Vanessa Paradis: „Man buvo garbė vaidinti Šarūno filme“

Vanessa Paradis Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ filmavimo aikštelėje / Organizatorių nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-08-19 18:29
Reikia pripažinti, pasaulinės žvaigždės lietuviškose juostose filmuojasi ne kasdien. Tačiau prancūzų ikonos Vanessos PARADIS (44) pasirodymas naujausiame režisieriaus Šarūno Barto filme „Šerkšnas“, rodos, stebina tik aplinkinius, o ne ją pačią. „Vaidinti Šarūno filme sutikau nedvejodama, – patikino ji telefonu duodama interviu „Žmonėms“. – Jis – nuostabus režisierius.“

Vanessa Paradis daugeliui gerbėjų labiausiai asocijuojasi su dviem dalykais: daina „Joe le taxi“ ir aktoriumi Johnny Deppu. Jos gyvenime abiem jau galioja senaties terminas, bet Vanessa nesiginčija, kad abu kadaise buvo svarbūs. Legendinę dainą apie Paryžiaus taksistą Paradis atliko būdama vos keturiolikos: gražutė prancūzaitė švelniu balseliu tuomet paguldė ant menčių muzikos pasaulio galiūnus, nesudėtinga daina Europoje tapo labai populiari, o paauglei atlikėjai po kojomis nutįso raudonas kilimas į tarptautinę karjerą.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Ji drąsiai juo nužingsniavo: kūrė dainas, leido albumus ir vaidino filmuose. Nors buvo lėliškų veido bruožų ir trapios išvaizdos, dažnai rinkosi dramatiškus ir gana sudėtingus vaidmenis: gero kino mėgėjams Lietuvoje ypač įstrigo jos herojės juostose „Mergina ant tilto“ ir „Cafe de Flore“. Prancūzijoje aktorės talentas aukščiausiu apdovanojimu įvertintas dar tada, kai jai tebuvo septyniolika, – už vaidmenį filme „Baltos vestuvės“ Vanessa gavo „Cezario“ statulėlę.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Tačiau tarptautiniu mastu ją visgi labiausiai išgarsino santykiai su Johnny Deppu, trukę keturiolika metų. Graži aktorių pora susilaukė dviejų vaikų, jie – nėra ko stebėtis – irgi gražūs: aštuoniolikmetė dukra Lily-Rose šturmuoja kino pasaulį, mados podiumus ir yra „Chanel“ reklamos veidas, kaip daugelį metų buvo jos mama. 2012-aisiais Paradis ir Deppas išsiskirstė kas sau, tačiau draugiškų ryšių nenutraukė. Kai praėjusiais metais Johnny, apkaltintas fiziniu smurtu, skandalingai skyrėsi su žmona Amber Heard, Vanessa geranoriškai keliavo į teismą liudyti, kad buvęs gyvenimo draugas – mielas žmogus ir visai ne mušeika. Šiuo metu greta Paradis – kita dramatiška asmenybė: prancūzų rašytojas ir režisierius, buvęs aktorės Marie Trintignant vyras Samuelis Benchetrit.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Naujausia Šarūno Barto juosta „Šerkšnas“ Lietuvos kino ekranuose pasirodys rugpjūčio 18-ąją. Ji pasakoja apie karinį konfliktą Ukrainoje, tačiau tai tikrai nėra įprastas karo filmas: karas jame labiau išjaučiamas, nei brukamas tiesiai žiūrovui į akis. Įspūdis, kad daugelis dialogų – labai natūralūs, neapgauna: Bartas ištikimas savo įpročiui pasitelkti neprofesionalius aktorius, tad ir Ukrainos kariai, ir vietos gyventojai – tikri, filmavimo grupės sutikti ilgos kelionės po Ukrainą metu.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Vanessa filme vaidina prancūzų žurnalistę, dirbančią karo traumuotame Kijeve. Jos balsą telefono ragelyje lengva atpažinti iškart – švelnų tembrą ir žavų prancūzišką šveplavimą sunku supainioti su kieno nors kito. „Negaliu sulaukti, kol pamatysiu šią juostą, – prisipažįsta ji. – Aplinkiniai apie ją pripasakojo tiek gražių dalykų, išgyrė Kanų festivalyje... Žaviuosi Šarūno darbais, esu įsitikinusi, kad ir šįkart jis sukūrė labai gražų filmą.“

Šis filmas labai liūdnas.

Žinoma, liūdnas. Ne tik tema liūdna – blogiausia, kad baisi situacija, į kurią pakliuvo Ukraina, iki šiol neišspręsta. Šarūnas puikiai suderino karo tikrovę su poezija, meile, žmogiškais santykiais. Todėl tas filmas daužo žiūrovams širdis.

Kaip jūs susipažinote su Šarūnu?

Ėmęsis kurti „Šerkšną“, jis panoro susisiekti su manimi. Mudu susipažinome skaipu, nes tuo metu buvome skirtingose šalyse: ekrane virtualiai pasikalbėjome, jis labai trumpai papasakojo apie filmą, o po kelių savaičių jau susitikome Paryžiuje. Pasiūlymas buvo netikėtas, bet nedvejodama sutikau dirbti su juo, nes tai garbė, – juk jis stato tokius gražius filmus... Gaila, nemačiau paskutinio jo darbo „Ramybė mūsų sapnuose“, tačiau ankstesnius – tikrai taip. Jis – unikalus režisierius: niekas kitas nekuria tokiu stiliumi. Prancūzijoje jis – labai garsus, žinau, kad daugelis žmonių įdėmiai seka jo kūrybą, o pernai jo filmų retrospektyva parodyta Pompidu meno centre Paryžiuje. Šarūnas – iš prigimties tapytojas, jo darbai atrodo kaip paveikslai, kartu jis – labai išmintingas ir malonus vyras. Filmavimo aikštelėje jis daug dirba, bet ir mes, aktoriai, nuolat kuriame, improvizuojame. Anglų kalba nė vienam iš filme vaidinančių aktorių nebuvo gimtoji, tad improvizuoti teko ypač daug. Manau, dėl to ir renkuosi aktorystę, kad nuolat įgyčiau naujos patirties, leisčiausi į tam tikrus pavojus.

