Vandenlenčių sporto entuziastė Agnė Šimanskytė: „Kiekvienas triukas reiškia, kad demonstruoji charakterį ir įveiki save“

„Borjomi Ollie“ varžybos / Organizatorių nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-06-10 14:11
Pradėjusi nuo jėgos aitvarų, vandenlente ji skraidė devyniolikos, dvidešimt dviejų jau mokė ant vandens laikytis kitus. Apkeliavusi daugybę pasaulio šalių ir gausybę vandenlenčių parkų, gaudžiusi bangas skirtingose jūrose ir vandenynuose, Agnė Šimanskytė šiandien visiškai tikra: Lietuvoje sparčiai mažėja žmonių, kurie šios sporto šakos nebūtų išmėginę.

Naujausia vienos iš Lietuvos vandenlenčių čempionato organizatorių Agnės Šimanskytės idėja – „Borjomi Ollie“ varžybos ir po jų viename didžiausių ir moderniausių vandenlenčių parkų Lietuvoje „313 Cable Park” likusi 1,25 metrų aukščio kliūtis. Kartu su Agne šias varžybas surengė mineralinis vanduo „Borjomi“. Jose pristatytas naujasis, 1,25 litro vandens buteliukas, kuris ir tapo įkvėpimu sukurti 1 metro, 25 centimetrų aukščio kliūtį vandenyje. „Daugiau „Borjomi“ – daugiau vasaros malonumų“, - skelbia šio sezono šūkis ir kviečia žmones laisvalaikį paversti aktyviomis, netikėtų atradimų, malonumų ir džiaugsmo kupinomis dienomis.

„Borjomi Ollie“ varžybos  / Organizatorių nuotr.
„Borjomi Ollie“ varžybos / Organizatorių nuotr.
„Borjomi Ollie“ varžybos  / Organizatorių nuotr.
„Borjomi Ollie“ varžybos / Organizatorių nuotr.

Palangoje varžybų dalyviai pirmą Lietuvoje įveikė 1,25 metrų aukščio kliūtį. Ar tai didelis aukštis vandenlenčių gerbėjams?

Tai aukšta kliūtis, peršokti ją – labai sunku. Visi šokinėja aukštai, tačiau tokių varžybų nesu mačiusi. Palangoje 1,25 metro įveikti pavyko vos vienai merginai ir vienam vaikinui. Šiose varžybose bet kas galėjo išmėginti savo jėgas. Dalyviams taip patiko šokinėti per tokio aukščio kliūtį, kad nusprendėme ją palikti. Atrodo, turime naują madą!

Agne, ar pati tokią kliūtį irgi pamėginai įveikti?

Varžybose jau nedalyvauju daug metų, aš jas organizuoju. Kartu su komanda tai darome nuo 2013-ųjų. Galiu pasakyti, kad per pastaruosius penkerius metus ši sporto šaka labai stipriai išaugo. Ir nors daugeliui vandenlentės vis dar atrodo smagus laisvalaikis, iš tiesų – tai rimtas sportas su visomis tarptautinėmis varžybomis, pasaulio čempionatais. 2024 metais vandenlentės pretenduoja tapti olimpine sporto šaka. Tai – puikus įvertinimas ir galiu pasakyti, kad Lietuvoje jau nebėra daug žmonių, kurie šio sporto nebūtų išmėginę.

Vandenlenčių sporte triukai yra viskas. Ar daug jų moki?

Varžybose triukai yra svarbu, sutinku, tačiau didžiausias smagumas yra išmokti naujų dalykų, save nugalėti. Žmonės, bėgantys maratoną, vis didina distanciją, čia irgi panašiai – užsibrėži tikslus ir nuolat tobulėji. Be to, plaukiojimas išplauna galvą, pasimiršta problemos darbe ir gyvenime. O aš pati nors ir nebesivaržau, plaukioju savo malonumui ir stengiuosi tobulėti, nuolat mokausi naujų dalykų. Netgi po „Borjomi Ollie“ varžybų svarsčiau – ar važiuoti į Vilnių pailsėti, ar dar kartą praplaukti. Nė nepajutau, kaip pasukau automobilio vairą link vandenlenčių parko.

Kokio dydžio Lietuvoje yra vandenlentininkų bendruomenė?

Pasakyti, kiek žmonių yra mūsų bendruomenėje - neįmanoma! Bet argi ne smagu girdėti, kad pagal vandenlenčių parkus, tenkančius vienam šalies gyventojui, mes beveik lenkiame Vokietiją. O ši šalis yra laikoma vandenlenčių sostine.

