Verslininko Tado Karoso vaikai į gimtinę sugrįžo tėčio įkurtoms picerijoms sugrąžinti šlovę

Goda ir Jonas Karosai/Marko Cechanovičiaus nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2019-09-21 18:14
„Obuoliai nuo obels toli nerieda“, – peršasi ne itin originali, bet šiuo atveju teisinga mintis, kalbantis su Goda (32) ir Jonu (30) Karosais. Sesuo su broliu jau įpratę, kad Lietuvoje jų pavardė visiems pasirodo girdėta. Jiedu – žymaus verslininko, vieno turtingiausių Lietuvos žmonių, „Čili Holdings“ įkūrėjo Tado Karoso vaikai, po ilgų užsienyje praleistų metų grįžę į gimtinę tam, kad tėčio įkurtoms picerijoms sugrąžintų ankstesnę šlovę. Ir, atrodo, jiems tai sekasi.

Judu užaugote turtingoje šeimoje, vis dėlto – ne šiltnamio sąlygomis. Anksti tapote savarankiški?

Jonas: Nebuvome lepinami, o apie nieko neveikimą nebuvo nė kalbos. Tėvas ir mama visada daug dirbo, matėme šį pavyzdį. Pats svajojau tapti krepšininku, nuo šešerių lankiau Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą, o kai suėjo trylika, išvažiavau mokytis ir žaisti krepšinio į Ameriką: tai buvo tėvo iniciatyva, mama jai pritarė. Tenykštė mokykla buvo griežta: dvi treniruotės per dieną, pamokos, įvairios pareigos, jei kuo nors prasikaltai – bausmė uždarant kabinete be telefono ir kompiuterio. Dažnokai tekdavo ten pasėdėti uždarytam... Toli nuo namų teko greitai išmokti buities darbų: pasikloti lovą, gaminti valgį, išsiskalbti drabužius. Čia tuo rūpinosi tėvai, o Amerikoje nieko neturėjau, net nežinojau, kaip išsivirti makaronų ar išsirinkti skalbimo miltelius: teko mokytis iš draugų, kaip išgyventi (juokiasi). Norėjau tapti antru Marčiulioniu ar Jasikevičiumi, bet vieną dieną teko pripažinti sau, kad taip nebus. Amerikoje krepšinio lygis labai aukštas, net universitetuose maždaug toks pat kaip Lietuvoje – LKL, konkurencija – didžiulė. Nebuvau toks geras žaidėjas, kad būčiau galėjęs pretenduoti į aukščiausius lygius, o į žemesnius manęs netraukė. Atėjo momentas, kai teko apsispręsti – ar važiuoti žaisti, pavyzdžiui, į Prienus, ar pamiršti krepšinį ir pradėti dirbti.

Goda: Kai Jonas išvažiavo, tėvai nutarė, kad ir man reikia pažinti pasaulį, – išsiuntė į privačią mokyklą Pietų Prancūzijoje. Iš pradžių džiaugiausi – o, gyvensiu šalia Kanų, bet džiaugsmas greitai baigėsi: mokykla labai uždara, žmonės nedraugiški, niekur negalima išeiti... Ištvėriau tik metus. Kadangi mokiausi pagal tarptautinio bakalaureato programą, grįžusi ją baigiau Vilniaus licėjuje, o studijuoti išvykau į Majamio universitetą. Brolis Floridos tarptautiniame universitete studijavo tarptautinį verslą, tad Majamyje gyvenome kartu. Amerikoje viskas patiko: studijos, laisvė, žmonės... Studijavau komunikaciją, psichologiją ir rinkodarą, turiu dvigubą bakalauro laipsnį. Kai universitete reikėdavo atlikti praktiką, abu su Jonu grįždavome dirbti pas tėvą. Aš pradėjau nuo kosmetikos – tuo metu tėvas dar turėjo bendrovę „Kruzas“, taigi dirbdavau ten.

Goda ir Jonas Karosai/Marko Cechanovičiaus nuotr.
Goda ir Jonas Karosai/Marko Cechanovičiaus nuotr.

Nesiilsėdavote net vasaromis?

Jonas: Mes kitaip auklėti. Vasarą grįžti į Lietuvą, beveik trys mėnesiai laisvi, tai negi trinsiesi gatvėmis?.. Eini dirbti į šeimos įmonę. Aš pradėjau nuo pačių paprasčiausių, sunkiausių darbų – pavyzdžiui, „Pigu.lt“ sandėlio, nes tėvas ir ten bendraturtis. Nešiojau prekes, dirbau atsiėmimo punktuose – sužinojau, kaip viskas veikia, susipažinau su verslo virtuve nuo pačių pamatų.

O kurgi tas prabangus auksinio jaunimo gyvenimas?..

Jonas: Tėvas niekada neduodavo pinigų tiesiog šiaip sau – jų reikėjo užsidirbti patiems. Ačiū jam, kad suteikė gerą išsilavinimą, davė galimybę dirbti. O tada jau sukomės patys.

