Veido ir žandikaulių chirurgė O.Kutanovaitė: „Dažniausiai sprendžiame gyvybės ir mirties klausimą“

Otilija Kutanovaitė / Aisčio Roko Vyšniausko nuotr.
Autorius: Jūratė Ražkovskytė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2021-01-07 09:11
Kai į redakciją paskambino moteris ir pradėjo pasakoti apie patirtą operaciją ir kokie stebuklai daromi Nacionalinio vėžio instituto Galvos-kaklo ir odos navikų chirurgijos skyriuje, prisipažinsiu, gana skeptiškai reagavau. Juk visi gydytojai dirba, kad pacientai pasveiktų. Bet šio skyriaus veido ir žandikaulių chirurgė Otilija Kutanovaitė – iš tiesų ypatinga. Ji grąžina žmones į socialinį gyvenimą.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Šešeri metai medicinos studijų, penkeri – veido ir žandikaulių chirurgijos rezidentūroje. Ir jau treji – chirurgo darbas Galvos-kaklo ir odos navikų chirurgijos skyriuje Vėžio institute. Otilija sako, kad čia net budėjimai kitokie...

Kodėl kitokie?

Kai mokiausi rezidentūroje, budėdavau Žalgirio klinikoje: ten dažniausiai atvažiuoja žmonės, patyrę veido traumų, supūliavusiais dantimis, su liežuvius prikandusiais ar žandikaulius susižeidusiais vaikais. Publika – be galo įvairi, per naktį kartais net neprisėsdavau, vos spėdavau suktis.

Dažniausiai sprendžiame gyvybės ir mirties klausimą

Čia – kitokia specifika. Arba gana ramiai praleidžiu savo budėjimą: perrišu skyriuje gulinčius pacientus, pakonsultuoju, jeigu kam skauda, paskiriu vaistų ir galiu knygą skaityti, – arba gelbėju gyvybę. Pavyzdžiui, per budėjimą atveža dūstantį žmogų ir jam reikia skubiai suformuoti vadinamąją tracheostomą – paprastai sakant, padaryti trachėjoje skylutę, per kurią jis galėtų kvėpuoti. Jeigu nespėsi, žmogus uždus. Dažniausiai sprendžiame gyvybės ir mirties klausimą. Per maždaug dvidešimt minučių turi žmogų apžiūrėti, nuspręsti, ką daryti, ir tai atlikti.

Visada baisiausia tokiais atvejais turbūt yra atsakomybė: o jei sprendimas klaidingas?

Iš pradžių gauni adrenalino pliūpsnį, priimi sprendimą, veiki; baisu pasidaro vėliau, kai adrenalinas nuslūgsta. Kartais, būna, net pasikarščiuoji, gal per aštriai ką nors pasakai – paskui nesmagu. Būna, kas nors užpyksta dėl pakelto balso, bet dienos pabaigoje vis tiek visi taikiai išsiskirstom. Tas posakis, kad vienas lauke – ne karys, medicinoje yra esminis: vienas žmogui niekaip nepadėsi.

Kodėl pasirinkote onkologiją?

Mane nuo pat pradžių labiausiai domino galvos ir kaklo onkologija ir būtent operavimas, o ne chemoterapinis ar radioterapinis gydymas. Norėjosi matyti greitą savo darbo rezultatą.

Argi jis greitas?

Iš dalies – taip, kita vertus – apsigavau (juokiasi). Kai gydai vaistais, rezultato reikia laukti pusmetį ir ilgiau. O štai chirurgas susiuva žaizdą ir turi rezultatą. Dažnai norintys būti galvos-kaklo srities chirurgais renkasi plastinę chirurgiją ir pasuka estetikos kryptimi. Tačiau man onkologinė chirurgija pasirodė geriausia kombinacija tarp estetikos ir baisios ligos gydymo. Vis dar įsisenėjęs požiūris, kad reikia išgydyti vėžį, o visa kita – nesvarbu. Pavyzdžiui, pašalinus burnos ertmės arba odos vėžį susidaro gana nemažų veido ar burnos defektų, jie iš esmės sužaloja žmogų.

