„Kai esi 17-os ir kuri ambicingus planus, o vieną dieną supranti, kad laukiesi, tenka planą A keisti planu B“, – sako verslo psichologė Jūratė Bortkevičienė, kurios gyvenimas tikrai susiklostė optimistiškai. Savo patirtimi (ne tik specialistės, bet ir trijų vaikų mamos) ji dabar dalijasi su kitais.
Jūratė svajojo apie aktorės karjerą. Tačiau žinia apie tai, kad, vos baigusi mokyklą, pastojo, vertė planus pakeisti. Nors su tėvais sutarė puikiai, tačiau pasakyti apie nėštumą nesiryžo iki paskutinių rugpjūčio dienų, kai iš Naujosios Akmenės išvažiavo studijuoti į Klaipėdą pradinio ugdymo pedagogikos. „Pasakiau ir išvažiavau, palikusi juos susitaikyti su ta mintimi“, – šypteli Jūratė. Jos pirmagimei Paulai jau dvidešimt, o vaikams iš kitos santuokos – Luknei ir Faustui – penkeri ir beveik treji.
– Galiu įtarti, kad dideliu noru tapti pedagoge nedegėte?
– Jei atvirai, apie tai net negalvojau. Tiesą sakant, stengiausi prastai išlaikyti egzaminą. Būčiau turėjusi pasiteisinimą tėvams: „Na, matote, deja, manęs nepriėmė, turėsiu metus praleisti.“ Bet išlaikiau aukščiausiais balais ir įstojau.
– Kaip tada vertinote savo situaciją? Kaip dramą ar tiesiog gyvenimišką įvykį?
– Tiesiog taip atsitiko – gal net džiaugiausi, nes ir tada vaiko atėjimą vertinau kaip stebuklą. Tik tuo metu dar buvau labai jauna ir norėjau daug ką gyvenime nuveikti. Nežinojau, kaip tai pavyks su mažu vaikučiu ant rankų, bet tikrai tikėjau, kad jei ko nors labai labai nori ir įdėsi daug pastangų, būtinai pavyks. Taigi, tai, kad buvau priimta, irgi suvokiau kaip gyvenimo pamoką – turėsiu daugiau žinių, jei ne svetimiems, tai savam vaikui pritaikomų. Tais metais pasimokiau tik mėnesį, nes labai daug laiko praleidau ligoninėje, mano nėštumas buvo komplikuotas. Santuoka su Paulos tėčiu truko gal metus, buvome per daug skirtingi, per daug jauni. Grįžau mokytis neakivaizdiniu būdu, dukrą kelioms savaitėms palikdavau močiutei, ji man ir vėliau daug padėjo. Tada aiškiai pajutau, kad, norėdama ką nors duoti savo vaikui, pirmiausia turiu pasirūpinti savimi. Vaikas mažas, mokiausi naktimis, pavargdavau – bet apie tai tada negalvojau! Sunku??? Net tokių minčių nekilo. Gal kad labai jauna buvau, o šalia buvo šeima, kuri visada mane palaikė? Kai dukrai suėjo treji, abi išvažiavome gyventi į Klaipėdą – kartu su drauge ir jos dukrele. Nutarėme, kad reikia nulipti tėvams nuo sprando ir pačioms kurti savo gyvenimus. Dirbau administratore, mokiausi, auginau vaiką, o kai kas nors klausdavo, kaip viena viską suspėju, būdavo net keista – paprastai! Vėlgi man pasisekė, mane supo nuostabūs žmonės. Mokslų buvo negana – supratau, kad noriu sekti tėčio pėdomis ir studijuoti psichologiją. Vaiką į glėbį – ir į Vilnių! Bakalauras, magistras, darbas – kokį rasdavau, tokį dirbdavau. Paskui įkūriau savo įmonę ir ėmiau daryti tai, kas man labiausiai patinka. Susiejau dvi specialybes: pedagogiką ir verslo psichologiją. Ėmiau mokyti suaugusius žmones.
