Valdui Adamkui – 94-eri: nuo neįtikėtinos meilės istorijos iki šalies vadovo posto

Alma ir Valdas Adamkai / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-11-03 18:58
Lapkričio 3 dieną jo ekscelencija Valdas Adamkus švenčia 94 metų gimtadienį. Žmonės.lt šia ypatinga proga kviečia skaityti 2011-aisiais žurnale „Legendos“ išspausdintą interviu, kur prezidentas ir buvusioji pirmoji ponia Alma Adamkienė pasakoja savo pažinties ir meilės istoriją.

Prezidento Valdo Adamkaus (šias pareigas Jo Ekscelencija ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais) laikysena – politiko, piliečio, valstybės vadovo, tiesiog žmogaus – iki šiol prisimenama kaip tam tikras etalonas. Dialogo kultūra, kurią dažnai ir noriai minėjo Prezidentas, buvo akivaizdi pastanga artinti mus, Lietuvą, prie tokios tikrovės, kur kalbamasi ramiai, pagarbiai, argumentuotai, pasitikint. Kur klausomasi kito.

Valdas ir Alma Adamkai / Asmeninio albumo nuotr.
Valdas ir Alma Adamkai / Asmeninio albumo nuotr.

Buvęs šalies vadovas anksčiau minėjo, kad jo žmona – viena aršiausių jo kritikių. „Ji sakydavo, kad „tavo pasisakymai galėdavo būti tokie, o ne tokie“. Visas kalbas jai balsu namuose perskaitydavau. Ji patardavo, ką galiu pataisyti. Ji nebijojo pasakyti tiesos“, – gyrė 69 metus santuokoje gyvenančią žmoną. V.Adamkus ne kartą prisipažino, kad per 60 metų jie nėra susipykę ar balso pakėlę.

Alma ir Valdas Adamkai
Alma ir Valdas Adamkai

Prezidento gimtadienio proga kviečiame skaityti jo ir žmonos Almos Adamkienės interviu. Tąsyk Alma ir Valdas Adamkai su leidiniu „Legendos“ kalbėjosi kartu. Sutuoktiniai papasakojo žurnalistei Laisvei Radzevičienei apie savo vaikystę, emigraciją, grįžimą į Lietuvą ir, žinoma, meilę. Žmonės.lt pateikia šio interviu ištraukas.

Skirtingose pabėgėlių stovyklose gyvenę Alma ir Valdas Adamkai susitiko Eichšteto gimnazijoje. Vieną popietę būsimasis Lietuvos prezidentas išvydo laiptais besileidžiančią mėlynakę blondinę. Savo pačios pasiūtu sijonu pasipuošusi mergaitė atrodė žaviai – vis kartojo prezidentas.

Alma ir Valdas Adamkai
Alma ir Valdas Adamkai

„Pažiūrėjau aš į ją ir nusprendžiau: jei kada nors vesiu, tai tik šitą. Nuo tos dienos praėjo ilgi šešeri metai, kol užkariavau jos širdį“, – kalbėjo V.Adamkus.

Po išleistuvių visi išsiskirstė po pasaulį. V.Adamkus iš Rozenheimo išlydėjo savo būsimą žmoną į Ameriką, jos šeima turėjo giminių Ilinojuje. Po dviejų mėnesių už Atlanto išvyko ir pats V.Adamkus – už jį laidavo prezidento Kazio Griniaus šeima.

V.Adamkus atsidūrė Čikagoje, o jo mylimoji gyveno už 160 kilometrų esančiame Rokforde. Prasidėjo važinėjimai, kurie tęsėsi iki pat vestuvių, įvykusių 1951-aisiais.

Ponia Alma Adamkienė švenčia 90-ąjį gimtadienį
Ponia Alma Adamkienė švenčia 90-ąjį gimtadienį

Vestuvės įvyko rugsėjo 1-ąją. Buvome taip nutarę: kraustomės į Čikagą, aš einu dirbti, o Valdas – į universitetą. Išsinuomojome pusantro kambario su bendra virtuve. Kambaryje buvo šiokių tokių baldų.