Juk operuojant naviką išpjaunama ir nemažai aplinkinių sveikų audinių, kad vėžio nebeliktų. Jeigu tai burnos dugno vėžys, turi skylę nuo burnos iki pažandės. Su tokia skyle žmogus nei šnekėti, nei valgyti, nei gerti, net seilių nuryti negali. Būdama dar studentė, matydavau žmonių, kurie buvo gydyti nuo vėžio seniau ir po naviko pašalinimo operacijos beveik palikti likimo valiai: taip, vėžio jie nebeturi, bet neturi ir atkurto gyvenimo, atkurtos socialinės funkcijos. Jie slepiasi, retai eina į viešas vietas, nelabai bendrauja, kad po operacijos likę defektai kuo mažiau būtų matomi. Tie žmonės jaučiasi nevisaverčiai.

Mane domino ta onkologinės chirurgijos sritis, kur gali ne tik išoperuoti vėžį, bet ir grąžinti žmogų į normalų gyvenimą.

Otilija Kutanovaitė / Aisčio Roko Vyšniausko nuotr.
Otilija Kutanovaitė / Aisčio Roko Vyšniausko nuotr.

Kokį sunkiausią atvejį prisimenate?

Įsimintiniausia turbūt buvo ketvirtos stadijos liežuvio vėžio operacija, kur reikėjo visiškai pašalinti sergantį liežuvį, o naują suformuoti iš rankos audinių. Ir šauniausia, kad tas liežuvis veikia, atlieka savo funkciją. Kad žmogus, kuris savo pavardėje turi „ž“ raidę, gali ją visai neblogai ištarti, kad gali užeiti į kavinę papietauti ir niekas net neįtars, kokią sudėtingą operaciją jis yra patyręs.

Įsimintiniausia turbūt buvo ketvirtos stadijos liežuvio vėžio operacija

Buvo viena moteris, kuri po senais laikais darytos onkologinės burnos operacijos neteko kietojo gomurio. Norint uždengti skylę burnoje, jai buvo pagamintas išimamas protezas: kaskart tekdavo tą ertmę gomuryje uždengti specialiais tvarsčiais ir tada įsidėti protezą – tik taip galėdavo valgyti. Tvarstis nuolatos skleidė odontologo kabineto kvapą. Įsivaizduokite, ką reiškia su tuo kvapu gyventi metų metus... Mes „uždarėme“ tą skylę – suformavome naują gomurį. Paskui odontologai padarė puikų protezą ir moteris vėl gali valgyti ir šypsotis.

Skamba kaip iš mokslinės fantastikos filmo...

Man asmeniškai labai patinka ir daug džiaugsmo teikia, tačiau ir nemažai kantrybės reikalauja vadinamoji veido reanimacija, kai žmogaus pusė veido yra paralyžiuota dėl naviko peraugimo. Dabartinės medicinos galimybės leidžia atkurti veido judesius sujungiant paralyžiuotus nervus su priešingos veido pusės gyvais nervais. Jautrus momentas būna, kai pasimatai su žmogumi po operacijos praėjus kokiems keturiems mėnesiams ar pusmečiui, ir jis taip džiaugdamasis rodo pirmus savo pradėjusio „veikti“ veido judesius, bando šypsotis, užmerkti akį.

Kiek laiko trunka tokios operacijos?

Būna, ir dešimt valandų. Man atrodo, mūsų rekordas buvo penkiolikos valandų operacija. Kadangi dirbame komandomis, chirurgai gali pasikeisdami išeiti atsigerti, pavalgyti ar į tualetą. Kol viena komanda atlieka vėžio rezekciją, kita tuo metu ima lopą iš rankos, kojos ar nugaros suplanuotam defektui uždengti. Jeigu reikia prijungti kraujagysles, dirba tie, kas jungia kraujagysles, o kiti eina pailsėti, paskui grįžta ko nors užsiūti. Vienas operacinėje niekuomet nebūni.

Smalsu, apie ką operuodami kalbasi gydytojai?

Mes dažniausiai juokaujame, nes jeigu per operaciją nejuokausi ar neuždainuosi: „Rodos, ir vargo nebuvo...“, neišlaikysi. Ko mes tik nedainuojame! Kartą kolega paprašė: „Otilija, padainuok apie Čipoliną.“ Žinote tą Stasio Povilaičio dainą? Humoras ir gera atmosfera daro mus ne tokius nepakenčiamus (juokiasi).