– Pasitaiko, kad moteris, kuriai už nugaros nestovi vyras, bijo tai daryti.
– Nebijojau turbūt todėl, kad iki tol neturėjau jokio tvirto užnugario. Šalia būdavo vyrų, bet nė vienas jų nenorėjo, kad aš atsiskleisčiau, jiems buvo patogiau šalia savęs matyti tik namų šeimininkę, o aš nenorėjau būti varžoma. Jaučiau, kad pati galiu savimi pasirūpinti – juk iki tol man neblogai sekėsi! Morališkai padėjo jaunesnysis brolis Algirdas – mes labai artimi. Kažkada jis ir supažindino mane su dabartiniu vyru – geriausiu savo draugu... Iš pradžių tai, kad galime būti kartu, atrodė nerealu, – jis buvo beveik šešeriais metais jaunesnis. Bet kai pradėjau jausti jo pagarbą, nuolatinį rūpinimąsi, kai nieko nebūdavo reikalaujama, kai kalbėdavomės iki paryčių įvairiausiomis temomis, įsimylėjau kaip paauglė. Ir iki šiol ta meilė tik stiprėja.
– Kartais vienišos moterys savo draugėms liūdnai prasitaria: „Man turbūt lemta būti vienai.“ Jums kažkada buvo pažįstamas tas jausmas?
– Tikrai taip. Kol nesutikau dabartinio vyro, dažnai aplankydavo tokios mintys. Bet aš turėjau vaiką ir į situaciją žvelgiau ramiai – bus kaip bus. O save išreikšdavau darbe, jis man labai patiko ir tebepatinka. Aišku, labai norėjau daugiau vaikų – juk esu iš keturių vaikų šeimos. Bet priėmiau situaciją tokią, kokia yra, ir stengiausi ieškoti kitų gyvenimo galimybių. Mano Paula su savo biologiniu tėčiu iš naujo susipažino būdama dešimties (kai jai buvo vieni metukai, jis išvyko gyventi į užsienį). Skatinau jų bendravimą sakydama, kad jos tėtis yra pats geriausias tėtis, o mūsų santykiai – tai tik suaugusiųjų nesutarimai. Buvo etapas, kai dukra nenorėjo su juo bendrauti, bet dabar jie puikiai sutaria. Kaip ir su dabartiniu mano vyru, kuris dukros gyvenime atsirado paauglystėje. Jis jai neaiškino, kaip gyventi, nemoralizavo – tiesiog buvo šalia, o kartais jie abu kaip draugeliai susimesdavo į komandą, kai reikėdavo ko nors iš manęs išprašyti, kad šiek tiek kaip paauglės mama atleisčiau vadeles.
– Neseniai teko kalbėtis su merginomis, kurios nuoširdžiai stebėjosi, kad jų 22-ejų draugė jau pagimdė. Dabar vaikai, kaip ir kitose Europos šalyse, planuojami vis vėliau, pirmiausia – mokslai ir karjera.
– Dažnai susiduriu su tokiu moterų požiūriu: pirmiausia turiu „susikurti gyvenimą“, tada galėsiu auginti vaiką, galėsiu jam šį tą duoti, ir kai jau pasieksiu karjeros aukštumas, štai tada... O jei dar tėvai nuolat kartoja, kad pirmiau reikia atsistoti ant kojų? Tačiau ant tų kojų juk gali stotis visą gyvenimą... Iš patirties pasakysiu: jei būčiau savo vyrą sutikusi anksčiau, tikrai vaikus būčiau gimdžiusi iki 30-ies. Ir jau paskui pasirūpinčiau saviraiška. Bet yra kaip yra, ir tuo džiaugiuosi. Tinkamiausias metas vaikams atsirasti yra tada, kai šalia tavęs mylintis ir suprantantis žmogus. Vaikams prabangos nereikia, maniškiams geriausi žaislai yra kartoninės dėžės, balionai, kamuoliai – daiktai, kurie beveik nekainuoja. Brangesni žaislai dažnai guli neliečiami. Vaikams reikia dėmesio – pabūti su tėvais, o ne su žaislais!
