Valgymas kaip bendravimas ir emocija, arba Kodėl persivalgome?

Mityba / Fotolia nuotr.
Autorius: Regina Statkuvienė
Publikuota: 2018-03-18 10:17
Patarimų, kaip sveikai maitintis, sulieknėti, išsigydyti įvairias ligas bei negalavimus, netrūksta. Tai normalu – juk valgome kasdien, maisto pasirinkimas milžiniškas. Vadinasi, maistas gali būti ir vaistas, ir ligų bei nutukimo priežastis?

Ir taip, ir ne. Valgymas nėra tik mechaninis veiksmas, kai savo kūnui duodame naudingų arba kenksmingų medžiagų. Tokiu atveju pakaktų nueiti pas dietologą, gauti individualių rekomendacijų ir jų laikytis: būtume sveikos ir gražios. Nereikia nė dietologo – turbūt visos žinome, kas sveika ir kas ne, kurie produktai ir patiekalai labai kaloringi, o kurie – mažiau. Apie sveiką ir nesveiką gyvenseną, mitybą informacijos daug, dažnai ja vadovaujamės. Tačiau esame žmonės, o ne robotai, todėl kartais skubame, dirbame ir neturime laiko net atsigerti vandens ar arbatos. Kartais būname priverstos suvalgyti mamos ar močiutės kepto pyrago ir taip parodyti, kad vertiname jų rūpestį. Pasitaiko, jog kamuojamos liūdesio ar streso negalime praryti nė kąsnelio arba, priešingai, šluojame viską, kas tik pakliūva po ranka. Arba atviraudamos su draugėmis prisigeriame vyno, o artėjant „toms sunkioms dienoms“ prisikertame šokolado.

Taigi, valgome ne tik tada, kai esame alkanos, bet ir tada, kai norime nuslopinti neigiamas emocijas. Tai vadinamasis emocinis valgymas. Jis nepadeda įveikti jokių psichologinių bėdų, bet yra vienas dažniausių valgymo sutrikimų ir viena populiariausių nutukimo priežasčių. Paprastai į emocinio valgymo spąstus patenka tie žmonės, kurių šeimose nebuvo puoselėjama stalo kultūra.

Ar tai reiškia, kad norėdamos sveikai ir taisyklingai maitintis turime nekreipti dėmesio į minėtus gyvenimiškus dalykus? Ignoruoti savo emocinius poreikius?

Nieko panašaus. Valgymas – ne vien fiziologinis, bet ir socialinis, emocinis, psichologinis veiksmas. Todėl svarbu ne tik ką valgome, bet ir kaip, kokios nuotaikos būdamos, kieno draugijoje...

Yra žmonių, kurie valgo beveik viską ir yra sveiki, atrodo puikiai. Jie neatsisako nei taurės vyno, nei riebaus kepsnio ar deserto. Ir nemažai sveikos, taisyklingos gyvensenos šalininkų yra ne tik ligoti, išblyškę, bet ir pikti, paniurę, besistengiantys „atversti“ kitus.

Kodėl taip yra?

Kai žmonės gyveno pačiomis primityviausiomis sąlygomis, valgymas buvo svarbus ir reikšmingas ritualas. Jis suburdavo – juk tai laikas, kai bendraujama. Mamutų medžiotojai pasakodavo apie savo nuotykius, giminės istorijas; šiandienos žmonėms tai irgi puiki proga pasikalbėti. Pašnekesiai prie stalo paprastai būna ramesni nei kur kitur, nes šeimininkas vaišina, jam jaučiamas dėkingumas.

Dėmesys nuo pokalbių vis nukrypsta į patiekalus. Malonus kvapas, skonis kelia teigiamas emocijas, todėl net sudėtingus dalykus lengviau aptarti kartu valgant. Būtent todėl atsirado įvairių ritualų: indėnų taikos pypkė, tostai, kuriais dar kartą sutvirtinami susitarimai... Juk tas, su kuriuo buvo valgyta ir gerta, tampa kiek artimesnis.

Ne veltui ką tik susipažinę žmonės eina drauge gerti kavos arba pietauti.

Kaip tai susiję su sveikata, grožiu ir dailiomis kūno linijomis?

Kai valgome ne vieni, kalbamės, laukiame kito patiekalo, geriau sukramtome, neprisikertame greičiau, nei pasijuntame sotūs. Puiki nuotaika ir skanus maistas teikia dvigubą malonumą. Smegenys gauna ženklą, kad mūsų fiziologiniai ir emociniai poreikiai patenkinti.