Sunkiai vertėmės, dirbau privačioje draudimo kompanijoje, tvarkiau dokumentus, uždirbau nedaug, 75 dolerius per savaitę“, – pridūrė ponia Alma.

Iš šių pinigų reikėdavo sumokėti nuomą, pirkti maisto, benzino. Penktadienį A.Adamkienė važiuodavo pasiimti algos, tai jiedu iš pat ryto patikrindavo visas kišenes – gal ras centų autobuso bilietėliui.

Prezidentui niekada nebuvo gėda pripažinti, kad buvo metas, kai ponia Alma juos abu išlaikė. Padėjo jaunai porai ir A.Adamkienės giminės.

„Kas antrą savaitę iš Rokfordo pas mus atvažiuodavo mano sesuo. Atvykdavo su didžiausiu lagaminu, pilnu maisto: mamos kepta antis, viščiukas, pyragų, bandelių...

Valdas ir Alma Adamkai
Valdas ir Alma Adamkai

Mama sakydavo: „Tu pas juos nelįsk, netrukdyk jaunavedžiams.“ O sesė į Čikagą nori, sako: „Jie badauja, valgyti neturi ko!“ Tai mama ir kepa, ir verda, ir krauna lagaminą. O mes su Valdu juokdavomės: „Tetulė iš kaimo atvažiavo!“ – kalbėjo ponia Alma.

Valdas: Po kurio laiko pamatėm, kad neištrauksim. Alma išvyko į Rokfordą.

Alma: Gavau darbą buvusioje darbovietėje – vienos metalo dirbtuvės kokybės laboratorijoje. Man teko tikrinti, ar kokybiškai dirbiniai padengiami auksu ir sidabru.

Vasarą Valdas irgi parvažiavo, neblogai užsidirbo. Tada nutarėme, kad kitaip tvarkysimės: grįžtam į Čikagą, nes juk ten – mokslai, Valdo sportas, draugai. Jis eina į vakarinius kursus universitete, dienomis dirba.

Valdas: Tai buvo sunkus laikas Almai. Aš jos už rankutės niekaip negalėjau laikyti: mokslai, darbas, radijo stotyje skaitomos žinios, savaitgaliais – sporto varžybos, dar veikla visuomeninėse organizacijose.

Kai gyveni kartu, negali gyventi tik dėl savęs, vienam kuriam reikia nusileisti.

Ir ponia Alma niekuomet netreptelėjo koja?

Valdas: Netreptelėjo. Bet ašarą ne vieną išliejo.

Alma: Tik tu nematyadavai...

Valdas: Bet žinojau. Užtat mes savo padarėme, pasiekėme savų tikslų laikydamiesi vienas už kito, pasiremdami.

Valdas ir Alma Adamkai / Asmeninio albumo nuotr.
Valdas ir Alma Adamkai / Asmeninio albumo nuotr.

Ponia Alma, tikriausiai matėte, kad jūsų vyras turi gabumų, kad karjera pradeda klostytis, kad jo laukia didelė ateitis?

Alma: Niekuomet taip negalvojau. Tik žinojau didelį jo norą, vizijas, rūpestį dėl Lietuvos. Jis daug bendravo su senovės lietuviais – taip mes vadinome pirmosios bangos emigrantus, o dar dirbo, mokėsi... Juk negalėjau būti tokia egoistė: tu neik, nedaryk, geriau nuvesk mane į kiną. Kai gyveni kartu, negali gyventi tik dėl savęs, vienam kuriam reikia nusileisti. Jis turėjo didelį norą, o mano norai buvo ir jo norai – baigti universitetą. Kad jis baigtų, aš turėjau dirbti, o pati – gal kada, vėliau... Viskas susiklostė taip, kad tas „vėliau“ neatėjo. Neišgyvenau dėl to, man užteko to, ką pasiekė jis. Buvau patenkinta ir laiminga girdėdama, kaip kalbasi su draugais apie Lietuvą. Ji visuomet buvo Valdo mintyse.