– Galbūt vaikas dabartiniame pasaulyje jau virto prabanga? Jis atima laiką ir šiaip šiek tiek trukdo...
– Taip, vaikai serga, rėkia, neleidžia išsimiegoti, bet tos akimirkos, kai jie apsikabina, kai pasako, kad myli, atperka viską. Kai auginau vyresniąją, rašiau dienoraštį. Neseniai jį atsiverčiau ir nustebau perskaičiusi liūdną įrašą, kad aš su ja – ligoninėje, kaip man sunku ir skaudu matyti ją sergančią. Pasirodo, apie tai buvau visiškai pamiršusi – iš praeities su vaikais dažniausiai išlieka gražiausi momentai. Vaikai nėra našta, man vaikai – gyvenimo variklis, su jais galiu kalnus nuversti!
– Būdama verslo psichologė, organizuodama seminarus vadovams, vėl prisiminėte savo, pedagogės, patirtį. Kodėl?
– Nuo jos tikrai ilgai bėgau. Kai mano Paula pradėjo lankyti mokyklą ir vėliau užklupo paauglystė, daug šnekėdavausi ir su jos draugais, mėgusiais pas mus lankytis. Žinojau, kad visiems jiems kartais labai sunku ir dėl tėvų, ir dėl mokytojų požiūrio. Ne kartą pati esu važiavusi į jos mokyklą aiškintis, buvau iš tų „bjaurių mamų“, ieškančių teisybės. Tada atėjo mintis, kad galiu savo žiniomis padėti tiek mokytojams, tiek vaikų tėvams. Pamėginau vadovams, kuriems vedžiau seminarą, surengti paskaitą apie vaikus. Pasisekimas buvo begalinis! Tai mane įkvėpė.
– Tėvams ir mokytojams tiesiog trūksta žinių?
– Taip – psichologijos žinių. Net kai studijavau pedagogiką manęs to nemokė, užtat išmokau parengti pamokos planą... Jau nustojau stebėtis, kai kurioje nors mokykloje prieš seminarą priėjusi mokytoja sako: „Kad jūs žinotumėt, kaip aš nekenčiu vaikų! Sakykite, kaip man juos pakęsti?..“ Buvau šokiruota jau vienoje pirmųjų paskaitų tėvams – kalbėjau apie tai, ką daryti, kad vaikai klausytų. Ir ką gi sužinojau? Daugybė tėvų pasakė, kad pati geriausia priemonė – beržinė košė. Jie patys taip augo ir net nesupranta, kas čia blogo? Mėginau pasakyti, kad tai pats didžiausias blogis, kad smurtas gimdo smurtą. Tai lygiai tas pats, kas vyrui mušti moterį. O jei vadovas muštų darbuotoją? Tai nesąmonė? Bet tėvams mušti vaiką – normali drausminimo priemonė?
– Viešose vietose dažnai matome, kaip ant vaiko rėkiama ar jis purtomas – tai laikoma norma.
– Taip, teisinamasi, kad tai juk ne mušimas. Deja, tai lygiai toks pat smurtas. Vaikai niekada nerėkia be priežasties. Kai vaikas ima pykti, vertėtų stabtelti ir paklausti savęs, kuo jam galite padėti. Svarbiausia taisyklė tėvams – patiems nepradėti rėkti. Geriau apkabinkite vaiką ir pasakykite: „Suprantu, tu dabar piktas, nes...“
– Antrus metus organizuojate konferenciją „Atsakinga tėvystė“. Tai aktualu?