Goda: Visi mano draugai Lietuvoje vasaromis irgi dirbo – atostogauti ir nieko neveikti būtų buvę net keista ir, tiesą sakant, neįdomu. Mums labiau pasisekė dėl kitko: tėvas visada turėjo daug visokių verslų, tad leisdavo pasirinkti sritį, kuri tau įdomiausia. Jis pabrėždavo, kad gyvenime reikia daryti tai, kas patinka. Mane iš pradžių viliojo kosmetika, o paskui kilo idėja kurti sveikos mitybos verslą. Lietuvoje tuo metu nieko panašaus dar nebuvo.

Goda ir Jonas Karosai/Marko Cechanovičiaus nuotr.
Goda ir Jonas Karosai/Marko Cechanovičiaus nuotr.

Idėją parsivežėte iš Amerikos?

Goda: Taip, nors daugelis žmonių gerai sako: Majamis nėra tikroji Amerika (šypteli). Tame mieste pilna sporto mėgėjų, sveikuolių barų, sveiko maisto – susiformavęs tikras kultas. Baigiau mitybos kursus, gavau sertifikatą. „Noriu atidaryti sulčių barą Vilniuje“, – vieną dieną pareiškiau tėvui. Jis nepuolė kvailinti ir atkalbinėti, atvirkščiai. „Aišku, pabandyk, – pritarė. – Gal veiks.“ Kai atidarėme barą „Fit Food“, žmonės iš pradžių žiūrėjo su nuostaba. Bet lankytojų vis daugėjo, koncepcija išsiplėtė: greta sulčių atsirado ir salotų, užkandžių. „Tikrai veikia“, – supratau. Prieš trejus metus tą verslą Lietuvoje pardavėme, bet tokį pat įkūriau Ispanijoje, kur dabar gyvenu. Madridas man atrodo tobulas miestas gyventi, savotiškas kompromisas tarp Vilniaus ir Majamio: karšta kaip Floridoje, bet visgi Europa, netoli Lietuvos ir artimųjų.

Ispanams jūsiškė sveiko maisto idėja turbūt pasirodė dar keistesnė nei lietuviams?

Goda: Tikrai!.. Majamyje buvau įpratusi sveikai maitintis, o atsikrausčius į Madridą net paprasčiausių salotų restorane būdavo sunku gauti. „Kam tau tos žolės, – stebėdavosi ispanai. – Valgyk mėsą.“ Na, kam čia reikia natūralių sulčių, jei yra kolos ir alaus?.. Bet įsidrąsinau ir atidarėme pirmąjį „Fit Food“. Įsikūrimo darbai Madride užtruko visą pusmetį, buvo baisu tai daryti vietoje, kur niekam nerūpi sveikas maistas. Tačiau atkakliai laikiausi savo, o paskui ta mada iš Vakarų atėjo ir į Ispaniją. Dabar Madride turime jau keturis taškus.

Jonas: Kol Goda dirbo Ispanijoje, aš kūriau technologijų verslą Pietų Afrikos Respublikoje. Daugeliui žmonių ta šalis atrodo pavojinga, jie bijo ten imtis verslo, bet pažvelgus iš kitos pusės – būtent dėl to atsiveria didelės galimybės. Ir ten nėra taip pavojinga, kaip visi kalba, – pats per pustrečių metų nėkart nesijaučiau nesaugiai. Verslas buvo sėkmingas: sukūrėme programėlę, kuri leidžia nuolaidų kuponais susigrąžinti dalį parduotuvėse išleistų pinigų. Mums mokėjo parduotuvės ir prekių ženklai, programėlė pateko į populiariausių startup’ų Pietų Afrikoje trejetuką. Kompanija sėkmingai veikia ir dabar, turi savo vadovą, bet man nebereikia fiziškai ten būti – taigi grįžau į Lietuvą.

Goda ir Jonas Karosai/Marko Cechanovičiaus nuotr.
Goda ir Jonas Karosai/Marko Cechanovičiaus nuotr.

Kaip Lietuvoje laikėsi „Čili“ picerijos, kol jūs keliavote po pasaulį?

Jonas: Sunkiai. Mūsų čia nebuvo, tėvas išvažiavo gyventi į Afriką, irgi atsitraukė nuo šio verslo. O dar laikmetis pasitaikė sunkus: ekonomikos krizė, pereinamasis laikotarpis, bėdų daug, niekas jų nesužiūrėjo...

