Verslininkas Arnas Jurskis įveikė šešis didžiuosius pasaulio maratonus: „Taip save realizuoju – numatau tikslą ir jo siekiu“

Dešimt kartų buvote Lietuvos vandens turizmo technikos čempionas, triskart baidarių irklavimo vandens slalomo čempionas, triatlono čempionas savo amžiaus grupėje, dalyvaujate maratonuose. Galėtumėte sportuoti savo malonumui – kam jums, neprofesionaliam sportininkui, tie rezultatai?

Taip save realizuoju – procesas man laimės neatneša, tik rezultatas. Kaip sakau, pirmas yra viskas, antras yra niekas. Numatau tikslą ir jo siekiu. Jei šalia aukšto kalno bus žemesnis ir gražesnis, aš vis vien lipsiu į aukštesnį. Toks mano pasirinkimas.

Šeši didžiausi pasaulio maratonai: Tokijo, Bostono, Londono, Berlyno, Čikagos, Niujorko –per dvejus metus. Nubėgęs pastarąjį, bent jau pasijutote laimingas?

Pernai dar Kilimandžaro maratoną nubėgau, kad nebūtų nuobodu laukti kitų... Šį lapkritį Niujorke po finišo nesijaučiau patenkintas, man buvo gėda, kad nepavyko. Turėjau tikslą nubėgti trasą mažiau kaip per tris valandas, pagerinti asmeninį rekordą, deja. Tikrai graužiausi, džiaugsmas buvo sugadintas, nors draugai mane ir guodė. Pasaulyje yra tik penki tūkstančiai žmonių, įveikusių visus šešis maratonus, dar du tai padarę lietuviai gyvena Didžiojoje Britanijoje. Grįžau į viešbutį ir iškart užsirašiau į kitų metų „Ironman“ varžybas – pasiskyriau savotišką bausmę, nes likau savimi nusivylęs. Bet kaip įveikti tą išbandymą galėčiau ir dabar, tačiau išsikėliau sau tikslą „tilpti“ į tam tikrą laiko tarpą.

Nenurimsite ir kol nepagerinsite savo asmeninio maratono bėgimo rezultato? 

Tikrai taip.

Jums neatrodo, kad kartais galima žengti mažą žingsnelį atgal?

Dėl ko?

Kad pailsėtumėte, negrauždamas ir neplakdamas savęs.

Taip, nesu toks tobulas, kad pasiekčiau visus užsibrėžtus tikslus. Kai kuriuos tenka atidėti rytojui.

Esate valingas, disciplinuotas, darbštus. Kokių silpnybių turite? Juk nesate biorobotas?

Hm... Susimąsčiau... Bet kurioje srityje aš esu silpnesnis, tarkime, už kokį nors žinomą profesionalų sportininką, bet lyginu save ne su jais, o su savo tikslais. Aš žinau, koks noriu būti, ir turiu planų, kaip tai pasiekti. Taip, stengiuosi būti beveik tobulas. Bėda, kad esu griežtas ir reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Net mano penkiametė Lukrecija kartais pasiskundžia, kad esu per griežtas.

Leidžiate jai daryti, ką nori, ar esate iš tų tėvų, kurie stengiasi išauginti vunderkindą? Penki būreliai, individualios pamokos...

Patikėkite – didžiąją laiko dalį ji leidžia su bendraamžiais, juk lanko darželį. Ir mes su ja dažniausiai veikiame tai, ką ji nori. Lukrecija lanko tris būrelius: vieną kartą per savaitę baletą (nors turėtų eiti dažniau), kartą – dainavimą ir kartą – vaikų sportą. Pažįstu šeimų, kuriose pas mažus vaikus jau ateina mokytojai, – čia tikrai ne tas atvejis. Vakar, pavyzdžiui, pasikvietėme į sporto būrelį geriausią Lukrecijos draugę, paskui kartu ėjome į baseiną, kartu vakarieniavome. Maniškė turi daug draugų, skatinu, kad ji būtų drąsi, savarankiška. Didelis džiaugsmas, kai ji atsisako mano pagalbos kartodama: „Aš pati!“ Puiku. Ateis momentas, kai jai manęs nebereikės, galbūt bus ir liūdna, bet geriau jausiuosi žinodamas, kad ji savarankiška. O kad jos dar neišmokiau anglų kalbos ar neįtikinau, kad miegotų savo, o ne mano kambaryje, – tai jau mano silpnybės. Bet labai džiaugiuosi, kad ji aktyvų sportą mėgstanti mergaitė, kuri neleidžia laiko su telefonu rankoje. Aktyviai gyvendamas noriu savo pavyzdžiu įkvėpti jaunąją kartą keltis nuo sofų ir bent kartais išjungti kompiuterius.

