VDFF filmas „Menininkai iškrypėliai“: apie seksualinę pilnatvę, kuri gimdo kūrybinę bendrystę

VDFF filmas „Menininkai iškrypėliai“ herojai / Organizatorių nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-09-13 12:10
Augęs griežtoje nacių šeimoje Austrijoje, Georgas Friedrichas Haasas tapo vienu žymiausių šių laikų kompozitorių. Dabar jis gyvena Niujorke, yra Kolumbijos universiteto profesorius. Čia jis atrado ir asmeninę laimę.

Jo žmona Mollena užsiima sekso edukavimu. Kol Georgas repetuoja filharmonijos salėje, Mollena savo publikai su puikiu humoro jausmu pasakoja apie lytinį gyvenimą. Polinkis į smurtą ir dominavimą seksualinių santykių metu suvedė šiuos sutuoktinius į, rodos, neišskiriamą tandemą. Seksualinė pilnatvė porai padeda kartu rasti ir kūrybinę bendrystę.

Jų istorija sudomino dokumentinio kino režisierius Beatrice Behn ir René Gebhardt. Interviu su filmo herojais: Georgu Friedrichu Haasu ir Mollena Williams-Haas

 Kodėl sutikote kurti filmą?

MWH: Man labai svarbu būti atvirai apie mūsų gyvenimo būdą, kad žmonės, kurie negali sau leisti būti tokie atviri, turėtų galimybę pasidalinti su pasauliu bent nedideliu savo gyvenimo aspektu. Daugybė žmonių, kurie nepritampa heteronormatyviu mąstymu ir monogamija paremtame pasaulyje, nepripažįstančiame tarprasinių santykių, nuolat susiduria su išankstinėmis nuostatomis. Svarbu suprasti, kad esi atstovaujamas, matomas, o mes galime bent šiek tiek prisidėti skatinant šiuos idealus.

GFH: Keturis dešimtmečius nuodijau sau gyvenimą nepripažindamas savo seksualinių polinkių. Taip daugybę žmonių – ypač tuos, kuriuos mylėjau, – padariau labai nelaimingais. Dabar mano gyvenime vyrauja susitaikymas su tuo, koks esu, ir jis – kur kas geresnis. Ryžęsis viešai kalbėti apie savo santykius norėjau paskatinti kitus nugalėti baimes ir pradėti gyventi tikrą gyvenimą, kupiną meilės, pagarbos ir atsakomybės už mylimus žmones. Be to, jaučiau, kad galime pasitikėti filmo režisieriais, Beatrice ir René.

Kaip jautėtės iš pradžių, kai jus ėmė nuolat sekioti filmavimo grupė – jums visiškai svetimi žmonės?

GFH: Prireikė šiek tiek laiko priprasti, bet galiausiai nustojau apie juos galvoti ir pamiršdavau, kad jie šalia. Tai tapo tarsi oro kondicionieriaus skleidžiamas garsas. Visa tai pažengė gana toli: kartą, jiems atėjus, Mollena vis dar miegojo, ir aš, atidaręs duris, iškart grįžau prie savo kompozicijų – nė nepasiūliau stiklinės vandens! Jiems teko kantriai laukti pusantros valandos... Dėl nacistinės praeities, man prireikė poros savaičių, kol pagaliau pajutau, kad galiu atsiverti. Tačiau kai pagaliau pasiryžau, jaučiausi dėkingas turėdamas kamerą – kantrią, tylią liudininkę, fiksuojančią visus mano begalinius monologus šia konkrečia tema.

MWH: Mane kartais erzindavo. Daugiausia todėl, kad esu introvertė ir nemėgstu, kai žmonės lenda į mano asmeninę erdvę. Tačiau filmo kūrėjai buvo nepaprastai pagarbūs ir puikiai padirbėjo, stengdamiesi išlaikyti atstumą, o kartu išlikdami žmogiški, tad galiausiai buvo ne taip keista ir nemalonu, kaip maniau iš pradžių.

Kaip apskritai apibūdintumėte savo santykį su seksualumu ir seksualiniais polinkiais?

MWH: Aš noriu būti kiek įmanoma atviresnė. Atsikratyti idėjos, kad tai gėdinga. Leisti sau būti, kuo esu, ir suteikti šią galimybę aplinkiniams ir pasauliui. Ir juoktis... Juokas svarbu, norint išlaikyti sveiką protą, tas pats galioja ir seksualumui.

