Ar teko kada papulti į situaciją, kai Italijoje po vakarienės užsisakę puodelį kapučino kavos buvote perverti nuostabos kupino žvilgsnio? O gal buvote sukritikuoti, kai nusprendėte pasisaldinti karameliniu saldainiu, ir išgirdote klausimą „Saldainis tokiu metu?“. Šioje šalyje visada paisoma, kas, kaip ir kurią valandą valgoma. Griežtai ir be jokių išimčių. Tik vietiniai tai priima daugiau nei natūraliai, nė neįsivaizduodami, kad gali būti kitaip, o svečių laukia pažintis su visai kitokia valgymo kultūra, kurioje, beje, didelis vaidmuo tenka ne tik pasisotinimo faktui, bet ir tarpusavio bendravimui.
Pusryčiams – šiltas raguolis ir pieniška kava
Pirmasis dienos maistas Italijoje, kaip ir visur kitur, yra pusryčiai, vadinami colazione. Tradiciškai jie šioje šalyje yra saldūs ir panašūs kaip Prancūzijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje. Italo, kuris kasdieniams pusryčiams rinktųsi sotų anglišką variantą, pavyzdžiui, kiaušinius su kepta šonine ir pupelėmis, reikėtų su žiburiu paieškoti. Italijoje valgoma gerokai lengviau ir po labai nedaug, o kai kurie šio dienos maisto net iš viso atsisako.
Dažniausiai neatsiejama pusryčių dalis yra latės kava (caff e latte), kapučinas (cappuccino) arba puodelis stipraus espreso (espresso), o vėliau renkamasi pagal skonį. Itališka duonelė arba į skrebutį panašus fette biscottate, perteptas sviestu ir džemu arba šokoladiniu kremu? Dabar šioje šalyje sparčiai populiarėjantys sausi pusryčiai su pienu? Gal raguolis (brioche)? O galbūt paprasčiausi sausainiai? Beje, pastarasis valgis yra bene populiariausias ir mėgstamiausias Italijoje. Pusryčių užkandžiams – sausainėliams ir raguoliams – prekybos centruose skiriamos netgi atskiros lentynos.
Įdomu, kad kas skirta pusryčiams, tas ir valgoma tik ryte: pradedant kava ir baigiant minėtais sausainėliais. Kavos su pienu tikras italas niekada negers, pavyzdžiui, po vakarienės, nes pienas pripažįstamas tik kaip pusryčių ingredientas. Taip pat, jeigu konkretus sausainis ir raguolis skirtas būtent pusryčiams, jo niekas nepatieks kaip paskutinio saldžiojo pietų akcento.
Italai itin mėgsta pusryčiauti ne namuose. Jie šiam valgymui neskiria daug laiko. Labai dažnai galima pamatyti vaizdą, kai kostiumuotas vyriškis ar pasidabinusi garbaus amžiaus moteris atsistoja prie kavinės baro, užsisako puodelį kavos ir, pavyzdžiui, ką tik iškeptą, dar garuojantį raguolį, čia pat stovint per kelias minutes viską išgeria, suvalgo ir galiausiai patraukia savais keliais.
Tradicinė pietų kompanionė – vyno taurė
Pietūs Italijoje vadinami svarbiausiu dienos maistu. Jeigu tik leidžia galimybės, italai netgi grįžta namo, kad galėtų pavalgyti su visa šeima, giminaičiais ar draugais. Jei to negalima padaryti savaitės bėgyje, dideli šeimyniniai pietūs būtinai ruošiami savaitgaliais.
Įprastai toks sotus pusiaudienio pasisėdėjimas trunka net kelias valandas. Tačiau dabar laikytis šios tradicijos dėl įtempto gyvenimo rimto tampa vis sunkiau. Nors italai labai nusistatę prieš greitąjį maistą, bet trumpų pertraukų metu kartais net ir jie nuskuba į šalimais esančias kavinaites nusipirkti itališkos duonos sumuštinio panini ar užsuka į visame pasaulyje žinomus greitojo maisto restoranus.
