymasis ir verkimas, vištų, kitų daiktų vogimas, tariama abiejų vestuvininkų pusių kova dėl nuotakos, jaunojo neįleidimas į sodybą – visa tai yra žmonos vogimo tradicijos.

 

Seniau dar buvo populiarus mokestis už jaunąją. Vyras turėdavo išsipirkti savo žmoną – sumokėti jos giminei už prarastą darbo jėgą. Išnykus šiam mokesčiui, atsirado pasoga, kraitis. Kraitis taip pat turėjo būti išperkamas jaunojo pusės. Iš to atsirado dar keletas jaunosios išpirkimo būdų: kaimo vartų, stalo pirkimas (šis paprotys kartais prisimenamas ir šiandieninėse su tradicijomis susijusiose vestuvėse). Panašūs išpirkimai buvo populiarūs latvių, rusų, lenkų tautose.

„Fotolia“ nuotr.
„Fotolia“ nuotr.

Visoje Lietuvoje buvo paprotys prieš atvykstant jaunikiui sodžiaus gale uždėti kartis. Susirinkusieji jas nuimdavo tik tada, kai gaudavo dovanų. Jaunikis, norėdamas prie stalo atsisėsti šalia jaunosios, taip pat turėdavo susimokėti.

Įdomus paprotys buvo paplitęs XIX a. pab.–XX a. pr. Kupiškio apylinkėse. Prieš išvykstant jaunajai buvo renkama mezliava, t. y. duodamos dovanos jaunajai. Dar besėdint už stalo jaunosios motina atnešdavo ir ant jo padėdavo tuščią lėkštę rinkliavai. Rinkliavą pradėdavo didysis pajaunys į lėkštę įmesdamas sidabrinį pinigą ir sušukdamas „mūsų marti!“. Jaunosios pusės pabrolys užmesdavo kelis sidabrinius ir sakydavo „mūsų sesuo!“. Šitaip abi pusės rungtyniaudavo. Mezliavą užbaigdavo jaunikis, įmesdamas didžiausią pinigų sumą. Jaunoji mezliavos metu graudžiai verkdavo.

Apie globalizaciją

Kad ir kaip būtų, visa tai jau praeitis. Šiandien gyvename pertekliaus ir globalizacijos laikais, kada neišvengiamai kadaise buvusios unikalios tradicijos peržengia savos šalies ribas. Ne išimtis ir vestuvės. Atsiranda naujos mados, nauji papročiai. Pastaruoju metu ypač populiarios tampa vadinamosios išvažiuojamosios ceremonijos gamtoje, ant jūros kranto ar gražiose istorinėse vietose. Tokioms ceremonijoms populiarumu nenusileidžia ir keliavimas tuoktis į užsienį. Galima skristi net į Las Vegasą, kur gausu santuokoms skirtų koplyčių ir viešbučių, o ceremonijos vyksta visą parą.

Net tokie, atrodytų, įprasti dalykai kaip tortas, žiedai, konfeti taip pat neatsiejami nuo globalizacijos. Paprotys dovanoti sužadėtuvių žiedą siekia romėnų laikus. Tačiau tradicinis žiedas su deimanto akimi, simbolizuojantis ištikimybę, atsirado XV a. Tradicija apipilti jaunuosius konfeti ar rožių žiedais atkeliavo iš Rytų. Ten nuo senų laikų buvo barstomi ryžiai, simbolizuojantys vaisingumą.

Vestuvinis tortas kepamas taip pat nuo romėnų laikų. Per iškilmes jaunųjų atsipjautas pirmasis gabalėlis reiškia jų santarvę iki gyvenimo pabaigos, o pats jo valgymas siejamas su kūniškais malonumais. Kiti laimę nešantys vestuvių simboliai yra pasaga, batas (ypač jei yra pririštas prie jaunavedžių automobilio), kaminkrėčio stalulėlė. Iš Amerikos ir Anglijos atėjo tradicija nuotakai per vestuves turėti kažką naujo, mėlyno, seno ir skolinto. Paprotys nuotakos tėvui lydėti dukrą prie altoriaus mus pasiekė iš Italijos.

