Velykos skirtinguose kraštuose: kaip vaišinosi žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai?

Velykų vaišių stalas
Šaltinis: Žmonės
AA

Kasmet nekantriai laukiame pavasario ne tik dėl išsiilgtos šilumos, sprogstančios žalumos, intensyvėjančios šviesos, bet ir dėl šv. Velykų. Susipažinkime su žiupsneliu įdomybių apie šią šventę ir pagilinkime žinias.

Yra kelios teorijos apie žodžio „Velykos“ kilmę. Remiantis viena, žodžio etimologija siejama su daugelyje slavų kalbų, išskyrus rusų, šiai šventei įvardyti vartojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra „didžioji diena / didžioji naktis“.

Kita teorija teigia, kad pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Šv. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė.

Margučio kilmė

Nors Šv. Velykas ir kiaušinių dažymą laikome krikščioniška švente, pasirodo, kiaušinių marginimas ir jų keitimosi tradicija yra daug senesnė už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo.

Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo, bet ir kiekvieno gyvio pradžios ženklu. Žinoma, kad tokiu simboliu kiaušinį laikė ir senovės egiptiečiai, žydai bei romėnai. Lietuvoje margutis labiausiai susijęs su šv. Velykomis ir čia pažįstamas jau nuo XVI amžiaus.

Margučiai

Kaip atrodė Velykų vaišių stalas skirtinguose Lietuvos regionuose?

Žemaitija. Žemaičiai nuo seno šventė valgydami gausiai ir riebiai. Čia ant stalų visuomet karaliaudavo riebus kruopų šiupinys, mėsos vyniotiniai ir paukštiena. Vaišių lėkštė neapsieidavo be naminės šaltienos, o margučiai – be kastinio (sviestas iš pašildytos ir suplaktos grietinės).

Iš saldumynų būdavo populiari iš slavų pasiskolinta Pascha (desertas iš varškės, plaktos grietinėlės, cukraus, razinų ir riešutų), mielinės tešlos ragaišis su varške ar aguonomis.

Aukštaitija. Ant šio regiono švenčių stalo būtiniausiai turi puikuotis varškės sūris. Anksčiau jį gardindavo kmynais, peletrūnais, mėtomis arba tokiu užtepu: šviežią varškę sutrindavo ir iki vientisos masės išsukdavo su sviestu.

Be abejo, aukštaičiai neapsieidavo be mėsiškų patiekalų. Vieni populiariausių – parą laikytas išrūgose ir rugine tešla aplipdytas krosnyje keptas kumpis su aštriu burokų bei krienų padažu ir mielinės tešlos bandelės su svogūnais bei lašiniais. Šias bandeles gamindavo iš pyragui užmaišytos būtinai mielinės tešlos likučių.

Suvalkija. Nors suvalkiečiai per šv. Velykas, palyginti su likusių Lietuvos regionų gyventojais, vaišindavosi kukliausiai, kiekvienas jų gaminamas patiekalas privalėjo būti ypač sotus. Į stalą visada buvo tiekiama krosnyje kepta kiaulės galva, kurią marinuodavo su druska, pipirais, česnakais ir užklodavo džiovintais kopūstų lapais – taip laikydavo dvi dienas. Velykų išvakarėse kepdavo bulvių plokštainį su kiaulės kojomis ar kita riebia mėsa. Vėliau imta ruošti kiaulės galvos sūrį, kurį paprastai ragaudavo su krienais.

Iš saldėsių gamindavo graikinio riešuto dydžio mielines bandeles – jas virdavo riebaluose kaip spurgas. Populiarus buvo ir saldus sūris iš rūgščios varškės išrūgų.

Dzūkija. Iki šiol šiame regione šv. Velykų rytą tradiciškai pradedama valgyti nuo margučio. Vyravo grybų patiekalai: svečių lėkštėse garuodavo soti grybienė, troškinti kelmučiai ir voveraitės, marinuoti baravykai ir svieste apkeptos rudmėsės. Pietums troškindavo riebius kopūstus su kiauliena, o kaip saldėsį gamino poskystę varškę, kuri labai tiko su pyragu.

Dar viena dzūkų stalo įdomybė – šv. Velykų avinėlis. Tai senolių išsaugota tradicija naminį sviestą maišyti su krienais, druska ir peiliu išgauti iš jo avinėlio formą. O ragaujamas jis su margintais kiaušiniais.

Skaitykite daugiau