Nuo to dangoraižio stogo atsiverianti Vilniaus panorama verčia aikčioti! Verslininkas Tadas Karosas (55) šypsosi: būtent dėl šių vaizdų kadaise nusprendė kurtis dvidešimtame aukšte.
Tiesa, kaip toli bus matyti, Tadas tik numanyti galėjo. Butą jis įsigijo, kai dangoraižio buvo pastatyti tik keturi aukštai. Pirko su sąlyga, kad erdvę bus galima dar labiau praplėsti – ant stogo įrengti penthauzą. Akivaizdu, kad projektas pavyko: iš buto laiptai veda aukštyn, į stiklo statinį, kuriame įrengtas svajonių miegamasis. O iš ten patenki į didžiulę terasą, iš kurios atsiveriantys horizontai turėtų nepabosti ištisus metus.
Tačiau jau seniai Tadas Lietuvoje praleidžia geriausiu atveju pusmetį. Atvėsus orams jis su žmona Agne skrenda į šiltus kraštus – pora turi namus ir verslą Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune. Kai svečiavomės bute Vilniuje, jau gyveno išvykimo nuotaika.
Dabar labiausiai rūpi picos
Tačiau šįsyk su Vilniumi atsisveikino trumpesniam laikui: Tadas nusprendė grįžti į Lietuvą dažniau ir atgaivinti pastaraisiais metais mažiau populiarų tapusį „Čili“ vardą. Apie planus verslininkas pasakoja savo namų valgomajame. Siūlydamas ragauti, žinoma, naujųjų picų! Tokių užkandžių jo svečiai galbūt labiausiai ir tikisi: juk ne vieną verslą sėkmingai sukūręs ir pardavęs Tadas Karosas labiausiai žinomas kaip restoranų tinklo „Čili“ įkūrėjas. „Nežinau, iš kur ta mano vardo asociacija su „Čili“ atsirado... Matyt, metai ir įdėta energija padarė savo, nes šiaip jau šį verslą pradėjau su broliu ir iš pradžių jis buvo pagrindinis variklis. Dabar čia pagrindinis – sūnus Jonas. Valdymą perdaviau šeimai, aktyviai pasijungia visi, nes darbo tikrai daug. Pats dabar jau galiu koncentruotis į picų kokybę“, – juokdamasis pasakoja.
Prieš dvidešimt penkerius metus Vilniuje ir kituose miestuose atidarytos pirmosios picerijos sulaukė didžiulio ažiotažo. Šis aukso amžius tęsėsi gana ilgai. Tadas išvažiavo iš Lietuvos tikėdamas, kad tuo, kas sukurta, taip pat gerai pasirūpins samdyti žmonės. Tačiau restoranų populiarumas nuslūgo.
„Kaip emigrantas keliautojas turiu jau daugiau kaip dvidešimties metų patirtį. Dar prieš Afriką apie dešimt metų ieškodamas laimės važiavau per skirtingas šalis. Treji metai prabėgo Majamyje, maždaug po metus gyvenau Los Andžele, Dominikos Respublikoje, Argentinos sotinėje Buenos Airėse. Sustodavau ilgam planuodamas, kad galbūt visam laikui. Taip kaupiau patirtį. Prieš kokius septynerius metus pajutau, kad gyvendamas vis kitur turbūt tiesiog pavargau, – prisimena savo klajones. – Norėjau sustoti. Ta stotele tapo Keiptaunas. Per visas keliones apie save ir Lietuvą pakeičiau nuomonę – anksčiau ji buvo gana neigiama. Atrodė, kad esame atsilikę, kad čia jau viską padariau ir nebeturiu ką veikti. Maniau, kad ši rinka labai maža, nepriimanti naujovių, – man čia buvo nebeįdomu, norėjosi didelių šalių, plačių horizontų.
Tačiau laikas bėga, Lietuva ir pasaulis keičiasi. Tai ypač pastebiu gyvendamas užsienyje. Taip pat supratau, kad norint toje rinkoje išlikti reikia dirbti pačiam. Ir aš po truputį grįžtu!“
Kaip kepamos picos, Tadas žino. Kadangi visada domėjosi maisto kultūra, prieš maždaug dešimt metų buvo nuvykęs pasimokyti į Italiją, į kulinarijos akademiją. Ten neužtruko, bet į Vilnių grįžo su dviem italais picų ekspertais. Jie atgaivino picas – padarė jas tikrai itališkas. „Tačiau pamažu tos itališkos picos mūsų restoranuose vėl tapo lietuviškos“, – verslininkas pripažįsta, kad jau buvo laikas vėl imtis skubių rimtų veiksmų.