Nepaisant to, giliai širdyje kiekvienas svajoja apie gražius šeimos pietus. Tradiciškai visoje Italijoje jie valgomi nuo 12 iki 14 valandos, tik pietinėje šios šalies dalyje kiek vėliau – nuo 12.15 iki 14.15 valandos. Nors toks laiko skirstymas kartais gali kelti šypseną, tačiau šioje šalyje itin laikomasi reguliarios mitybos principo ir visi visada valgo tuo pačiu metu, skaičiuojamos netgi minutės.
Paprastai tradiciniai pietūs, itališkai pranzo, – sočiausias dienos maistas – susideda iš kelių patiekalų. Pirmiausiai tiekiami užkandžiai antipasto, pavyzdžiui, itališka duonelė, nedideli skrebučiai (bruschetta), alyvuogės, įvairūs mirkalai. Vėliau seka pirmasis patiekalas. Dažniausiai tai būna sriuba, makaronai, virtinukai (ravioli) ar rizotas. Galiausiai tiekiamas pagrindinis patiekalas iš mėsos arba žuvies su daržovių garnyru. Paskutinis akcentas – saldus kąsnelis. Po sočių pietų nebūtina mąstyti apie riebius tortus ar pyragaičius – puikiai tinka ir šviežių vaisių lėkštė.
Neatsiejamas vidudienio valgymo kompanionas – taurė mėgstamo ir prie konkretaus maisto tinkamo vyno. Po valgio italai taip pat labai dažnai išgeria puodelį stiprios espreso kavos.
Darbo dienomis tokia pietų patiekalų eilutė dėl laiko stokos galima rečiau, tačiau savaitgaliais jos laikomasi praktiškai visada.
Popietės užkandžiui ir vakarienei – savas metas
Tarp pietų ir vakarienės, maždaug 15–17 valandomis, egzistuoja užkandžio merenda metas. Šis valgymas ypač svarbus vaikams. Tokiu metu paprastai pasisotinama lengvais užkandžiais, pavyzdžiui, jogurtu, vaisiais, ledais, riešutais, sausainiais, pyragaičiais, raguoliais (brioche) ar panašiu maistu.
Vakarienė, vadinama cena, Italijoje valgoma vėliau nei įprasta, pavyzdžiui, Lietuvoje. Dažniausiai tai būna nuo 19.30 iki 21 valandos, tačiau neretai šis valgymas nukeliamas ir vėlesniam laikui.
Vakarienei paprastai tiekiami panašūs valgiai, kaip ir pietums, tik lengvesni ir mažesnėmis porcijomis. Tai gali būti salotos, sriuba, rizotas ar tiesiog tai, kas liko nuo vidudienio valgymo. Italai neturi įpročio maisto atidėti rytdienai, tačiau jeigu šis valgis tos pačios dienos – tai daro be jokių svarstymų. Itin gajus įprotis po sotesnės vakarienės suvalgyti lėkštę šviežių daržovių, mat tikima, kad toks paskutinis kąsnelis palengvina virškinimą. Žinoma, natūralus vakarienės, kaip ir pietų, palydovas – vynas.
Italai itin mėgsta šviežiai gamintą naminį maistą, tačiau vakarienę jie mielai valgo ir ne namuose. Tai pagrindinis metas, kai pasisotinti traukiama į restoranus, picerijas ar kitas viešojo maitinimo įstaigas. Beje, išalkus pasisotinti kavinėje ne vakarienės laiku – gali būti gana kebli užduotis. Tarp pietų ir paskutinio dienos maisto didelė dalis viešųjų maitinimo įstaigų tiesiog uždaromos, nes italai niekada tokiu metu nevalgo. Ši taisyklė paprastai negalioja turistinėse vietose.