Goda: Viskas labai keitėsi. Man tai jautri tema, nes pati užaugau „Čili“ – mokykla buvo šalia, tai sėdėdavome ten su klasiokais valandų valandas... Buvau devynerių, kai tėvas nusprendė supažindinti Lietuvą su picomis. Jis kažkaip sugeba numatyti, kurios naujovės rinkoje veiks, o kurios ne. Šita tikrai veikė: „Čili“ buvo kaip sprogimas, prie restoranų stovėdavo ilgos eilės. Bet jei esi restorano šeimininkas, jame privalai būti pats – iškart pasijunta, jei šiek tiek atsitrauki. Svetimas žmogus nemato to, ką matai tu, nepastebi smulkmenų, kurios pamažu virsta didelėmis spragomis. Iš tos klaidos turbūt pasimokėme visi. Prieš trejus metus tėvas pasiūlė: „Gerai tvarkaisi Ispanijoje, gal ir „Čili“ norėtum ką nors gero nuveikti?“ Aišku, norėčiau. Tebegyvenu Madride – ten mano draugas ispanas, namai ir du šunys, bet skraidau į Vilnių kur kas dažniau nei anksčiau.

Jonas: O aš visada norėjau grįžti į Lietuvą. Atrodo, viskas gerai toje Pietų Afrikoje: tobulas oras, kalnai, gražus miestas... Bet vis tiek iki galo nepritapau: Lietuvoje šeima ir draugai, man čia geriausia, o verslus kitose šalyse galima tvarkyti ir internetu bei elektroniniu paštu. Turiu lietuvę draugę, mes kartu jau devynerius metus – jai irgi smagiausia gyventi Lietuvoje. Grįžau – ir nuėjau tiesiai į „Čili“, tapau plėtros ir rinkodaros vadovu. Sesuo labiau kūrybininkė, jai rūpi dizainas, ingredientai, o man artima tai, kas jai neįdomu, – ekselis, skaičiai. Mes vienas kitą puikiai papildome.

Goda: Mūsų tikslas buvo atnešti pokyčių, kad į picerijas sugrįžtų gerieji laikai. Kiekvienam restoranui svarbiausia – maisto kokybė. Žinoma, svarbu, kad būtų jauku, gera pabūti, bet svarbiausia – ką valgai. Pradėjome pirkti produktus iš lietuvių ūkininkų, patys pas juos važiuoti. Kuo šviežiau, kuo sveikiau – toks buvo mūsų noras. Nesakau, kad picerija virsta į sveiko maisto restoraną, bet visgi yra skirtumas, ką įdedi į picą ar burgerį – popierinį salotos lapą ir guminės mėsos gabalą ar gerą mėsą be jokių antibiotikų ir salotą tiesiai iš daržo.

Jonas: Daugelis Lietuvos picerijų vietoj sūrio naudoja sūrio pakaitalus. Mes su Goda laikėmės griežtai: nenorime tokių dalykų. Pakeitėme į mocarelą: tai brangiau, bet kompromisų kalbant apie kokybę negali būti. Be to, atnaujinome visus restoranus, nes jau tikrai buvo laikas: interjeras dabar šviesesnis, daugiau medžio, žalumos. Kai „Čili“ tik atsirado, interjeru rūpinosi mūsų mama. Dabar tuo rūpinasi Goda. Kolegos aplink skundžiasi, kad Lietuvoje sunku rasti personalo, bet man tai neatrodo didžiausia problema: kai pakeli atlyginimus, tai ir atsiranda. Iškyla kitokių problemų, ypač su jaunąja karta: trūksta atsakomybės, pareigos jausmo. Neturi nuotaikos – ir nepasirodo darbe, net nepraneša, kad neateis... Su seserimi juokiamės: anksčiau žmonės bent paskambindavo pameluoti, kad serga!.. Bet yra ir teigiamų dalykų: jauni žmonės būna matę pasaulio, lankęsi įvairiuose restoranuose. Jie ateina jau turėdami supratimo, kaip viskas turi būti.

Goda ir Jonas Karosai/Marko Cechanovičiaus nuotr.
Goda ir Jonas Karosai/Marko Cechanovičiaus nuotr.

Žymių tėvų vaikams tas tėviškas šešėlis kartais nelabai patinka. Jie skundžiasi, kad bet kokius jų pasiekimus žmonės priskiria tėvams...

Goda: Aš apskritai nesivaikau dėmesio, bet kad mane slėgtų tėvo pavardė – nepasakyčiau. Jei reikia patarimo, pirmiausia klausiu tėvo, ir jis visada liepia pasitikėti savimi: „Pati geriausiai žinai.“ Aišku, kalbų ir gandų visada bus, tačiau jeigu į tai kreipsi dėmesį – nebus kada dirbti.

Jonas: Pavardė man tikrai netrukdo, o tik motyvuoja: reikia bandyti ką nors padaryti geriau negu tėvas. Ar bent jau išlaikyti tai, ką pasiekė... Pastebiu, kad kitiems darbuotojams jis atlaidesnis, nė karto nemačiau, kad darbe ant ko nors būtų rėkęs – net padarius didžiausią klaidą. O mums, vaikams, yra reiklesnis ir griežtesnis, bet visada suteikia šansą patiems priimti sprendimus. Mes irgi darome klaidų, bet mokomės iš jų. Visos patirtys naudingos, o geriausios pamokos – sunkiausios.

Turinio kontrolė – redakcijos rankose, projekto partneris tik inicijuoja ar palaiko temos viešinimą

Naujausi straipsniai