Veganiškas tatuiruotes daranti Agnė Gintalaitė: „Tatuiruotės padeda susitaikyti su laikinumu“

Agnė Gintalaitė daro veganiškas tatuiruotes / Agnės Gintalaitės nuotr.
Autorius: Remigija Paulikaitė
Publikuota: 2018-03-31 14:37
„Mokausi daryti tatuiruotes, beje, veganiškas“, – prieš kelis mėnesius prasitarė fotografė Agnė GINTALAITĖ (41). Ji jau turi specialią įrangą ir pamažu juda tolyn.

Nusprendei keisti profesiją?

Vis dar daugiausia fotografuoju – žiūrėsiu, kaip bus toliau.

Tatuiruotės – laisvalaikio pomėgis, jomis domiuosi seniai. Praėjusių metų pabaigoje nusprendžiau pasimokyti šio meno, jau kelis mėnesius ir pati darau tattoo. Tačiau savęs dar nevadinu meistre – esu tik pradedanti tatuiruotoja. Ilgai piešiniais marginau apelsinus ir bananus. Kol kas pagrindiniai klientai yra mano aplinkos žmonės. Visada tatuiruoju tik savo kurtus piešinius – jokių vogtų vaizdelių iš interneto! Nors tik pradedu, sulaukiu pasitikėjimo bei palaikymo. Tai ir labai padeda, ir įpareigoja. Beje, man geriausiai sekasi daryti tatuiruotes vyrui (dailininkui Rimui Valeikiui – red. past.)!

Ne mažiau pikantiškai skamba, kad tavo specializacija – veganiškos tatuiruotės.

Pati esu veganė, todėl ir mano tatuiruotės turi būti tokios. Iš tiesų viskas gana paprasta: naudoju veganiškus tatuiruočių dažus. Dabar dauguma jų tokie – pažymėti veganiško produkto ženklu. Anksčiau kai kuriuose dažuose būdavo gyvūninės kilmės priedų. Kai tatuiruodavo mane, meistro klausdavau, kokia jų sudėtis. Tačiau ne visiems tai aktualu ir svarbu.

Agnės Gintalaitės nuotr.
Agnės Gintalaitės nuotr.

Kiek ant tavo kūno yra amžinų piešinių?

Dvi tatuiruotės ant vienos rankos, trys – ant kitos, dar trys ant kojos ir viena ant nugaros. Pirmą pasidariau seniai, maždaug prieš keturiolika metų, ant rankos. Tai – Rimo piešta saulutė, sau jis nusipiešė ežiuką. Tos tatuiruotės mums tarsi pakeitė vestuvinius žiedus.

Kūno piešiniai man – labai įdomus dalykas. Žmonės tatuiruodavosi visose kultūrose, nuo seniausių laikų. Net mumijos randamos su amžinais piešiniais.

Šiandien tatuiruotės populiarios skirtinguose visuomenės sluoksniuose, bet vyresniems žmonėms mūsų šalyje vis dar asocijuojasi su nusikaltėlių kasta. Iš tiesų jos parodo ne padėtį visuomenėje, o požiūrį į savo kūną. Dažniausiai žmonės nori piešinių, kurie primintų svarbiausius gyvenimo įvykius, artimuosius, vertybes. Kai kurie, kolekcionuodami mėgstamų tattoo meistrų darbus, savo kūnus paverčia parodų salėmis.

Tatuiruotės padeda susitaikyti su laikinumu. Tai tarsi savotiška psichoterapija. Kūnas sensta, atsiranda raukšlių, o randai primena kai kuriuos sudėtingus gyvenimo įvykius. Tatuiruotės taip pat tampa tavo dalimi, kažkuo tarp rando ir papuošalo. Man patinka, kad jos niekada nėra iki galo tobulos: kinta gydamos, skirtingų žmonų oda nevienodai priima dažus, jas blukina laikas, saulė.

Agnės Gintalaitės nuotr.
Agnės Gintalaitės nuotr.

Koks jausmas tatuiruoti kitą?

Man visada buvo įdomūs su medicina susiję dalykai. Niekada nebijojau kraujo. Patinka dezinfekuoti, dėvėti pirštines tarsi chirurgei. Jaudina, kad tatuiruodamas įlendi po žmogaus oda ir tiesiogine, ir perkeltine šio žodžio prasme. Suprantu, kad mano piešinys ant kūno liks visam gyvenimui, tai labai didelė atsakomybė, po tatuiravimo procedūros kiekvienas tampa ir fiziškai, ir psichologiškai kitoks, nei buvo. Tai – ne fotosesija, kai nuotrauką gali patobulinti fotošopu, o jei kadras nepatinka – ištrinti...

Kokios stilistikos piešiniai tau artimiausi?

Vis dar ieškau savo stiliaus, bet mane traukia viduramžių medžio graviūras primenantys piešiniai, ne ištobulinti kompiuteriu, o leidžiantys pajusti žmogaus rankos prisilietimą. Daug tyrinėjau kitų meistrų darbus, įvairius stilius, madas. Keliaudama vis užsuku į tatuiruočių salonus, žiūriu, kaip jie dirba.

Man gražu, kai tatuiruotė tampa tarsi natūralia kūno dalimi. Noriu išmokti kurti tokias, kurioms nekenktų laikas, kurios gydamos ir blukdamos vis vien išliktų skaitomais ženklais.

Naujausi straipsniai