Dainininkė Gabrielė Grygolaitytė-Vasha tapo autorių, kūrusių džiazuojančios moters portretą, mūza.
„Kai pasakai žodį „džiazas“, mintyse gali iškilti įvairiausi vaizdiniai. Kvapą gniaužiantis saulėlydis, tamsokas baras, kuriame prisiminimus žadina lyriškas vokalistės balsas, nespalvotas kinas, basakojis saksofonininkas smėlėtame paplūdimyje, šėlsmas iki ryto, publiką į muzikos ritmus ilgam įtraukiantys muzikantai...“, – apie balandžio 30-ąją švenčiamai tarptautinei džiazo dienai skirtą projektą pasakojo fotografas Gediminas Daškevičius.
Anot jo, šių metų džiazuojanti moteris – negalinti gyventi be muzikos, elegantiška, atkakliai siekianti savo tikslų, bet tuo pačiu pažeidžiama ir trapi.
„Džiazas mane lydėjo nuo vaikystės... Mokiausi groti saksofonu. Dar ir dabar prisimenu kelias vaikiškų dainelių melodijas“, – pasakojo G.Grygolaitytė-Vasha.
Tačiau, saksofono taip ir neprisijaukinusiai Džiazo mokyklos auklėtinei, ypač artimas tapo dainavimas.
G.Grygolaitytei-Vashai džiazas yra pulsuojančio gyvenimo jausmas, energija, garsi muzika, laisvumas, persipynęs su meniškumu.
Pasiruošti fotosesijai dainininkei padėjo jos stiliumi pasirūpinusi dizainerė Olesia Les, kirpėja Liubovė Bondarenko ir makiažo meistrė Sandra Žukauskienė. Įspūdingą sagę į plaukus ir varlytę iš baltojo ridiko sukūrė vaisių bei daržovių drožinėjimo specialistė Vita Brūzgienė. Tam jai prireikė trijų kilogramų žaliavos, per penkias valandas virtusios neatpažįstamu meno kūriniu.
„Baltąją ridiką pjausčiau dalimis ir jas po vieną tvirtinau prie pagrindo. Tik taip galėjau išgauti lenktą jo formą“, – sakė V.Brūzgienė.
Jos tikslas buvo sukurti tokią rožės imitaciją, kad jos nebūtų galima atskirti nuo tikro gėlės žiedo. 350 gramų svėrusi sagė, anot V.Brūzgienės, vienas iš daugiausiai kruopštumo pareikalavusių jos darbų.