– Prieš metus kilo mintis suburti profesionalus, kad tėveliai dvi dienas galėtų klausytis paprastų patarimų, kaip padėti vaikams pelnyti pasisekimą. Po pirmosios konferencijos supratome, kad privalome tai daryti toliau. Pamenu, priėjo moteris ir padėkojo už vieną daug ką jos gyvenime pakeitusią frazę. Ji buvo paprasta – apie tai, kad savo vaikų negalima lyginti tarpusavyje. Atrodo, smulkmena? Bet daugelis tėvų nevengia jaunesniam vaikui nuolat aiškinti, kad jo sesuo ar brolis ką nors darė ar daro geriau už jį.
– O jūsų draugės prašo patarimo, kaip elgtis su vaikais?
– Dažnai. Kartais labai paprastas veiksmas daug ką pakeičia. Vaikas pakėlė balsą? Kada? Dešimtą vakaro? Jis tada jau turėjo miegoti – buvo pavargęs ir suirzęs. Kai vaikas nori miego ar yra alkanas, kai sutrinka jo įprasta dienotvarkė arba kas nors vyksta neįprastai, jis kartais elgiasi neadekvačiai. Kai kuriems tėvams užtenka kelių paprastų patarimų, kad santykiai su vaiku pasikeistų. Mes su vyru jau žinome, kokiose situacijose mūsų vaikai gali reikšti neigiamas emocijas. Ir tai jiems leidžiame: pavyzdžiui, ramiu balsu pasakau, kad jei dabar pikta ir norisi rėkti – parėk. Bet man tada irgi bus liūdna, galbūt pati užsinorėsiu rėkti, tačiau to nenorėčiau, tad galiu palaukti, kol tu parėksi. Tada vaikas suklūsta, nusiramina ir dažniausiai imame ramiai šnekėtis... Kai kalbiesi su vaikais, jie girdi.
– Mamos kartais paprieštarautų, kad ne visada.
– Tėvams siūlyčiau atkreipti dėmesį į tai, ar jie kalba, ar moralizuoja. Dažniausiai – moralizuoja: „Tu ir vėl gavai blogą pažymį, kodėl nesimokei, ar galvoji apie savo ateitį, kodėl tu ir vėl...“ Tai nėra kalbėjimas. O jei su tėvais taip kalbėtų vadovas? Ar po jo moralų jie galėtų ką nors padaryti geriau? Sakau, kad visi vaikai yra geri, tik reikia jiems leisti būti tokiems. Ir kai kokia nors mokytoja, kurią vaikai laikė ragana, pasibaigus mokymams prieina ir sako: „Ačiū, aš supratau savo klaidas – rėkimu nieko nepasieksiu.“, suprantu, kad dirbu ne veltui.
– Kuo jus dar stebina tėvų elgesys su vaikais?
– Tuo, kad daugybė mamų kartu su vaikais ruošia pamokas ir dar rėkia, kad jie ko nors nesupranta ar per lėtai dirba, rašo su vištos koja. Ei, tėveliai – jūs jau baigėte mokyklą! Žinote, ko išmoks jūsų vaikai? Kad visada už juos viskas bus padaryta. Kad pačiam nereikės vargti dėl gero rezultato. Ir net jei ką nors pamirš, ko nors neatliks, visada turės užnugarį, kuris primins ir padės. Kodėl jie taip daro? Todėl, kad nori, jog jų vaikas būtų geresnis ar bent ne blogesnis už kitus. Nesakau, kad reikėtų atsiriboti nuo vaikų mokymosi. Yra vienas geras paprastas klausimas: „Ką šiandien išmokai?“ Ir pasiūlymas: „Jei ko nors nesupranti – ateik.“ Didžiausia mūsų visuomenės problema, kad mes pervertiname pažymius, balus. Mamoms, aišku, labai svarbūs reitingai – kokioje elektroninio dienyno vietoje jų vaikai! O kur dar tas tėvų: „Jeigu pateksi į klasės geriausiųjų trejetuką, tai...“ Kam savo vaiką lyginti su kitais? Tėvai man atsako, kad tai skatina konkurenciją, verčia pasitempti. Bet palaukit! Įsivaizduokite, kad ateinate į darbą, o vadovas jums sako: „Tu ir vėl antras nuo galo, pasistenk!“ Ir taip – kasdien. Dedi didžiausias pastangas, bet nesiseka. Koks jausmas apima? Leiskime vaikams klysti ir iš klaidų pasimokyti. Kartais seminaruose vadovams sakau, kad su pavaldiniais derėtų elgtis kaip su vaikais. Norite, kad vaikai patys batus užsirištų? Ką darote? Išmokote ir leidžiate patiems užsirišti? Kodėl darbuotojams neleidžiate būti savarankiškiems? Tada koks nors solidus įmonės vadovas pakelia galvą, o jo akyse atsispindi nuostaba: „Geras!!! Tai darbuotojai – kaip vaikai???“ Taip. Ir jei namie nelyginate savo vaikų, nes jie skirtingi, nelyginkite darbe ir savo darbuotojų – kiekvienas savaip stiprus.