„Kas svarbiausia norint iškepti gardžią picą?“ – klausia ir pats atsako: pagrindas ir kokybiški sūriai. „Atnaujinant receptus, kuriant, ragaujant ir vėl tobulinant picas nebuvo gailima nei laiko, nei resursų. Prie pastarojo picų gerinimo projekto profesionalų komanda ilgai ir kantriai dirbo pusę metų. Pats dalyvavau kokiuose septyniuose bandymuose, – pasakoja Tadas. – Viskas – dėl to, kad picos būtų tikrai skanios, traškios ir patraukliai atrodytų net pravėsusios. Taip pat stengiamės, kad būtų kiek įmanoma sveikesnės, – jose nėra jokių E.“
Mokėsi psichoanalizės ir golfo
Apie restoranų kultūrą Tadas galėtų pasakoti valandų valandas. Jis tuo gyvena. Nors galėtų ramiai mėgautis Keiptauno saule, vandens pramogomis ir žaisti golfą... Būtent to ten traukia žmonės iš viso pasaulio. Tadas juokiasi, kad golfą žaidžia. „Ignoruoti šį sportą Keiptaune būtų tas pats, kas Lietuvoje nežaisti krepšinio, – palygina. – Vietovėje, kur mes gyvename, pusvalandžio atstumu yra kokia dešimt tikrai aukšto lygio golfo laukų.“
Jis yra išbandęs jėgos aitvarus ir kitas vandens sporto šakas. Tačiau pramogauti... atsibosta. Tadas svarsto, kad čia, matyt, kaltas jo darboholizmas. „Kažkuriame gyvenimo etape susiformavau keistą ir tam tikra prasme žudančią nuostatą, kad geras verslininkas turi dirbti daug, negali ilsėtis, turėti laisvalaikio. Nuolatos dirbti tapo įpročiu, o jis – našta pačiam, nes kelia įtampą, – pripažįsta. – Su tokiais žmonėmis labai sudėtinga šeimos nariams, kitiems šalia esantiems, ypač nesusijusiems su verslu. Nes su jais nelabai yra apie ką šnekėtis. Pats save pagaunu: nors ir apie ką suktųsi kalba, vis tiek grįžtu prie verslo reikalų. Kartais jaučiuosi pervargęs, bet vis tiek gyvenu tik tuo.“
Bandydamas suprasti, kas dedasi pasąmonėje, kaip atsikratyti priklausomybės nuo darbo, jis trejus metus nuotoliniu būdu studijavo psichoanalizę. „Visi mano filosofijos bei dvasinio tobulėjimo mokslai pas geriausius pasaulio specialistus atsirado iš pragmatiškumo – dėl savęs“, – juokiasi.
Ar po šito gyventi tapo paprasčiau? „Iš dalies taip, nes žinau, kaip spręsti vieną ar kitą problemą, ir galiu pats rasti būdų, kaip išsivaduoti iš įtampos, kurią kartais kelia kasdienės problemos, – Tadas sako, kad kartais pats sau būna psichologas. – Anksčiau buvau labai kategoriškas. Afrika, psichologija man suteikė galimybę tapti tolerantiškesniam. Be to, turiu žmoną, kuri, mano supratimu, yra geriausia psichologijos ir sveiko gyvenimo būdo specialistė.“
Brandina naują idėją
Tadas dirba ir prie kitų projektų. „Pastaruosius septynerius metus buvau startuolių angel investor – angelu investuotoju. Kadangi pagal statistiką iš dešimties tokių projektų devyni bankrutuoja, įtampos prasme šis verslas – tvirčiausiems, – pasakoja. – Per tą laiką kokių tik startuolių nekūrėme ir kur tik nebuvome! Įsitvirtinti pavyko saulės energijos startuoliui „Pawame“ Kenijoje ir nuolaidų telefone programėlei „SNAPnSAVE“, kuri veikia Pietų Afrikos Respublikoje. Iš šios srities labiausiai pavykęs mano projektas – didžiausia Baltijos šalyse interneto parduotuvė pigu.lt.“
Ar jo galvoje bręsta nauja idėja, skirta Lietuvai? Tadas prasitaria, kad psichologijos ir verslo žinias, patirtį valdant startuolių krizes svarsto sujungti į vieną projektą – krizių valdymo centrą. „Kas žmogui gali padėti tokioje specifinėje bėdoje kaip bankrotas? Ką daryti, kai visos problemos užgriūva vienu metu ir nuo streso neveikia galva? Kur ieškoti pagalbos? Galvoju apie tai. Ieškau bendraminčių...“ – prasitaria.
Atvėsus orams Tadas su žmona išskrido į antruosius namus Afrikoje. Jų penkerių metų Meino meškėnas Kimo liko pas Agnės mamą Lietuvoje. Keiptaune juos pasitiko keturi šunys: vokiečių aviganis, Kaukazo aviganis, dogas ir ridžbekas. „Jie saugo namus. Be to, ir šiaip yra įdomūs padarai“, – verslininkas sako, kad įdomu stebėti, kaip bendrauja skirtingų charakterių augintiniai.
Kada vėl bus Vilniuje? „Nežinau. Gal žiemą. Kadangi po ilgos kelionės per pasaulį vėl jaučiuosi kiek pavargęs, tad vėl grįžtu į Lietuvą. Jei sugalvoji čia ką nors daryti, turi būti ir pats, – įsitikinęs. – Reikia ir pačiam tobulėti, padėti tiesiogiai dirbantiems, nuo kurių galiausiai priklauso viskas.“
O kaip su namais? Keiptaunui ar Vilniui tas apibūdinimas labiau limpa? „Tik emigracija suteikia galimybę tikrai suvokti, ką iš tiesų reiškia sąvoka „motina tėvynė“, kad namai – ten, kur artimi žmonės, kur jautiesi savas, laukiamas, reikalingas. Tai – pagrindiniai namų požymiai. Atrodo, kad ten ir čia gyvenu taip pat. Tačiau jaučiu, kad skirtumas yra. Ir aišku, kad daugiau namų bruožų yra Lietuvoje.
Jei to būtumėte paklausę prieš kokius trejus metus, būčiau atsakęs, kad namai yra Afrika, nes ten daugiau laiko leidžiu, nes man ten labiau patinka. Tačiau iš tiesų tai būtų ne pagrįsta, tos akimirkos nuomonė. Šiandienos mano atsakymas – ateinantis iš patirties, išjaustas, išmedituotas. Tai ne iš ko nors pasiskolinta ar perskaityta svetima mintis.“