Kai žmonės valgo kamuojami kaltės, nemalonioje, neestetiškoje aplinkoje, paprastai maistą praryja nejausdami skonio ir kvapo niuansų. Jei valgymas tampa mechaniniu procesu, nepajuntamas malonus sotumo jausmas – žmonės sustoja, kai skrandyje nebelieka vietos. Ir tada nevalingai ieško sotumo, nes skonio receptoriai taip beveik nieko ir neužfiksavo... Būtent todėl užsinorima „ko nors skanaus“ ir... imama užkandžiauti: šokoladas ir pyragėliai prie kavos, traškučiai žiūrint televizorių...

Vieniši žmonės arba tie, kurie neturi įpročio susėsti bendros vakarienės ar pietų net savaitgaliais, dažniau kenčia nuo įvairių mitybos sutrikimų, turi antsvorio.

Vieniši žmonės arba tie, kurie neturi įpročio susėsti bendros vakarienės ar pietų net savaitgaliais, dažniau kenčia nuo įvairių mitybos sutrikimų, turi antsvorio, nors dažnas pasakytų, kad „beveik nevalgo“.

„Kiek čia man vienai reikia, negi gaminsi? Užtenka sūrelio su kava.“ Girdėta? Kai žmonės neskiria laiko ir dėmesio maistui gaminti ir valgyti, o atsidaro šaldytuvą ir tiesiai iš ten ar nuo viryklės deda į burną, kartais net neprisėda – stoviniuoja virtuvėje arba vaikšto po kambarius, neserviruoja stalo, tada valgoma greičiau, ne taip mėgaujamasi maistu.

Kūnas vėl lieka nepatenkintas ir labai greitai ima siųsti signalus, reikalaudamas teigiamų emocijų – „ko nors skanaus“.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Dar vienas pretekstas pasilepinti maistu – nuobodulys. Kai pasaulis ir kasdienybė atrodo pilki ir neįdomūs, paprasčiausia galimybė pajusti gyvenimo skonį – atsidaryti šaldytuvo dureles. Čia ir prasideda bėdos: valgymas tampa ne malonumu mėgaujantis maistu ir gera draugija, o būdu „suvalgyti“ savo nerimą, vienatvę, liūdesį.

Štai kodėl dietos dažniausiai baigiasi nesėkme – juk jų laikytis nemalonu! Neskanūs produktai, tikslus pusryčių, pietų ir vakarienės laikas besilaikantį dietos žmogų atskiria nuo draugijos: kolegos, šeima džiaugiasi pietumis ar šventine vakariene, o jis skaičiuoja kalorijas ir knebinėja beskones salotas.

Jis nejaučia nei emocinio, nei fizinio malonumo ir vieną dieną tiesiog nebeištveria – prisikerta skanumynų ir atsigriebia už visą kančių laiką.

Vidužemio jūros šalyse, kur egzistuoja stalo kultūra, kur glaudūs šeimos ryšiai, žmonės ne tik rečiau serga depresija, bet ir yra gerokai lieknesni bei sveikesni už šiauriečius. Ir tai ne vien saulėtos aplinkos bei tradicinės virtuvės nuopelnas. Ten valgymas ir pats maisto ruošimas tebėra visą šeimą (bent jau savaitgaliais) siejantis ritualas.

Kai visi užimti pietų ar vakarienės gaminimu, lieka mažiau laiko nuobodžiauti ir užkandžiauti. O svarbiausia – nuo ankstyvos vaikystės vaikai susipažįsta su tuo, kas vyksta virtuvėje: nuo produktų parinkimo iki serviravimo subtilybių. Todėl net daržoves mažieji ima kirsti su džiaugsmu tada, kai jiems leidžiama irgi ką nors gaminti. Jie auga žinodami, kad valgymas yra ir malonumas, ir proga pabendrauti.

Iš vaikystės atsinešti patyrimai – vieni svarbiausių mūsų gyvenime, jie formuoja požiūrį į daugelį dalykų. Prisiminkime save ir savo santykį su maistu. Kurie vaizdai ryškiausi? Kaip suaugusieji prievarta grūsdavo darželio ar ligoninės sriubą, salotas? O gal atsklinda močiutės keptų blynų kvapas? Visa šeima susėsdavo prie stalo? Ar kiekvienas pasičiupęs savo sumuštinį eidavo žiūrėti televizoriaus, skaityti knygų? Tada pagalvokime, kaip elgiamės šiandien? Normalu, kad norėdamos paplepėti su draugėmis susitinkame prie puodelio kavos, o paverkti – prie taurės vyno. Tačiau tai juk ne kasdieniai gyvenimo epizodai.

Mūsų grožis ir sveikata prasideda nuo paprastų dalykų. Kokius pusryčius ruošiame sau ir savo šeimai? Kiek laiko pietaujame darbe? Paisome kūno signalų ar paklūstame bendrai nuotaikai?

Naujausi straipsniai