Daugiau kaip dvidešimt metų vadovavusi Baltijos ir Amerikos klinikai Inga Malinauskienė (46) sykį jau buvo nutarusi pasitraukti iš aktyvaus verslo. „Bet planas neišdegė – matyt, dar ne laikas gulėti pievutėje“, – juokiasi moteris. Vietoj stabdžių ji vėl paspaudė greičio pedalą ir dabar save dalija trims skirtingoms verslo sritims, rūpinasi gražia šeima ir slapčia yra įsimylėjusi dizainą.
„Ši klinika – mano vaikas. O kuri mama nesirūpintų vaiku?..“ – pusiau juokais svarsto įstaigos savininkė, kai įsitaisome ant sofų jaukiame jos kabinete. Pro langus linguoja pušys, interjeras mielas akiai, aplink paveikslai ir skulptūros – Baltijos ir Amerikos klinika visuomet labiau priminė šiltą viešbutį nei medicinos įstaigą. Prieš dvidešimt metų viskas buvo kitaip: tada ekonomikos magistrantūrą baigusi Inga atėjo dirbti vadybininke į pirmąją privačią medicinos įstaigą Lietuvoje. Tiek ten tos įstaigos ir buvo: keturios lovos, keletas kabinetų... Mergina dirbo neskaičiuodama valandų, nes ir klinika veikė kiaurą parą. Po kelerių metų amerikietis klinikos savininkas be dvejonių perdavė jai šį verslą – žinodamas, kad atiduoda į geras rankas. Inga nenuvylė nei jo, nei savęs.
Per du dešimtmečius klinikoje padarėte viską, ką galėjote. Ir vis dėlto: kodėl buvote nutarusi pasitraukti iš vadovo kėdės?
Gyvenime viskas keičiasi – ir tegul, taip ir turi būti. Jaunystėje, kol auginome šį verslą, teko daug dirbti: važiuodavau į kliniką net savaitgaliais, mano vyras rūpinosi šeima, tėvai padėjo auginti vaikus... Bet galiausiai viskas stojo į vėžes. Atsirado laiko apsidairyti: pamėgau keliones, kurios atpalaiduoja nuo rūpesčių ir suteikia įkvėpimo kūrybai. Statyba ir dizainas – didžiosios mano meilės: nesu profesionali dizainerė, tačiau kokį malonumą jaučiu kurdama interjerą ir eksterjerą!.. Sukūriau jį klinikoje ir savo namuose, ėmiau važinėti po pasaulines dizaino ir architektūros parodas, liesti, matyti, jausti – ir vis negana, vis dar noriu. Estetika man labai svarbi, negaliu be jos – nors ir kur eičiau, viskas turi būti gražu. Negalima neigti savo prigimties: aš – kūrybinis žmogus, vystytoja, o rutinos nemėgstu. Kai klinikoje reikia sukurti naują kryptį, įdiegti naują paslaugą – man įdomu, bet įprasti kasdieniai darbai – nelabai. Jaučiu, kad galiu daugiau, noriu savo laiką skirti kam nors kitam. Taip ir išėjo, kad šiek tiek atitrūkau nuo klinikos. Bet... Gal buvo dar ne laikas, o gal ne tas žmogus. Grįžau prie vairo. Aš esu varomoji jėga: kuriu, galvoju, darau. Einu čia ne kaip į darbą: einu, nes man čia gera, nes visi laukia. Malonu žinoti, kad niekas nesugrius, jei ir neateisiu, – klinika vis tiek judės į priekį. Nuostabi mano komanda teikia minčių ir idėjų, o aš tik užvedu variklį. Be tų žmonių klinika būtų ne tokia, kokia yra šiandien: kiekvieno indėlis man svarbus, kaskart pasidžiaugiu darbuotojų pasiekimais. Šiuo gyvenimo tarpsniu daug keliauju: grįžtu į Lietuvą, sutvarkau reikalus, apsisukusi žiūriu – vėl reikia krauti lagaminą ir skristi. Dabartinį laiką stengiuosi išnaudoti maksimaliai. Keliaudama viską siurbiu į save: spalvas, daiktus, architektūrą, gamtą... Sudėlioju patirtį į reikiamus stalčiukus ir vieną dieną ištraukiu.
Pastarąjį kartą ištraukėte, kai Valakampių pušyne atidarėte restoraną „PineWood“. Nepabijojote naujos, nepažįstamos veiklos?