Gal ką nors tikrai įkvepiate?

Vakar gavau elektroninį laišką iš vieno užsienyje gyvenančio bendramokslio, kurio nemačiau daugiau kaip dešimt metų, jis parašė, kad norėtų susitikti bent trumpam, nes mano mintys jį įkvepia ir jis norėtų patarimo. Aišku, tai džiugina – kad kažkam galiu būti pavyzdys, kad galiu paliudyti, jog viskas, žmogau, priklauso nuo tavęs, o ne nuo kitų, nes tu pats atsakingas už savo gyvenimą.

Prisiminkite save prieš penkiolika–dvidešimt metų. Ko gero, ilgas valandas skirdavote verslui ir nesigilindavote į save, neskirdavote laiko pomėgiams. Daug kas sakytų: gerai jam kalbėti...

Taip, dabar man lengva patarti kitiems, kai jau esu užlipęs ant to karjeros kalno ir galiu sau leisti nulipti žemyn, ieškoti kitokių kalnų, o kiti tik pakeliui į jį. Ir jiems atrodo, kad užlipus į tą vienintelį kalną laimė apsvaigins...

Karjera, nemaži pinigai, gyvenimo komfortas – trumpalaikis džiaugsmas? Bet taip galvoti imama tikrai ne būnant aštuoniolikos...

Be abejo. Atrodo, kad jau turėsiu tą milijoną, laimė nuo manęs nesitrauks. Man gal buvo paprasčiau, nes gana anksti supratau, kad daiktai laimės neatneš. Man nebuvo prioritetas turtas, itin geras automobilis, vardiniai drabužiai ir kiti statuso simboliai, jaučiau labiau gailestį nei susižavėjimą, matydamas aukštuomenės išpuoselėto grožio pasaulį... Jokių mentorių neturėjau, juos atstojo knygų išmintis – iki šiol išsaugojau įprotį nuolat užsirašinėti į galvą šaunančias mintis, tą darydavau net pabudęs naktį – prie lovos laikydavau bloknotą. Dabar širdį ypač džiugina Rytų filosofija.

Turbūt visos religijos ir filosofinės sistemos tvirtina tą patį: turtų nenusineši į kapus.

Taip, gėda mirti turtingam.

Ką nors darote, kad atsikratytumėte turto?

Apie tai galvoju. Nemanau, kad gerai palikti, pavyzdžiui, po milijoną vaikams. Noriu, kad jie nukeliautų savo kelią, mokytųsi, dirbtų, patys kurtų savo gyvenimą. Vyriausioji dukra Beatričė baigė internetinės rinkodaros mokslus Olandijoje, gyvena Airijoje, dirba ir siekia karjeros „Google“. Vidurinioji Patricija dvejus metus studijavo Londone verslo vadybą, dabar persikėlė į JAV. Sūnus Viljamas, kuriam dar septyniolika, mokosi Vilniuje.

Patardavote vaikams, kokį gyvenimo kelią rinktis?

Visada sakydavau, kad patarsiu, bet už rankos nevesiu ir nestumsiu. Ko nors norėti, siekti, kurti planus ir prisiimti atsakomybę jie turi patys.

Girdėjau, kad jūsų įmonė finansuoja namų statybą Vietnamo žmonėms. Kodėl?

Perkame ten anakardžių riešutus, vien tuo šiek tiek remiame tam tikro regiono ekonomiką, bet norime prisidėti ir daugiau. Būdamas Vietname mačiau, kad žmonėms dažnai trūksta elementariausių dalykų, – norisi padėti. Tą patį norime daryti kitose šalyse, iš kurių importuojame riešutus: Tailande, Indijoje, Kinijoje, Filipinuose. Jaučiuosi skolingas ne tik Lietuvai, kur remiame vaikų globos organizacijas, bet ir kitoms pasaulio šalims.

Daugelis žmonių sėkmę vertina pagal tai, kiek jiems pavyksta uždirbti.