Otilija Kutanovaitė / Aisčio Roko Vyšniausko nuotr.
Otilija Kutanovaitė / Aisčio Roko Vyšniausko nuotr.

Galbūt galvos-kaklo srities vėžys – labai retas, kad apie jį kalbama kur kas mažiau nei apie, tarkime, krūties ar gimdos kaklelio vėžį?

Skaičiuojama, kad kiekvienais metais pasaulyje maždaug pusė milijono žmonių suserga burnos vėžiu. Tai nėra pats dažniausias vėžys. Šiuo metu jis yra dvyliktas pagal dažnumą moterims ir šeštas – vyrams. Kasmet nuo jo miršta apie dvidešimt tūkstančių žmonių. Čia neskaičiuoju odos melanomos, kuri yra dar retesnė nei burnos vėžys, bet kadangi yra labai agresyvi, tai šnekama apie ją dažniau ir daugiau.

Apie galvos-kaklo srities vėžį, manau, mažai kalbama dėl to, kad naviko šalinimo operacija gana stipriai sužaloja pacientą ir priverčia jį labiau izoliuotis. Dėl vėžio pašalinus krūtį, gali pasislėpti po drabužiais. O burnos vėžio operacijos pasekmių – prarastos kalbos funkcijos, negalėjimo valgyti ar net seilių nuryti – taip paprastai nepaslėpsi. Mažai kas atvirai ir drąsiai eina į viešumą kalbėti apie savo patirtį. Natūralu, kad nemažai žmonių net nėra girdėję, kad burnoje irgi būna įvairių vėžinių susirgimų. Be to, manoma, kad gerklų ar burnos vėžį dažniausiai sukelia rūkymas ir alkoholio vartojimas – vadinasi, žmogus pats kaltas. Ši onkologijos sritis tikrai nėra prestižinė: krūties ar gimdos kaklelio vėžys toks – tarsi su rausvu kaspinu, o mes labiau seilėse ir pūliuose paskendusi chirurgija...

Mažai kas atvirai ir drąsiai eina į viešumą kalbėti apie savo patirtį

Tai kodėl jūs čia?

Todėl, kad man patinka mano darbas. Turėjau pacientą, kuris buvo praradęs viltį ir manė, kad visą likusį gyvenimą gyvens su skyle gomuryje ir arbata bėgs per nosį. Pacientą, kuris gyventi nebenorėjo. O tu pakeiti žmogaus gyvenimą: iš visiškai beviltiško – į tokį, kuris vėl yra visavertis.

Kitas labai svarbus dalykas – turėti gerą vadovą. Tokį, kuris, jeigu sėdi ir raudi ant sofos gydytojų poilsio kambaryje, prieis ir pasakys: „Pažiūrėk, kokią gerą operaciją padarei vakar... Pažiūrėk, kaip mes pajudėjome į priekį...“ Kartais reikia, kad kas nors pabaksnotų ne į tavo klaidas ar nesėkmes, o į tai, kiek daug dar yra darbų, kur tavęs reikia. Man pasisekė, kad turiu tokią vadovę. Jos dėka per pastaruosius trejus metus priartėjome prie šios srities lyderių.

Kaip pavyksta atsiriboti nuo svetimo skausmo?

Sunku, nes dažnai paciento skausmą ar neviltį projektuoji į kokias nors savo netektis. Prisimeni artimąjį, kuris gal panašiai sirgo... Turi stengtis išlaikyti atstumą – negali labai artimai su pacientu susidraugauti. Man atrodo, dėl to ir atsiranda kalbų apie gydytojų šaltumą. Nenorėdami pakenkti nei sau, nei pacientams, mes tampame asocialais (juokiasi). Žinau, yra medikų, kurie po darbo eina į psichoterapijas, nes reikia su kuo nors išsikalbėti. Man asmeniškai labai padeda sportas: iki karantino lankiau pilatesą – labai gerai pravėdina galvą ta valandos trukmės treniruotė, kurios metu galvoji tik apie savo kūną ir kaip išsilaikyti nepargriuvus.

Jūsų artimoje aplinkoje buvo vėžiu sirgusių žmonių?

