Venecijos Bienalės nugalėtojos: „Labiausiai jaudina aplinkinių džiaugsmas ir palaikymas“

Venecijos bienalėje – Lietuvos paviljonas
Venecijos bienalėje – Lietuvos paviljonas
BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ
Šaltinis: Žmonės
2019-06-01 18:33
AA

Euforija, nuovargis, stresas ir sumišimas. Tokios emocijos užvaldžiusios Venecijos bienalės pagrindinio prizo – „Auksinio liūto“ – laimėtojas menininkes Rugilę Barzdžiukaitę (35), Vaivą Grainytę (34) ir Liną Lapelytę (34), kurių opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ Lietuvai atnešė visuotinį pripažinimą.

„Labiausiai jaudina aplinkinių džiaugsmas ir nuoširdus palaikymas, – po prestižiškiausio šiuolaikinio meno renginio apdovanojimų ceremonijos kukliai kalbėjo libreto autorė Vaiva Grainytė. – Prieš einant į sceną atsiimti laimėjimo persmelkė neapsakomas dėkingumas už bene dvidešimt metų mūsų trijulę siejančią draugystę. Emocijų tiek daug, kad sunku jas rišliai įvardyti. Juolab kad naujiena apie mums skirtą „Liūtą“ pasiekė po intensyvios bienalės atidarymo savaitės, kai opera sukosi kelias dienas iš eilės devynias valandas per parą. Apie apdovanojimą negalvojome. Regis, net nebuvo kada apie tai susimąstyti ar ką nors nujausti...“

Tačiau pasaulis nujautė, kad apie klimato kaitą kalbanti opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ pačiups liūtą už nasrų. Prie Lietuvos paviljono, įkurto karinio jūrų laivyno teritorijoje, dar iki jo triumfo driekėsi lankytojų eilės, susidarė spūstys: visi troško pamatyti dainuojantį paplūdimį, kurio idėjai įgyvendinti prireikė 35 tonų smėlio, daugiau nei 20 atlikėjų iš Lietuvos ir Italijos. Publiką sužavėjęs pasirodymas aukščiausią įvertinimą gavo už netikėtą nacionalinį prisistatymą, eksperimentinę dvasią, kitokį vietos panaudojimą, drauge kuriant ryšį su Venecijos gyventojais.

„Bienalė prilygsta olimpiadai, joje tikėtis aukščiausio įvertinimo būtų buvę naivu. Vertinimo kriterijai mene – nepasveriami, yra be galo daug veiksnių, lemiančių laimėjimą, o skirtingiems paviljonams atstovaujantys menininkai jau yra geriausi iš geriausių, – pasakoja kūrėja Lina Lapelytė. – Sužinojusios rezultatus riaumojome lyg liūtai ir verkėme lyg vaikai. Metai rengiantis bienalei buvo ypač sunkūs ir intensyvūs, tad laimėjimas, tas auksas, gal net kiek paradoksalus visam tam, kas vyko paraleliai. Tačiau jausmas – nuostabus! Tai mūsų visų – didelės komandos ir nuostabiausių dainininkų – laimėjimas.“ Menininkė džiaugėsi, kad sulaukė asmeninių padėkų iš tokių artistų kaip prancūzų rašytoja Sophie Calle, vokiečių atlikėjas Carstenas Nicolai, o garsusis vaizduojamojo meno kūrėjas Christianas Marcley paviljone apsilankė tris kartus per vieną dieną.

Režisierė Rugilė Barzdžiukaitė tikra – vien dalyvauti bienalėje yra didelė privilegija ir laimėjimas, o svajoti apie „Auksinį liūtą“ atrodė per drąsu: „Viskas įvyko taip greitai... Apėmė stiprus džiugesys ir klausimas „tikrai?!“ Šalia buvo daug žmonių, kurie žinią sutiko dar jausmingiau, o aplinkinių euforija, kaip ir fone skambantys varpai, momentui pridėjo ypatingumo. Scenoje labiausiai norėjosi daug kam padėkoti, nes mūsų labui dirba ne tik lietuviai – nacionalinis paviljonas, kaip ir pati šalis, nėra vienos nacijos veidas. Matėme, kaip žiūrovai reaguoja į kūrinį, kaip neslepia susijaudinimo, graudinasi... Sužadintos emocijos, paplūdimio nuotaika, tikrumas, muzikos ir tekstų grožis – visa tai sukelia didžiausias komplimentų bangas.“