Tuo metu, kai jūs vadovavote Aplinkos apsaugos agentūrai, ponia Alma dirbo jūsų vasarvietėje, įsikūrusioje už 160 kilometrų nuo Čikagos.

Valdas: Aš atvažiuodavau tik savaitgalį. Sutvarkydavau buhalteriją ir išvažiuodavau, o ji turėjo penkiasdešimt darbuotojų ir nuolat – apie du šimtus svečių, kuriems reikėjo paruošti pusryčius, pietus, vakarienę, o dar ir naktipiečius!

Alma: Nebuvo darbų, kurių nebūčiau dirbusi, – ir sienas dažiau, ir grindis ploviau.

Valdas: Mūsų poilsiavietė buvo viena populiariausių. Kotedžai, golfo laukai, baseinas, kokteilių baras... Verslas sekėsi puikiai, be jokios reklamos – visa vasara išparduota. Tik štai Alma per tuos darbus visai nusivarė, tik šešėlis liko...

Alma: Vasarvietėje kartu su manimi gyveno tėvelis ir mama. Ypač sunku pasidarė, kai tėvelis žuvo. Jis man daug padėdavo. Vieną rytą pusryčiams pritrūkome pieno, tai sėdo į automobilį ir pasakė važiuojąs parvežti. Grįžtant iš šoninės gatvelės išniro berniūkštis su suklerusiu sunkvežimiu, be teisių, trenkėsi, tėvelis žuvo vietoje.

Valdas: Tai buvo sunkus metas ir Almai, ir ypač jos mamai. Praėjo dar penkeri metai ir mes Tabor Farmą pardavėme.

Alma: Nebūčiau nieko sakiusi – įpranti, dirbi, ir tiek. Tačiau ėmiau kažkaip keistai jaustis, nors niekada bėdų dėl sveikatos neturėjau. Valdas sako: „Parvažiuok į Čikagą, tau reikia pasitikrinti.“ Gydytojas apžiūrėjo ir pasakė: „Jei nepakeisi gyvenimo būdo, aš tavęs daugiau negydau!“

Aš garsiai ir visam pasauliui turiu pasakyti, kad Alma šalia manęs per rinkimų kampaniją buvo sunkiausiai dirbantis žmogus.

Papasakokite apie dieną, kai apsisprendėte išvažiuoti į Lietuvą.

Alma: Mes sakome – grįžti. Juk iš Lietuvos išvažiuoti buvome priversti, į Lietuvą grįžome.

Valdas: Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1972-aisiais. Atvykęs su JAV delegacija išsikovojau keletą dienų, kad likčiau Vilniuje. Per ašaras, atvirai sakau, nedaug mačiau tąsyk. Išsvajotas, išsapnuotas kraštas. Ir džiaugsmas begalinis, ir milžiniškas nusivylimas... Einu Lenino prospektu (dabar Gedimino prospektas – red. past.), vien rusų kalbą girdžiu. Apgyvendino mane „Neringos“ viešbutyje, apačioje saugumiečius pastatė. Guliu, karšta, prakaitas teka upeliais, langas atdaras, miego nesinori, viduje viskas susijaukę. Vidurnakty staiga girdžiu – triukšmas: „Šunsnuki tu, girtuokli prakeiktas!“ Ir dar rusiškais keiksmažodžiais pagražinta. Aš iš to džiaugsmo, kad lietuviškai kažkas prakalbo, iš lovos kad šokau, prie lango puoliau...

Alma ir Valdas Adamkai / Džojos Gundos Barysaitės nuotr.
Alma ir Valdas Adamkai / Džojos Gundos Barysaitės nuotr.

Alma: Paskui Lietuvon vykdavai kas porą metų. Padėjai Stasiui Lozoraičiui per jo rinkimų kampaniją.