Neretai žmonės būna abejingi karui, kuris vyksta toli nuo jų. Ar anksčiau buvote girdėjusi apie karinį konfliktą Ukrainoje, domėjotės tuo?

Taip, žinojau, kad Ukrainoje vyksta karas, – kai jis prasidėjo, visi apie tai išgirdome. Tačiau iš tiesų baisus dalykas – kad žmonės taip greitai atsiriboja nuo šios temos, tarsi būtų visiškai su jais nesusijusi. O juk mes visi gyvename tame pačiame pasaulyje... Viskas vyksta labai greitai, ir niekada nežinai, kada pats pateksi į panašią situaciją. Buvo apmaudu, kai pasaulis pašnekėjo apie Ukrainą – ir liovėsi, tarsi tuo viskas ir būtų pasibaigę. Kai nuvykau į Kijevą filmuotis, teko daug kalbėtis su ten dirbančiais žurnalistais. Jie pasakojo, kad 2014-aisiais, kai karas tik prasidėjo ir tema dar buvo labai šviežia, į Kijevą suvažiavo šimtai žurnalistų iš įvairiausių šalių. Tačiau paskui kažkurioje kitoje pasaulio vietoje prasidėjo naujas karas, ir jie tiesiog dingo: tema išsemta, keliaujame toliau. O juk žmonės ten ir dabar žūsta, praranda artimuosius, šąla, badauja...

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Vaidinti filme apie karą, kuris vis dar vyksta, – visgi drąsus žingsnis. Jums nebuvo baugu vykti filmuotis į Ukrainą?

Vykau ten dukart: filmavausi Kijeve ir dar vienoje vietoje, iki ten reikėjo važiuoti šešias valandas kone per visą šalį. Jaučiausi saugiai, nes man neteko vykti į karštuosius taškus. Tačiau kitiems komandos nariams teko – patikėkite, buvo nesaldu. Jie filmavosi visai greta fronto linijos: kad išvengtų kulkų, jiems reikėjo griūti ir spaustis prie žemės... Kai komanda iš ten grįžo, galėjai aiškiai jausti, kad matė ir patyrė baisių dalykų. Bet visi tai žinojo, priimdami pasiūlymą dirbti šiame filme: toks buvo jų pasirinkimas. Toks buvo ir mano pasirinkimas.

Per karjerą atlikote daug dramatiškų, nelengvų vaidmenų. Kas buvo sunkiausia?

Filme apie karą vaidinu pirmą kartą. Sunkiausia – matyti kenčiančius žmones, kurie neteko laisvės, artimųjų, namų. Aš – prancūzė, gimiau aštuntajame dešimtmetyje, taigi man labai pasisekė – nemačiau jokių karų ir konfliktų. Nežinau, ką reiškia gyventi šalyje, kuri patiria karo baisumus. Tačiau kai įsijauti į tokią situaciją, gali lengvai įsivaizduoti, kas būtų, jei pačiai tektų tai patirti.

Darbas šiame filme nebuvo patogus ir komfortiškas, bet – labai įdomus. Kai dirbi su tokiu talentingu žmogumi kaip Šarūnas, stengiesi iš visų jėgų, kad sukurtum vaidmenį būtent tokį, kokio jis nori. Aktoriai, susirinkę į filmavimo aikštelę, buvo labai skirtingi, tačiau mus vienijo panašios emocijos. Aplink tvyrantis laisvės, pagarbos gyvybei, žmoniškumo stygius visus privertė jaustis vienodai.

Daugelis filmo scenų atrodė labai natūraliai: tarsi jūs iš tiesų būtumėte susėdę Kijeve ir kalbėjęsi...

Taip ir buvo. Mes susėsdavome, o Šarūnas liepdavo: „Kalbėkitės apie karą.“ Arba: „Kalbėkitės apie meilę.“ Tai buvo miglota, neapibrėžta, bet žavu, – jis tiesiog leido mums kalbėtis, kamera judėjo tarsi nepastebimai. Filme svarbiausia – ne aš: liūdna istorija matoma jaunos poros akimis. Jauni žmonės – optimistai, nepatyrę didelių gyvenimo krizių. Manau, dėl to filmas toks įkvepiantis: jį regi per švarų, nesuteptą, vilties kupiną jaunų žmonių žvilgsnį. Jie dar tiki, kad pasaulyje galima ką nors pakeisti.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Pastaruoju metu jūs labai daug dirbate?

Taip jau nutinka aktoriams: vienais metais visiškai nedirbi, o kitais darbai pasipila vienas po kito. Dabar pasirodo net penki filmai, kuriuose vaidinu. Tačiau tai nereiškia, kad esu labai užsiėmusi: pavyzdžiui, Šarūno filme dirbau tik vieną savaitę. Dabar atostogauju Prancūzijoje, o netrukus ketinu prisėsti prie naujojo albumo: rašau jam dainas. Tai atima labai daug laiko (juokiasi).

Filme „Šerkšnas“ yra graži akimirka, kai jaunuolis jums užduoda gana naivų, gramatiškai turbūt nelabai taisyklingą, bet nuoširdų klausimą: „Ar jūs mylite?“ Noriu paklausti to paties: ar dabar jūs mylite?

Taip. Ir man labai patinka mylėti.

Naujausi straipsniai