– Šio pavasario konferencijoje skaitėte paskaitą tėvams, kaip su vaikais kalbėtis apie seksą. Štai čia tikrai daug spragų, ar ne? Tėvai mano, kad už juos tai padarys internetas?
– Tėvai visada klausia: „KAIP kalbėti?“ Seksas, kaip ir alkoholis, rūkymas, paaugliams yra draudžiamas. Tai esą blogis, kuris turės pasekmių, bet suaugusiesiems – galima. Tačiau seksas – normalus gyvenimiškas dalykas. Jį galima pradėti įvairiu gyvenimo tarpsniu, bet tada tėvams reikia paklausti savo atžalos: „O ar tu pasiruošęs tapti tėčiu ar mama?“ Paprastai normalus šešiolikmetis paauglys tam nepasiruošęs. Jei sako, kad pasiruošęs, jam arba trūksta tėvų meilės, arba jis nori greičiau nuo jų pabėgti. Kaip mūsų visuomenėje formuojamos vertybės? Jei paauglys vaikinas jau turėjo keletą sekso partnerių – jis kietas. Jei paauglė mergina – ji vadinama tam tikrais žodžiais. Vaikai girdi tai, kas skamba iš tėvų lūpų.
– Jūs kalbėjotės apie tai su savo dukra?
– Taip. Apie tai, kad seksas – natūralus dalykas, kai žmonės vienas kitą myli, jaučia pagarbą. Apie tai, kokie turi būti santykiai, kad jie vestų sekso link. Dažnai kalbėdavomės apie savivertę: ateis laikas, kai tu norėsi TAI daryti, bet visada reikia galvoti apie pasekmes, nes nėra nė vienos kontraceptinės priemonės, kuri apsaugotų 100 proc. Buvau Paulai geras pavyzdys! Juk pati pastojau neplanuotai, nors to nesigailiu ir niekada nesigailėjau. Svarbiausia, apie ką reikėtų kalbėti merginų mamoms – jei vaikinas spaudžia, o ji nėra pasiruošusi tam žingsniui, jei pati nenori, niekada nereikia nusileisti dėl to, kad „visos jau tai daro“, dėl gailesčio ar baimės, kad jis ją paliks. Jei paliks – nebuvo vertas. Nors po to gal bus ir dramų, ir skausmingų išgyvenimų. O paskui ateis laikas, kai jūsų dukra paprašys, kad ją užregistruotumėte pas ginekologę dėl kontracepcijos, – būtų kvaila mojuoti rankomis: „Ne ne, tik po vestuvių!“ Svarbiausia, kad jauna moteris vertintų save kaip asmenybę. Taigi, pokalbiai apie seksą su paaugliais iš tiesų yra pokalbiai apie savivertę ir atsakomybę!