Aš – pagal tai, kiek galiu prasmingai atiduoti. Kasmet paaukojame šimtatūkstantines sumas, bet mano planuose – kasmet po milijoną. Noriu padovanoti Vilniui interakatyvų muziejų, esu sukaupęs apie 10 tūkstančių unikalių riešutų gliaudyklių, kai kurios jų net iš XV amžiaus – tai geriausia kolekcija pasaulyje. Tai irgi labdaringa veikla.

Baigėte koučerių kursus. Koučingas gyvenime padėjo?

Niekas manęs nekoučino, esu pats sau koučeris. Manau, kad tai naudingas dalykas, nes jis įgalina pažvelgti į save iš šalies – ko paprastai nedarome.

Dabar esate beveik tobulas, o koks buvote baigęs mokyklą?

Įstojau į tuometinį Pedagoginį institutą studijuoti geografijos ir kūno kultūros specialybės. Mokykloje dažniausiai mokiausi dvejetais, nes praleisdavau daugiau kaip pusę pamokų, geriausias mano pažymys pagal penkiabalę sistemą buvo trejetas. O ten tuos dvejus su puse metų mokiausi labai gerai, gaudavau padidintą stipendiją, kurios užtekdavo du kartus taksi nuvažiuoti į alaus barą, paskui būdavo: „Mama...“ Galiausiai visa tai mečiau ir užsiėmiau verslu. Tada buvo laikas, kai galėjai verslą išvystyti gana lengvai ir greitai: parsiveži – parduodi, parsiveži – parduodi. Sukurti verslą nebuvo problema. Svarbiau buvo jį išsaugoti. Mačiau, kaip kai kurie žmonės, apsvaiginti sėkmės, plėtė verslą, pirkosi prabangius namus, automobilius, ėmė paskolas, o paskui visa tai tapo sunku suvaldyti ir išsaugoti.

Jūs nepasidavėte tai pagundai?

Aš taupiau ir viską investavau į verslą. Kaip sakiau, statuso dalykai man nebuvo svarbiausi. Ir keliauti su vaikais pradėjome tik tada, kai jau galėjome tai sau leisti. Man patinka patogi buitis, bet neseniai suskaičiavau, kad turbūt tūkstantį savo gyvenimo naktų esu praleidęs palapinėse – tada, kai plaukiodavau baidarėmis, kai kopdavau į kalnus. Kokia dešimt metų du vasaros mėnesius iš esmės praleisdavau gamtoje. Taip ir su maistu – vienu metu kolekcionavau „Michelin“ restoranų žvaigždutes, bet lygiai taip pat man skanus ir paprastas maistas. Kai Lukrecija nakvoja pas mane, rytais valgome arba kiaušinienę, arba avižinę košę, o vakarais – makaronus arba grikius. Kartą ji paklausė: „Tėti, o ką žmonės valgo kalėjimuose?“ Aš pradėjau: „Na, košes, makaronus...“ Ji padarė išvadą: „O, tai kaip mes!“ Tada nusijuokiau ir susimąsčiau, kad man dar yra kur temptis kulinarijos srityje... Bet jau kulinarijos knygų jau esu prisipirkęs. Kai vakarieniaujame mieste, aišku, meniu būna kitoks: japonų maistas, sraigės ar kitokie delikatesai.

Esate kelių Lietuvos rekordų autorius – kaip įkopęs į daugiausia pasaulio šalių aukščiausių viršukalnių, pirmas, aplankęs šimtą šalių, pirmas, aplankęs daugiausia valstybių per parą. Dar turite laisvo laiko tik sau? Ir draugams?

Gal jums atrodo, kad tiek pasiekti galima tik visiškai atsidavus pomėgiams? Išties užtenka tik nešvaistyti laiko televizoriui, telefonui, vakarėliams ir kitiems beprasmiams dalykams. Ir vis paklausti savęs – ar tai, ką darau šiandien, veda ten, kur noriu būti rytoj?

Mūsų kultūroje įprasta, kad artimą ryšį su vaiku akcentuoja mamos, ne tėčiai, o jūs elgiatės kaip tikras supertėtis... Netgi feisbuko profilio nuotraukoje esate su dukrele Lukrecija.

Ji užima didžiąją dalį mano gyvenimo, taigi nieko keisto.

Pasakojate, kaip su ja keliaujate, kaip kartu leidžiate laiką. Gal norite savotiškai reabilituotis, nes vaikams iš pirmosios santuokos nerodėte tiek daug dėmesio?