Valdas: Jau tada, kai su juo važinėjau po Lietuvą (1993 metais S. Lozoraitis dalyvavo Lietuvos prezidento rinkimuose, tačiau nesėkmingai, juos laimėjo Algirdas Brazauskas – red. past.), manęs klausė, kodėl kalbu už jį, o pats nekandidatuoju.

Kai šviesaus atminimo Algirdas Brazauskas baigdamas kadencijai paskelbė, kad nedalyvaus prezidento rinkimuose, mane kaip reikiant užspaudė – Egidijus Bičkausskas, Romualdas Ozolas, Vidmantas Staniulis. Alma buvo griežtai prieš. Žinojau jos nuostatą. Sakau: „Nežinau, gal ir galim bandyti.“ Pamaniau, paskambinsiu jai, pasakysiu, kad esu priremtas prie sienos, ir beveik pasakiau „taip“. Tačiau mane aplenkė bičiulis Remigijus Gaška.

Jis paskambino Almai į Čikagą ir pasveikino. O Alma – šoke.

Alma: Paskambinau Valdui ir pasakiau: „Nori kandidatuoti – kandidatuok, bet aš lieku Čikagoje.“

Valdas: Paskui sutarėme, kad reikia.

Alma: Kai kartu gyveni, negali savanaudiškai galvoti, negali stoti skersai kelio. Jei šitaip atsitiktų, tai ir vienas, ir kitas būtų nelaimingi. Kas iš to?

Valdas: Aš garsiai ir visam pasauliui turiu pasakyti, kad Alma šalia manęs per rinkimų kampaniją buvo sunkiausiai dirbantis žmogus.

Ponia Alma, ar įsivaizdavote, koks tai darbas – būti prezidento žmona?

Alma: O kas man tai paaiškins? Juk nebuvo jokios literatūros. Dariau viską taip, kaip jaučiau, kaip sakė širdis.

Valdas: Amerikoje turėjau aukštas pareigas, mums tekdavo dalyvauti įvairiuose priėmimuose. Matydavome, koks lygis, protokolas, kaip viskas organizuota ir kaip žmonės ten elgiasi. Abu su Alma neiškritome iš dangaus.

Alma: Dalyvaudavome baliuose Baltuosiuose rūmuose, Kongrese. Ir su ilgomis suknelėmis, ir su smokingais. Valdui tekdavo priimti užsienio delegacijas, dažnai kviesdavomės svečių į namus.

Valdas daug važinėdavo. Retai aš jį lydėdavau tose kelionėse, Lietuvoje keletą kartų drauge buvome. Jis ir atostogų neturėdavo – vis į Lietuvą ir į Lietuvą. Sakydavo man: „Tai tu su draugais važiuok kur nors.“ Aš taip ir darydavau.

Alma ir Valdas Adamkai
Alma ir Valdas Adamkai

Didžioji pasaulio kelionė prasidėjo, kai Valdas tapo Lietuvos prezidentu. Draugės man dažnai sakydavo: „Kaip tau gerai, pasaulio pamatai.“ Bet tose kelionėse visada tvyrodavo įtampa, iš viešbučio – į viešbutį, į lėktuvą ir – atgal. Grįžti namo, lyg akmuo nuo pečių nukrinta: viskas gerai praėjo, viską atlikai kaip reikiant, visi jautėsi gerai.

Valdas: Jei šiandien mūsų klausiate, kaip galėjome taip gyvendami, šitiek metų išbūti kartu, atsakymas yra vienas – reikia vienam kitu pasitikėti. Aš myliu Almą, kaip mylėjau pirmą dieną, kai pamačiau. Visus tuos metus jaučiau jai gilią pagarbą ir begaliniai ja pasitikėjau. Ji patvirtins, kad nė karto nesame vienas kito įžeidę, vienas ant kito supykę ar balso pakėlę.

Alma: Ir tai tikrai nebuvo sunku.

Naujausi straipsniai