 

Galima surasti ir įdomesnių, pas mus nepaplitusių vestuvių tradicijų. Pavyzdžiui, Fidžyje jaunikis nuotakai prieš vestuves turi padovanoti banginio dantį. Jei moteris šios dovanos nesulaukia, turi teisę vestuves atšaukti. Korėjoje keliamų vestuvių šventėje galima sutikti ančių ir žąsų, mat ten šie paukščiai simbolizuoja ištikimybę. Įdomi tradicija esti Balyje. Ten į vestuves daugiau prisirenka moterų, nes vyrai tuo metu miega. Piežastis labai netikėta – naktį prieš vestuves jiems tenka ruošti maistą.

Vietoj reziumė

Garsieji apaštalo Pauliaus žodžiai skelbia: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 4–6).

„Fotolia“ nuotr.
„Fotolia“ nuotr.

Būtent – nesididžiuoja ir neišpuiksta. Kai myli, norisi tuo pasidalinti su visu pasauliu, tačiau tai gali privesti prie perdėtos savidemonstracijos. Argi ne geriau būtų džiaugsmą pasilikti sau, pasidalinti juo su artimais žmonėmis? Šventę reikia kurti iš jausmų, ne iš dekoracijų, fejerverkų ir prabangių rūbų. Visa tai suteikia daug didesnę palaimą ir džiaugsmą, nei kaspinėliais apkarstyti keksiukai ar su servetėlių spalva suderinta jaunosios puokštė.

Įdomūs faktai

  • Yra pastebėta, kad priėjusios prie altoriaus, beveik visos nuotakos nusišypso. Kone visi jaunikiai išlaiko rimtą veido išraišką.
  • Statistika rodo, kad vedybų pančiais susisaisčiusios poros turto sukaupia keturis kartus daugiau nei vienišiai.
  • Pasiryžimo tuoktis amžius priklauso nuo išsilavinimo. Šalyse, kur jis yra aukštesnis, tuokiasi brandesni žmonės. Ten, kur išsilavinimo lygis menkas, vestuvės keliamos anksčiau.
  • Psichologai pastebi, kad šiuolaikinė sutuoktinių pora, niekieno netrukdoma ir skirdama dėmesį tik vienas kitam, kartu per dieną praleidžia vos keletą minučių.
  • Net 73 proc. moterų prisipažįsta darę spaudimą antrajai pusei, kad šis pasipirštų.
  • Rizika išsiskirti yra gerokai didesnė, jei tuokiasi jaunesni nei 25 metų žmonės. Šeiminė laimė taip pat gana dažnai išgaruoja, jei moteris yra gerokai vyresnė už vyrą.
  • Pusė visų skyrybų įvyksta per pirmuosius septynerius santuokos metus.
  • Apklausos rodo, kad net 60 proc. sutuoktinių nors vieną kartą yra buvę neištikimi savo antrajai pusei. Tačiau tik 3 proc. išdrįso prisipažinti.
  • Ar žinojote, kad, pagal statistiką, mažiausiai santuokų yra užregistruojama gegužės mėnesį?
  • Tik viena iš dešimties nuotakų nevilki baltos arba dramblio kaulo spalvos suknelės. Ir tik 2 proc. moterų, tekėdamos antrą kartą, vilkėtų tą patį apdarą.
  • Statistinis vyras sužadėtuvių žiedo ieško nuo vieno iki trijų mėnesių. Daugiausia jų yra nuperkama gruodžio mėnesį.
  • Net 60 proc. moterų dalyvauja sužadėtuvių žiedo pirkimo procese, o 3 proc. net pačios jį išsirenka.
  • Vedę vyrai gyvena ilgiau nei viengungiai. 90 proc. vedusių trisdešimtmečių sulaukia 65-ojo gimtadienio. Šio jubiliejaus sulaukia tik 75 proc. nevedusiųjų.

Tekstas S. Lileikytės.

Naujausi straipsniai