Kaip tau atrodo, kuo lietuvius žavi šis sportas?

Mes turime puikias sąlygas – fantastiška gamta, daugybė natūralių ežerų, kuriuose nėra sudėtinga įrengti vandenlenčių parkus. Turime daugybę entuziastų, kurie mini parkus yra įsirengę šalia savo sodybų, vandenlenčių parkų galima rasti netgi mažuose miesteliuose. Lietuviai mėgsta aktyviai leisti laiką, mes turime ilgas vasaros dienas, kai parkai dirba iki dešimtos valandos vakaro nuo pat ankstaus ryto. Visada sakau, kad sezonas pas mus – ilgas, geri keturi mėnesiai. Taigi, plaukiojimui turime daug laiko.

„Borjomi Ollie“ varžybos  / Organizatorių nuotr.
„Borjomi Ollie“ varžybos / Organizatorių nuotr.

Agne, nuo ko prasidėjo tavo pačios vandenlenčių istorija?

Mokyklą baigiau devyniolikos. Užaugau Kaune, visą laiką daug sportavau – žaidžiau krepšinį. Galėjau tęsti karjerą krepšinio aikštelėje, tačiau nutiko taip, kad sutikau savo dabartinius verslo partnerius – Joną ir Antaną Kriščiūnus, Martyną Šliką. Gimtadienio proga jie man padovanojo kelionę – pasiūlė važiuoti kartu kaituoti. Jiems kažkodėl pasirodė, kad šis sportas man labai tinka ir, žinoma, jie buvo teisūs. Taip prasidėjo mano kelionės po pasaulį, aš ne tik plaukiojau jėgos aitvarais, bet ir daug mokiausi, dirbau užsienyje. Kai grįžau į Lietuvą, čia jau buvo pradėję populiarėti vandenlenčių parkai. Matyt, taip jau nutinka, kai sutinki tinkamus žmones tinkamu laiku, tavo gyvenimas pasisuka ta kryptimi, kuri tau yra skirta. Visai nesigailiu, jau vienuoliktus metus dirbu, man nuostabu stebėti, kaip vandens sporto kultūra auga, plečiasi, kaip žmonės darosi vis aktyvesni. Būna, prieš varžybas apima nerimas , ar tikrai susirinks dalyvių ir žiūrovų, bet jų visada būna pilna!

Atrodo, jėgos aitvarai atviroje jūroje suteikia laisvės pojūtį. Koks malonumas sukti ratus vandenlenčių parke, prisikabinus už lyno?

Tie, kurie nesupranta, koks tai malonumas, turėtų pabandyti. Jausmas, kai stovi ant vandens ir tarsi juo vaikštai, čiuoži, yra nenusakomas. Plaukti jėgos aitvarais reikia specialios vietos, specialaus oro. Vandenlenčių parke plaukti gali visada. Paprastai jos įsikūrę netoli nuo miesto, o parke yra viskas, ko tau gali prireikti – drabužiai, lenta. Fizinei formai tai – taip pat geras sportas, o ir išmokti visiškai nesunku.

Ar gali pasakyti, kada į Lietuvą atkeliavo pirmoji vandenlentė?

Lengviau būtų pasakyti, kada atsirado pirmasis vandenlenčių parkas Lietuvoje. Tai įvyko 2010 metais, praėjus vos dviem metams po to, kai mažosios – ne tiek daug investicijų reikalaujančios, vadinamosios 2.0 sistemos – buvo pradėtos statyti vandenlenčių parkuose. Juose plaukiama pirmyn ir atgal. Lietuviai nuo pasaulio madų tikrai neatsilieka! Mūsų parkus labai mėgsta užsieniečiai, jie dažnai sugrįžta čia, dalyvauja varžybose. Turime keletą čempionių, kurie Lietuvoje mėgsta plaukioti ir treniruotis. Gal kad esame nedidelė šalis, mūsų bendruomenė – labai vieninga, o tai užsieniečius labai žavi.

Ar tavo tėvai yra išmėginę vandenlentes?

Jie kartais ir į mano stovyklas atvažiuoja. Tėvams - apie šešiasdešimt, taigi, amžiaus ribų šiame sporte nėra. Ant lentos mėgina stotis trimečiai, ir septyniasdešimties sulaukę. 

Temos:

Sportas

Naujausi straipsniai