Yra buvę. Dėl kraujo vėžio esu netekusi bičiulio, kuriam buvo vos dvidešimt septyneri. Kai pamatau sergantį jauną žmogų, stipriau suspaudžia širdį. Bet mano giminėje daugiau yra širdies ir kraujagyslių ligomis sergančių. Mes tokie minkštaširdžiai (juokiasi).

Mediciną rinkausi ne todėl, kad būčiau sekusi kieno nors pėdomis

Mediciną rinkausi ne todėl, kad būčiau sekusi kieno nors pėdomis. Mama – lituanistė, tėvas – biochemikas, niekad nedirbęs pagal specialybę. Biochemiją studijuoti pasirinko ir brolis. Vienintelis medikas giminėje yra dėdė, jis – pilvo srities chirurgas. Aš nuo mažens buvau stebėtoja – kartais net nematau, kaip žmogus apsirengęs ar ką nešasi, bet visada smalsiai apžiūriu veidą, įdomu, kokios akys, lūpos, nosis... Pamatau žmogų su randu ir mintyse jau imu svarstyti, kaip jam padėti, ką galima būtų padaryti. Profesinė liga (šypsosi).

Tiesa, pastebiu, kad imu vengti žmonių, ypač nelabai pažįstamų kompanijų. Nes jeigu išgirsta, kuo aš dirbu, vakarėlis baigtas: reikės kalbėti apie darbą. Tai vargina. Todėl kartais manęs nepažįstančių žmonių kompanijoje prisistatau, tarkime, kokios nors įmonės langų pardavėja – tada niekam nekeliu susidomėjimo (juokiasi). Gaila, socialiniai tinklai ir „Google“ dabar išduoda visą informaciją apie žmogų – nelabai pasislėpsi.

Kaip tik priminėte socialinius tinklus: ten įrašyta, kad esate dirbusi kino industrijoje.

Vienas bičiulis, tada dar rezidentas, buvo gavęs pasiūlymą budėti kino aikštelėje filmavimų metu. Kai pats negalėdavo, kviesdavo į pagalbą mane ir dar vieną draugą. Taip susiklostė, kad mes vis pasikeisdami ir budėdavome. Ne dėl uždarbio: tai labiau prasiblaškymas nuo kasdienio rutininio darbo.

Esu dirbusi keliuose kino projektuose. Vienas tokių – britų šou, kur viskas vyksta kaip siaubo filme. Jų įžymybės turi atlikti tam tikras pavojingas užduotis: ką nors ištraukti iš kiaulių gardo, perplaukti upę ir panašiai. Paskutinė užduotis – su kuprinėle, kurioje sudėti pinigai, bėgti nuo vokiečių aviganio.

Šuo, aišku, išmokytas čiupti kuprinę, bet kartais grybšteli ir ranką ar šoną, kartais žmogus bėgdamas koją pasisuka – tada reikia mediko pagalbos. O pirmas mano budėjimas kine buvo kuriant Emilio Vėlyvio filmą „Redirected“. Filme vaidinantis britų aktorius buvo truputį hipochondrikas, todėl su juo reikėdavo labai daug kalbėtis apie ligas, suteikti jam įvairių konsultacijų, išklausyti, patarti kokių liaudiškų gydymo būdų. Filmavimo pabaigoje prodiuserė sakė: „Visi giria operatoriaus, garsininko, režisieriaus darbą, dėkoja už profesionaliai nufilmuotą kino juostą. O tas aktorius sakė, kad tokių profesionalių gydytojų dar nėra sutikęs nė vienoje filmavimo aikštelėje.“

Dirbate tokioje skausmo ir nevilties kupinoje srityje, bet sugebate išlikti labai šviesi ir pozityvi.

Vis dėlto turbūt nesu pats linksmiausias žmogus pasaulyje (juokiasi). Gal taip entuziastingai kalbu, nes onkologinė chirurgija man yra darbas širdžiai. Jis man atrodo prasmingas. Pacientas puikiai žino, kokia yra blogiausia ligos baigtis. Ir aš tai žinau. Užtat labai svarbu parodyti žmogui, kad yra alternatyvų, gydymo būdų, vadinasi, yra vilties. Dar svarbiau po ligos grąžinti jį į visuomenę, į normalų gyvenimą. Taigi aš dirbu darbą, kad žmogus gyventų.

 

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai