Vandens sporto trenerė Agnė Šimanskytė: „Aplink save matau tik laimingus žmones“

Agnė Šimanskytė / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Elaima.lt
AA

Daug kam atrodo, kad ji gyvena svajonių gyvenimą: daug keliauja, o ir darbas ne dulkėtoje kontoroje. Agnė Šimanskytė, jėgos aitvarų ir vandenlenčių sportininkė bei trenerė, Lietuvos vandenlenčių čempionato organizatorė, „BoardSports Chicks“ – aktyvių moterų, praktikuojančių vandens sporto šakas, judėjimo iniciatorė, džiaugiasi: sportuoti dabar madinga!

„Niekada nenorėjau būti nei gydytoja, nei teisininkė, nei ekonomistė – kai mano bendraamžiai planavo, kur stoti, aš galvojau, ką veikti, kad jausčiausi laiminga“, – sako Agnė, pusryčiaudama vienoje Vilniaus kavinių. Įėjus ji iškart krinta į akis: įdegis, plėšyti džinsai, ryškiai rožinis laikrodis ir lūpų dažai. Ant stalelio garuoja kava, geltonuoja sultys ir Benedikto kiaušinis. Tokie lėti vėlyvi pusryčiai Agnei – retenybė, nes dažniausiai tokiu metu ji jau būna ir pavalgiusi, ir baigusi treniruotę.

– Žinau keletą pavyzdžių, kai merginas į jėgos aitvarų ar vandenlenčių sportą įtraukia jų širdies draugai. Taip buvo ir jums?

– Prieš aštuonerius metus, kai tuo susidomėjau, reta mergina savo noru, o ne paraginta draugo ar vyro susižavėdavo vandens sporto šakomis. Kažkada geri bičiuliai, dabartiniai mano verslo partneriai Jonas ir Antanas Kriščiūnai, įmonės „BoardSports“ savininkai, paprastai pasakė: „Tai tikrai tau! Pamėgink!“ Prieš pradėdama kaituoti žaidžiau krepšinį ir kai reikėjo rinktis, ar imti žaisti profesionaliai, krepšinio nepasirinkau. 18-ojo gimtadienio proga būrys draugų padovanojo kelionę į Egiptą – jie skrido išbandyti jėgos aitvarų. Buvome didžiulė kompanija: apie keturiasdešimt vyrukų ir tik penkios merginos. Jau vėliau, kaituodama vaikinų kompanijoje, net aš, sportininkė, ne kokia lepi gėlelė, kartais jausdavausi nejaukiai – norėdavosi merginų draugijos... Tikriausiai panašiai jaučiasi moterys, atsidūrusios tarp užkietėjusių žvejų.

Agnė Šimanskytė / Asmeninio albumo nuotr.

– Turbūt tėvai tokį užsiėmimą vertino kaip hobį, o ne kaip gyvenimo kelią?

– Ilgai svarsčiau, ką man veikti gyvenime. Tėvai vis patardavo, kad būtų gerai imtis amato, kuris visada padėtų išgyventi. Aš pasielgiau savaip: įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti verslo vadybos. Bet greitai pasiėmiau akademines atostogas ir išvažiavau į Graikiją dirbti jėgos aitvarų ir burlenčių mokykloje administratore. Tėvams pasakiau, kad tik vasarai, tačiau užsibuvau pusmetį. Paskui grįžau ir iškart pareiškiau, kad susiradau darbą Pietų Afrikos Respublikoje, – tada jie šiek tiek sunerimo... Man ta šalis atrodė rojus – juk buvau prisižiūrėjusi filmukų! Stengiausi ne tik padirbėti instruktore, bet ir suktis administraciniame darbe, nes suvokiau, kad man turbūt to reikės. Norėjau visko siekti tikslingai, nesiblaškyti, todėl iškart pamaniau, kad mano hobis ateityje galėtų virsti darbu. Stebėjau savo vyresnių draugų Jono ir Antano darbą, gyvenimo būdą, mokiausi iš jų ir svajojau: norėčiau taip gyventi ir aš.

– Kaip?

– Nestandartiškai. Keliauti, bendrauti su daugybe įvairių žmonių...

Agnė Šimanskytė / Asmeninio albumo nuotr.

– Svajonių gyvenimas?

Mano svajonė buvo gyventi Lietuvoje, stengtis, kad augtų vandens sporto šakų kultūra, ir, kur bekeliaučiau, vis vien grįžti namo. Taip ir gyvenu!

– Kai tau aštuoniolika, išties atrodo kaip kosmosas – žiūri į nuotraukas iš įvairių šalių paplūdimių ir galvoji: oho, kad man taip... O dabar gyvenu taip pat – tuo džiaugiuosi, bet aštuonerius metus turėjau daug dirbti, kad visa tai pasiekčiau. Gyvenimas – ne vien tik atvirukas, kai mėlyna jūra skrieji bangomis ir šviečia saulė. Taip būna ne kasdien. O iš tikrųjų mano svajonė buvo gyventi Lietuvoje, stengtis, kad augtų vandens sporto šakų kultūra, ir, kur bekeliaučiau, vis vien grįžti namo. Taip ir gyvenu!

– Bet puikiai galėtumėte įsikurti ir leisti dienas be rūpesčių, pavyzdžiui, Keiptaune?..