Verslų būna lengvesnių ir sudėtingesnių. Medicina, pavyzdžiui, yra labai atsakingas ir tikslumo reikalaujantis verslas, nes susijęs su žmogaus sveikata ir gyvybe. Čia nėra žodžių „palauk“ ar „vėliau“. O baras – visai kas kita. Jis atsirado dėl paprasčiausios priežasties – šalia klinikos esančio pušyno. Pro klinikos langus vis gėrėdavausi pušimis – ir nupirkau tą žemę norėdama dar labiau atskleisti gamtos grožį. Daugiau kaip hektaro dydžio sklypą įsigijau net neįkėlusi kojos!.. Idėja, ką ten daryti, pirmiausia kilo sūnui Mariui: „Mama, ten stovi medinis namas, gal padarykime barą, o aplink – sporto aikšteles?“ Jis lyg ir pradėjo tvarkytis, bet teritorija didžiulė, matau – reikia pagalbos. Žinote, ko mama dėl vaiko nepadarys... Ir įsitraukiau. Vėl atsirado vietos kurti, vėl naujas eksterjeras ir interjeras. Gera buvo matyti, kaip valomas namas, griaunamos sienos, lubos – ir lieka beveik baltas lapas mano kūrybai. Kuriant interjerą man svarbiausi ne brangūs daiktai, o jaukumas: prisėdęs bet kuriame kampelyje turi jausti gerą aurą. Žinoma, vėliau paaiškėjo, kad auros neužtenka... Maniau, pasamdysiu virtuvės šefą, kolektyvą, viskas vyks savaime. Ne, nevyko. Keista, kad jauni žmonės šiandien linkę pervertinti save: tikina viską išmanantys, o iš tiesų toli iki to. Šiuo metu jau turime kitą komandą, tačiau ir patys nuolat dalyvaujame veikloje, stebime kokybę, rodome pavyzdžius, kaip dirba geriausi pasaulio restoranai. Man svarbiausia rezultatas, jo noriu tobulo. Labai džiaugiuosi, kad dukra Eglė įsiliejo į šią veiklą – ji yra baro verslo vystymo vadovė.
Kadaise norėjote, kad dukra taptų gydytoja?
Kiek lemia tie norai?.. Mano tėtis irgi norėjo, kad tapčiau gydytoja, – pats buvo daktaras, bet tuos raginimus praleisdavau pro ausis, nenorėjau nė į tą pusę žiūrėti. Kadangi gyvenime taip susiklostė, kad esu labai arti medicinos, jaučiuosi išpildžiusi jo norą (juokiasi). Bet vaikams niekada neliepiau – tegul patys renkasi. Eglė buvo pradėjusi studijuoti mediciną, tačiau ekonomika visada buvo šalia. Ech, tas jaunatviškas maksimalizmas: viską padarysiu, viską spėsiu... Nepavyko, teko rinktis – ir ji pasirinko ekonomiką, studijuoja ISM universitete, kaip ir brolis. Mokslai labai svarbūs, bet daugiau lemia žmogaus noras ką nors nuveikti, sukurti, o ne sėdėti ant sofos ir laukti, kol kas nors ką nors atneš. Dešimtukininkas nebūtinai gyvenime daug pasieks – praktika dažniausiai rodo atvirkščiai. Pati baigiau ekonomiką Vilniaus universitete: visi mano kurso blogiukai dabar yra daugiausia pasiekę profesionalai. Taigi pažymio nereikia labai garbinti: varomoji jėga dažnai susidaro žemesniame sluoksnyje. Ši taisyklė negalioja tik medicinai.
Prie baro kūrimo prisidėjo ir jūsų vyras Virginijus?
Kūrėme visi, tik pasiskirstėme darbus: aš – labiau kūrybinis žmogus, jis – labiau atlikėjas. Vyras turi geras rankas, dirba ir klinikoje, ir prie kitų projektų. Pagal išsilavinimą irgi yra ekonomistas, anksčiau sėkmingai dirbo automobilių salonuose, bet norėjome dažniau keliauti, todėl perėjo į šeimos verslą. Iš tėvo jis paveldėjo gyslelę medžio darbams, net norėjo studijuoti dailę. Vis svajoja: „Reikės imti teptuką ir piešti.“
Namie vis dar neturite molberto?
Vis dar ne – nėra kada. Vyras žadėjo: „Užbaigsime barą, vasarą važiuosiu piešti.“ Baras jau seniai atidarytas, jau ir vasara prabėgo, bet vis dar reikia tai to, tai ano, piešti nėra laiko... Klinikoje irgi nuolat reikia jo rankų. Nors atrodo, kad dirbame drauge, darbe mudu nesusitinkame – jis turi savo terpę, kurioje sukasi, aš – savo. Jei turiu nurodymų – skambteliu ar ryte susakau, bet nėra taip, kad nuolat jam įsakinėčiau. Namie mudu dažnai pasikalbame apie darbus, apie tai, kad metams bėgant projektų tik daugėja, jie didėja, darosi sunku apglėbti... Bet pinigus juk reikia ne švaistyti, o investuoti. Pavasarį įsigijome vieną nuostabiausių Vilniaus architektūros statinių – kultūros paveldui priklausantį namą vadinamojoje Montvilos kolonijoje. Širdyje krykštauju: nusipirkome vieną gražiausių sostinės pastatų – kaip bus įdomu jį restauruoti ir įrengti! Jau pradėjome projektavimo darbus. Aš negaliu be judėjimo: gerai jaučiuosi tik tada, jei per dieną ką nors nuveikiu, sukuriu, o jei diena praėjo ir visiškas štilis, ji praėjo veltui. Esmė yra judėti į priekį. Su manimi turbūt nelengva dirbti, nes esu reikli detalėms: ar tą sužiūrėjai, ar aną padarei?.. Bet šalia turiu savų žmonių, kurie dėl manęs galvą guldytų, – ir man su jais gera, ir jiems su manimi.
Ir vaikus jums pavyko išauginti gerus, neišlepusius?
Sūnus pakeitė ne vieną sporto šaką, kol atrado tinklinį. Pastaruosius kelerius metus sportavo profesionaliau, tačiau dabar nuo treniruočių atsitraukė: gal perdegė, gal buvo sunku suderinti tinklinį su ekonomikos studijomis. Bet klinika nemažai prisidėjo prie šios sporto šakos Lietuvoje rėmimo, o ir „PineWood“ baro teritorijoje įrengėme paplūdimio teniso ir tinklinio aikšteles – kitą sezoną kviesime entuziastus žaisti, rengsime varžybas ir turnyrus. Manau, sūnus galės sėkmingai plėtoti šią verslo sritį. Svarbiausia geras pavyzdys: jis mato, kad mes patys dirbame nuo ryto iki vakaro, ir jaučia, kad pats turi ko nors siekti.
Stengiausi, kad vaikai suprastų, jog pinigai nekrinta iš dangaus. Bet lyg ir norisi jiems duoti tą saldainį, ypač kai gali jį duoti... Kita vertus, tai atsiperka. Žiūriu į dukrą ir galvoju: jeigu kartu nebūtume tiek keliavę, rodę skirtingų šalių ir kultūrų, ji savo darbe neturėtų patirties, nežinotų, kaip turi atrodyti aukšto lygio virtuvė, estetiškas maisto pateikimas ar puikus aptarnavimas.
Sakote, kad vaikams reikia leisti rinktis patiems. Ar dukters vedybos jums atrodė gera mintis? Jas laiminote?
Ne... Klaidų bendraudami, deja, daro ir jauni, ir vyresni. Šiais laikais kur tik pažvelgsi, ten skyrybos. Ir galvoju: jei tau lemta, gal geriau visas duobes pereiti santykių pradžioje, kai esi dar jaunas, vėjavaikis, negu sulaukti penkiasdešimties – ir tada draskyti šeimą, kvailioti... Turbūt geriausia blogybė – klaidų patirti kuo anksčiau, susivokti ir dar turėti gyvenimą prieš akis. Šiandien Eglė jau atitrūkusi nuo savo vedybų temos, laiminga grįžusi į mūsų namus, užsidegusi nauja veikla. Anksčiau pasitaikydavo liūdesio, pasyvumo, ją reikėdavo raginti: gal jau kelsiesi, gal jau pradėsi ką nors veikti... O dabar nieko nebereikia sakyti: keliasi anksčiau už mane, o kai einu miegoti – ji dar negrįžusi iš restorano, dar dirba su kolektyvu. Eglė labai juo didžiuojasi. Sakau: žmogus turi atrasti savo kelią.
Rodos, Eglė ir Marius – sesuo ir brolis, abu užaugę toje pačioje šeimoje, vienodai auklėti. Bet tokie skirtingi... Vienai reikėjo išsibėgioti, pajusti klaidą savo kailiu – nesvarbu, kad prašėme netekėti, nežengti to žingsnio. O kitas – ramus, nuovokus, pats stebėjosi, kodėl sesuo taip pasielgė. Visus buvo išgąsdinusi ta nežinomybė, baiminomės, kas bus toliau. Bet kai dabar atsisuki, telieka lengviau atsidusti: ėjo ir praėjo. Galbūt dukrai tai bus pati geriausia pamoka.
Jūsų sūnaus mergina Maria Randers irgi kilusi iš garsios ir turtingos šeimos. Kaip reagavote, kai jiedu susidraugavo?
Gerai. Marius turi gerą galvą, jo charakteris ramus, jis nėra karštakošis, nekrečia beprotysčių. Maria – puikiai išauklėta, bet kartu – paprasta mergina. Irgi ne iš auksinio jaunimo gretų... Ji dažnai pas mus ateina, abu su Mariumi mėgsta pasisukioti virtuvėje ir nustebinti savo patiekalais. Man ji labai patinka. Jau buvome kartu išvykę į kelionę, Romoje žiūrėjome tinklinį: smagu matyti, kaip tie vaikai gražiai sutaria.
Smagu ir tai, kad vaikai užaugo, o jūs vis dar esate jauni.
Taip, anksti sukūręs šeimą kartais ir nesigaili (juokiasi). Turime laiko patikrintų šeimos draugų – ir iš studijų laikų, ir vaikų bendramokslių tėvų. Iš pažiūros atrodau gana viešas asmuo, tačiau labiausiai vertinu kamerinę aplinką. Kad ir su draugais pasisėdėti: smagu, kad visi jau esame daug nuveikę, todėl galime atsipūsti, išvažiuoti su kompanija į užsienį, susigalvoti įdomių atrakcijų. Dabar – turbūt pats geriausias mano gyvenimo etapas.