GFH: Mollena pasakė viską. Negalėčiau geriau apibūdinti.

Kaip apibūdintumėte vadinamąjį kink?

MWH: Bet kokia seksualumo ir seksualinių santykių forma, nukrypstanti nuo standartinių heteronormatyvių įpročių, kai nevengiama įgyvendinti fetišistinius geismo aspektus.

 Georgai, kaip apibūdintumėte savo santykį su muzika?

GFH: Klausytis muzikos ir ją kurti man taip pat svarbu kaip kvėpuoti, valgyti, gerti ir mylėtis. Mano muzikinė kalba nepasikeitė pradėjus susitikinėti su Mollena, tačiau dabar galiu dirbti kur kas intensyviau, esu labiau susitelkęs.

Kaip apibūdintumėte savo vaidmenis santykiuose?

MWH: Esame kaip tradicinė vedusi šeštojo dešimtmečio amerikiečių pora, puoselėjanti BDSM galios dinamika paremtus santykius, kuriuose aš – nuolankioji pusė ir Georgo nuosavybė – savo dėmesį visų pirma skiriu jo poreikiams tenkinti.

GFH: Mūsų santykiai – tai mylėti ir būti mylimam. Aš taip pat stengiuosi suteikti Mollenai erdvės gyventi ir kiek įmanoma labiau tobulinti savo meninius ir žmogiškuosius gebėjimus.

Koks buvo jūsų bendradarbiavimas kuriant kompoziciją Hyena?

GFH: Skausmingas. Hyena atskleidžia tamsiausius, pavojingiausius mano mylimosios gyvenimo etapus. Tačiau kaip ir Mollena, jaučiau, kad jos egzistencinę patirtį būtina paversti menu.

MWH: Parašiusi tekstą atidaviau Georgui, kad jis sukurtų muziką. Jeigu neskaičiuosime mano nepaliaujamo primygtinio reikalavimo nenaudoti cyplių, aukštų tonų, kuriuos Georgas dievina, prie kompozicijos nekišau nagų... Na, išskyrus tą kartą, kai per repeticiją suvokiau, kad jis kūrinyje panaudojo vadinamąjį būgnų glissando. Man tai iškart asocijuojasi su Warner Bross animacinių filmų garso takeliu; Georgui tai nė neatėjo į galvą, mat augdamas jis nematė animacinių filmukų. Tačiau bet kas kitas, išgirdęs tą garsą: BOING-OING-OING!!!, iškart prisimintų Bėgiką ir kojotą Vilį. Taigi teko jį pakeisti.

Ką manote apie filmo pavadinimą (angl. The Artist & The Pervert, pažodžiui „Menininkai ir iškrypėliai“)?

GFH: Jis pasako esmę be užuolankų: abu esame „menininkai“ ir „iškrypėliai“.

MWH: Mano nuomone, tai žavinga užuomina, nors ir įkyrėjo, kad žmonės vis klausia: „Tai kuris yra kuris?!“ ir prapliumpa kvatotis.

Mollena, nemažai žmonių jus kritikuoja, kad afroamerikietė moteris yra tokių neįprastų santykių dalis. Ką atsakote kritikams?

MWH: Nieko nebeatsakau, nes man paprasčiausiai nerūpi. Sakyti, kad žmogus gali kažką daryti arba negali tik dėl savo rasės, yra vienas iš rasizmo aspektų. Taigi manyti, kad negaliu būti santykių nuolankioji pusė tik todėl, kad esu juodaodė, tam tikra prasme taip pat – rasistiška. Tad ir šiuo atveju – velniop rasizmą! 

Jeigu galėtumėte pageidauti kokios nors reakcijos į šį filmą, kokios tikėtumėtės?

MWH: Kad žiūrovai suvoktų fetišo nevengiančių žmonių žmogiškąją pusę ir, kuriuo nors požiūriu, mumyse įžvelgtų save.

GFH: Norėčiau, kad filmas padrąsintų žmones gyventi taip, kaip jie patys nori, net jei tai ir prieštarauja nusistovėjusioms visuomenės normoms. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog menas ir gyvenimas sudaro vienį. Pagaliau norėčiau, kad žmonės susimąstytų apie mūsų visuomenėje vis dar gyvas nacizmo liekanas.

Žmonės.lt

Temos:

Kinas Interviu

Naujausi straipsniai