– Kadaise pirma mano kelionė ten prasidėjo nuo rūpesčių, nes vos atskridusi dirbti susilaužiau koją. Tai buvo gera gyvenimiška patirtis – baisoka svetimoje šalyje, dar neturint draugų, gulėti ligoninėje ir laukti operacijos... Palaipsniui viskas išsisprendė: atsirado draugų, o kol gijo koja, dirbau kompiuteriu, sėmiausi patirties – buvo labai įdomu. Ten iš tikrųjų yra rojus! Geras vėjas, geras maistas, daug galimybių, beprotiškai gražu, draugiški žmonės – svajonių šalis. BET... Per toli nuo namų. Ten galima pagyventi porą žiemos mėnesių, o vasaras leisti čia. Nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Pavyzdžiui, pernai kartu važiavo viena geriausių mano draugių, gydytoja: ji susirado praktikos vietą; šiais metais – kita draugė, turinti reklamos agentūrą: dirbo nuotoliniu būdu. Vasario mėnesį ten susirenka kaituotojai iš viso pasaulio – su kiekvienu rasi apie ką pakalbėti. Mūsų dienos Keiptaune buvo pasakiškos: niekur nereikia skubėti – anksti atsikeli, išeini pabėgioti, paskui pusryčiauji, susitinki su draugais, dvi ar tris valandas bendrauji ir valgai, tada pasižiūri, ar pučia vėjas, ir nusprendi, važiuosi kaituoti ar į vandenlenčių parką. Jei ilgiau gyventum, pasidarytų rutina, bet keli mėnesiai – visai kas kita. Labiausiai man patinka, kad ten visada tarsi atsinaujinu, pasisemiu idėjų ir grįžtu su jomis namo.

Agnė Šimanskytė / Asmeninio albumo nuotr.

– Kokie žmonės suvažiuoja į Keiptauną kaituoti?

– Labai įvairūs: nuo 15 iki 60 metų – juos jungia ne amžius, o bendra aistra. Visas pasaulis atrodo mažesnis, kai, pavyzdžiui, kalbiesi su kokiu kaituotoju ir aptinki, kad abu pažįstame tuos pačius žmones iš skirtingų planetos kampelių. Nepasakyčiau, kad tai jaunimo sportas: pati organizuoju stovyklas, keliones į kitas šalis ir pastebiu, kad dabar prie mūsų jungiasi vis vyresni žmonės.

– Ir moterys jau drąsesnės?

Merginos, kurios ateina pas mane treniruotis, su nuostaba atranda visai kitokį gyvenimo būdą ir krūvą bendraminčių.

– Tai buvo vienas iš mano tikslų – organizuoti moterims mokymus, stovyklas, kad jos nebijotų ir nemanytų, jog tai ne joms. Rezultatų yra: kartais vandenlenčių parkuose jų jau dauguma. Tas judėjimas plinta: merginos mato draugių nuotraukų socialiniuose tinkluose ir pačios užsimano pamėginti treniruotis, nes juk kitos tai gali! Čiuožti vandenlente nėra sudėtinga net toms, kurios sėdi biuruose ir visiškai nesportuoja. Tos, kurios ateina pas mane treniruotis, su nuostaba atranda visai kitokį gyvenimo būdą ir krūvą bendraminčių. Vienos sako, kad pabėga atsipūsti nuo rutinos darbe, kitos – nuo buities ir šeimos rūpesčių. Įsivaizduokite: septintą ryto prie ežero susirenka koks dešimt moterų, pasportuojame, paskui išgeriame kavos, paplepame. Tai nėra vien tik sportas – tai ir bendruomenė, ir laisvalaikis. Jei reikėtų anksti keltis į nemėgstamą darbą, būtų sunku, o kai darai, kas patinka, nejunti jokio diskomforto.

Agnė Šimanskytė / Asmeninio albumo nuotr.

– Ar po tokio laisvalaikio pati turite laisvo laiko?

– Labai mažai – ypač vasarą. Organizuoju septynių etapų Lietuvos vandenlenčių čempionatą, stovyklas, renginius. Kiekvieną savaitgalį važiuoju vis į kitą vandenlenčių parką: tai į Marijampolę, tai į Kauną, tai į Kupiškį, tai į Molėtus. Taigi, keliauju po Lietuvą ir man labai patinka! Tarkim, niekada nemaniau, kad tokia graži Marijampolė. Pamatau miestelių, kokių nebuvau regėjusi. Labai smagu, kad Lietuvoje iškart gali išvysti apčiuopiamų rezultatų: per keletą metų supratau, kaip sparčiai populiarėja vandens sporto šakos, tai taip veža! Vasarą net nesinori niekur išvykti – juk gera ir čia!

– Bet aplink yra ir burbančių, kad čia sunku, blogai, verčiau išvažiuoti, kur gyvenimas paprastesnis.

– Aplink save matau tik laimingus žmones – gal todėl mano požiūris būtent toks. Kai kas nors pasakoja apie savo bjaurius bendradarbius ar bosus, man būna keista: kur, sakau, jūs tokių žmonių randate? Nes su tokiais tiesiog nesusiduriu. Man labai gerai čia ir niekur daugiau nenorėčiau gyventi! Nesuprantu ir skundų, kad bendravimas išsunkia. Aš visada tarp žmonių: nuo ryto iki vakaro. Ir jie man duoda energijos.

Agnė Šimanskytė / Asmeninio albumo nuotr.

– O jei vyras ar draugas pasitaikys nesportuojantis, sėslus, apkūnokas?

– Niekada nesakau „niekada“... Ilgai draugavau su profesionaliu sportininku, kuris daug keliauja, gyvena panašiai kaip aš, ir supratau, kad dviem tokiems aktyviems žmonėms kartu sudėtinga: arba vienas, arba kitas turi sekti iš paskos į kitas šalis ir laikinai pamiršti savo veiklą. Na, man pačiai įdomu – koks bus mano vyras? Jei jis kada nors bus...

Skaitykite daugiau