Verslo netekusi gydytoja psichiatrė T.Kuntelija-Plieskė:„Kentėti ar ne – mūsų pasirinkimas“

Tamara Kuntelija-Plieskė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Autorius: Faustina Bružaitė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-07-26 09:10
Pandemija ateina ir praeina, o gyvenimas tęsiasi. Kas siaučiant štormui, jau nusinešusiam daugybę gyvybių, nušlavusiam finansinį stabilumą, pasėjusiam nerimą ir baimę, padėtų išsilaikyti ant kojų? Arba pakilti pargriuvus?

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Verslą teko nutraukti

Žmogus, skausmingai pats nuo to nukentėjęs, – gydytoja psichiatrė Tamara Kuntelija-Plieskė. Lietuvoje mokslus baigusi ir šaknis įleidusi gruzinė T. Kuntelija-Plieskė turėjo galimybę pamatyti ir išbandyti, kaip dirba kitų šalių – Nyderlandų, Didžiosios Britanijos – sistemos, užtikrinančios psichinės sveikatos paslaugas. Į Lietuvą gydytoja parsivežė idėją čia sukurti tai, ko iki tol nebuvo, – kliniką, kurioje dėl depresijos, nerimo, perdegimo, aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromo vargstantys žmonės rastų kompleksinę pagalbą. Klinika pradėjo veikti prieš porą metų. Susidomėjimas ja, taikančia inovatyvius metodus, buvo didelis. Deja... „Karantinas labai smarkiai finansiškai kirto mano klinikai. Mums, kaip ir daugeliui startuolių, karantinas buvo lemtingas. Teko užsidaryti. Bet iškart noriu pasakyti: taip, aš savotiškai gedžiu, taip, aš nuoširdžiai išgyvenu, bet kančios nejaučiu. Kentėti ar ne – mūsų pasirinkimas.“

Tamara Kuntelija-Plieskė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Tamara Kuntelija-Plieskė / Gretos Skaraitienės nuotr.

Nutraukti įmonės veiklą buvo labai skausminga, tačiau nesinorėtų visos kaltės suversti pandemijai ir ekonominei situacijai. „Klausiu savęs: ar visi mano sprendimai, priimti iki pandemijos, buvo teisingi? Ar tinkami buvo pasirinkimai, kiek buvo galima jais pasikliauti? Ar mano kūrinys būtų išsilaikęs, jei nebūtų kilusi pandemija? Gyvenimas suteikė gerą progą apie tai pamąstyti ir pasitikrinti. Ir išsigryninti: kaip esi, su kuo esi, užbaigti tai, kas nepriimtina. Aš renkuosi nesikratyti atsakomybės, nes manau, kad ji – tai laisvė veikti, gebėjimas atsakyti gyvenimui. Suvokiu ją kaip galimybę prisitaikyti prie pasikeitusių ir besikeičiančių aplinkybių. O atsakomybės perkėlimas kažkam kitam, mano galva, būtų savo bejėgystės pripažinimas. Gynybinė pozicija, kuri nepadėtų gyti emociškai. Taip, kai ko mes negalime paveikti ir pakeisti, pavyzdžiui, pandemijos ir jos sukeltų padarinių. Bet kiekvieną sekundę savo žodžiais, veiksmais mes galime daryti įtaką savo artimiausiai aplinkai. Mes galime pasirūpinti žmonėmis, kurie šalia. Kitaip tariant, niekas netrukdo mums puoselėti vertybių. Tai – atjauta, gerumas, rūpinimasis kitais...“

Danguje būna visko

Yra įvairių būdų vyti nuo savęs įtampą, kepurnėtis iš krizinės situacijos. Ko gero, žmonių, kurie dabar ieško ir ateityje ieškos psichologų, psichoterapeutų ir psichiatrų pagalbos, tik daugės. „Taip, kuo sudėtingesni laikai, tuo labiau jos reikia. Jausti laikiną nerimą, baimę – absoliučiai normalu. Tokių emocijų patiria kiekvienas, nes visi mes turime sielą. Bet kai žmogus patenka į situaciją, kurioje išgyvena jausmų ir neigiamų patirčių štormą, pačiam iš jos gniaužtų ištrūkti būna sudėtinga. Galima, bet tada vyksta tai, kas darosi, kai ima skaudėti dantį, o tu stojiškai kenti skausmą ir neini pas odontologą. Ir odontologai, ir psichinės sveikatos specialistai padeda atsikratyti skausmo ir nebekentėti. Ir aš neišvengiau skausmingų patirčių. Liūdesio ir nerimo antplūdžiai, naktys, kai negali užmigti... Dėl to, kad esu psichiatrė psichoterapeutė, aš nenustoju būti žmogus. Tačiau man buvo šiek tiek lengviau todėl, kad išmanau teoriją, kurią galiu pritaikyti kasdienybėje ir kuria dalijuosi su pacientais. Beje, skambučių sulaukiu nemažai: prasidėjus karantinui dominavo žmonės, kurie gėrė vaistus ir nebuvo galima jų vartojimo nutraukti, vėliau prisidėjo tie, kuriuos apniko įkyrios mintys, nerimas, prisiminimai apie anksčiau patirtus sudėtingus gyvenimo periodus... Jie tiesiog norėjo pasidalyti išgyvenimais ir sužinoti, kaip sau padėti.