Taip, jie užaugo gavę daug mažiau mano dėmesio – tada buvo toks gyvenimo etapas, kai kūriau verslą, taigi jam skyriau daugiausia laiko. Vaikams daugiau dėmesio skyrė buvusi žmona, kuri nedirbo. Dabar viskas apsivertė. Aišku, praėjusio laiko nesugrąžinsiu, bet... O ar noriu reabilituotis? Tai ne ta sąvoka. Manau, jei nebūtų meilės, nebūtų nuostabaus ryšio su vaiku, gal viskas būtų kitaip.

Ar laiką dukrai Lukrecijai su jos mama, „orų mergaite“ Karolina Čelkiene, dalijatės perpus?

Pagal susitarimą abu dukra rūpinamės draugiškai. Karolina – puiki, rūpestinga mama, esu jai dėkingas, kad man paliko erdvės dalyvauti dukros gyvenime tiek, kiek norėjau. Kartais kūdikių mamos savotiškai nustumia tėčius, manydamos, kad jie nemokės, nesusitvarkys, kad blogiau padarys. Karolina tokių nuostatų neturėjo.

Gal buvo besistebinčių, kad taip staiga atsivertėte į tėvystę?

Turbūt nelabai kas tikėjosi, kad mesiu darbus ir leisiu laiką namie su vaiku. Turbūt manė, kad greitai nusibos... Na, kelios savaitės, keli mėnesiai ir esą jau bėgsiu iš namų. Pažįstu daug vyrų, kurie šeimoje jaučiasi kaip priedai. Kartais bičiuliams užsimenu, kad galėtų būti ne stebėtojai, o dalyviai. Juk standartinėse šeimos nuotraukose dažniausiai moteris laiko vaiką, o vyras stovi šalia. Kodėl jam nepaėmus to vaiko ant rankų?

Esate sakęs, kad tik kelionėse galite būti savimi. Kodėl negalite čia?

Tą sakiau seniai, dabar esu kur kas labiau atsipalaidavęs. Čia mus slegia vaidmenų gausa: juk esi sūnus, tėvas, vadovas, draugas, o ten, lipdamas į kalnus, esi tiesiog anonimas. Ten būni laisvesnis, ten turi galimybę pažvelgti į savo problemėles tarsi iš aukštai – ir jos nebeatrodo tokios svarbios.

Šnekamės tiesiog pedantiškai sutvarkytuose jūsų namuose. Net sporto kambarys primena muziejų – viskas tvarkingai sudėliota į lentynėles pagal sporto šakas: literatūra, apranga, prizai.

Namie mėgstu tvarką, betgi turiu silpnybę: mano mašinoje tikras chaosas. Nepatikėsite – bananų žieves metu po sėdyne...

Ne visur, pasirodo, esate tobulas. Bet savo išpuoselėtuose gražiuose namuose gyvenate vienas...

Jau maniau, kad tuoj pasakysite: „Kokia moteris gali su jumis gyventi!“

Nebūsiu žiauri – turite visą rinkinį puikių savybių. Nesijaučiate moterų atakuojamas?

Tai kad ne. Gal nebūnu ten, kur jos būna?

Girdėjau, vienoje laidoje sakėte, kad sporto klubuose iškart atpažįstate gero gyvenimo ieškančias damas.

Taip, jos būna išsipuošusios ir nėra nusiteikusios paprakaituoti... Bet jos nežiūri į mane, aš – į jas. Buvo netikėta, kad po tos laidos gavau gausybę žinučių feisbuke su pasiūlymais draugauti.

Atsakėte?

Ne visoms. Feisbuko draugus noriu atpažinti gatvėje. Apskritai neturiu daug draugų. Man sunkiai įsivaizduojamas toks gyvenimo modelis kaip kai kurių mano draugų, kai turimas itin didelis ratas žmonių, su kuriais bendraujama. Kiekvieną savaitgalį – kieno nors gimtadienis, dovanos, puošimasis, vakarėliai... Ne, man taip netinka. Turiu draugų, su kuriais pažaidžiame biliardą ar kartą per mėnesį – pokerį. Man artimi ir žmonės, su kuriais bėgiojame bėgimo klube.

Turite planų ir planelių... Yra toks punktas: „Su mylima moterimi žiūrėti į saulėlydį jūroje“?

Be abejo.

Svarbu, kad tik ta potenciali mylimoji jūsų neišsigąstų.

Tai neišgąsdinkite savo klausimais...