Kai vyksta štormas, reikia įsižeminti, t. y. panaudoti technikas, kurios padeda priimti situaciją tokią, kokia yra. Pats paprasčiausias būdas – giliai kvėpuojant sulėtinti save. Kitas – sąmoningo dėmesingumo (angl. mindfulness) didinimas. Kai esame apimti nerimo, liūdnų minčių, mūsų dėmesys būna nukreiptas į išgyvenimų šaltinį. Tačiau gyvenimas vyksta ne „ten ir tada“! Jis vyksta „čia ir dabar“. Įsižiūrėkite į tai, ką dabar matote, įsiklausykite į tai, ką dabar girdite, leiskite savo mintims ir pojūčiams būti... Tokia technika padeda grįžti į „čia ir dabar“ ir sąmoningai vertinti tai, kas išties vyksta. Kodėl to reikia? Streso apimtas žmogus linkęs nutolti nuo savo vertybių, nuo savo gerojo aš. Jis linkęs pykti, atsiriboti, netoleruoti... Bet nurimęs būna pajėgus rinktis, kaip reaguoti į dalykus, kurių negali pakeisti.

Palyginsiu žmogaus psichiką, sielą su dangumi. Ten būna visko: ir saulė šviečia, ir žaibuoja, lyja, perkūnija griaudžia... Bet dangui dėl to, kad vyksta įvairių procesų, nieko nenutinka. Vis dėlto naudinga tuos procesus suprasti ir išmokti valdyti.“

 

Tamara Kuntelija-Plieskė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Tamara Kuntelija-Plieskė / Gretos Skaraitienės nuotr.

Karantino pamokos

Karantinas atskleidė, ir kokie nelaimingi, blogi, ir kokie kūrybingi, supratingi, tolerantiški, mylintys galime būti. Vieniems jis padėjo atrasti savo neišnaudotų gebėjimų ir pagerinti tarpusavio santykius, kitiems – pamatyti juose žiojinčių skylių, kurioms lopyti ankstesniame gyvenime nebuvo laiko. „Akistata, kurią sukūrė COVID-19, privertė žmones pažiūrėti į savo santykius pro didinamąjį stiklą. Kas veikia, kas nebeveikia? Tai, kas nebeveikia, padeda keisti kalbėjimas. Vyro su žmona, žmogaus su psichologu ar psichoterapeutu. Tik tada, kai bandome ką nors kitam pasakyti, pradedame girdėti savo mintis, kurios šiaip dažnai primena amorfišką masę. Kad pasakytume ar užrašytume, turime jas išgryninti ir struktūruoti. Pasišnekučiavimas su kuo nors, geriau – su specialių žinių turinčiu psichoterapeutu, gydo. Yra geras angliškas posakis: „Tango šokamas dviese.“ Viskas taip paprasta: susėdame ir, žiūrėdami vienas kitam į akis, pasikalbame. Įvardijame savo mintis, išgyvenimus, emocijas. Garsiai pačiam sakyti, dėmesingai klausyti, ką sako kitas, – gerų tarpusavio santykių pamatas. Vieną kartą išmokęs tokios elgsenos nebepamirši. Jei pradedi kreipti dėmesį į tai, ką pats jauti, ką jaučia kitas, ką žmonės jaučia vieni kitiems, pradeda veikti stebintysis psichikos aš. O kai jis pradeda veikti, daug kas ima keistis – šeimoje, darbo kolektyve...

Ir todėl skambutis į psichologinės pagalbos tarnybą gali padėti moteriai, kuri patiria sutuoktinio smurtą. Mums atrodo, kad geriausias patarimas jai: „Palik galų gale tą niekšą!“ Bet ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Jei žmogus pajėgtų tai padaryti, jis jau būtų padaręs. Yra ne viena, o kompleksas priežasčių, kodėl su smurtautoju gyvenanti moteris nenutraukia savo kančios. Labai dažnai ji būna įsitikinusi, kad nėra alternatyvos. O kiti, stebėdamiesi ir priekaištaudami, kodėl ji nesprendžia situacijos jų siūlomu būdu, užuot padėję, dar labiau menkina jos savivertę. „Žmonės taip pat galvoja, kad aš niekam tikusi.“

Tamara Kuntelija-Plieskė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Tamara Kuntelija-Plieskė / Gretos Skaraitienės nuotr.

Krizė – ir pavojus, ir galimybė

Kiekviena krizė verčia keistis ir adaptuotis, o tai nėra lengva ir džiaugsminga. Tai gali būti susiję su dideliais emociniais išgyvenimais ir fizinėmis problemomis. Tačiau krizė turi du komponentus. „Krizė – ir pavojus, ir galimybė. Kai girdžiu sakant, kad gyvenimas nebebus toks, koks buvo, pagalvoju: „Ir ačiū Dievui!“ Man duotas postūmis apsvarstyti, kaip kurti verslą, kad jis būtų tvaresnis. Pandemijos pamoka ta, kad tokių force majeure gali nutikti bet kada, o tai žinodamas supranti, kad turi priiminėti išmintingesnius sprendimus, turi būti labiau pasiruošęs. Mes ilgai gyvenome per daug atsipūtę. Šita situacija, man atrodo, gali mus visus patonizuoti. Kažkuris išminčius yra pasakęs, kad sunkūs laikai kuria stiprius žmones, lengvi laikai – silpnus žmones. Pandemija ateina ir praeina, o gyvenimas tęsiasi.“  

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai