Valdos Bičkutės 41-asis gimtadienis: apie dukrą, su vyru pildomą svajonę ir nukirptas kasas

Valda Bičkutė su šeima / Asmeninio albumo, G.Skaraitienės ir S.Gailiuvienės nuotr.
Autorius: Kristina Kanevičiūtė, 15min
Publikuota: 2021-10-26 21:15
Lietuvos teatro mylėtojams puikiai pažįstama aktorė Valda Bičkutė spalio 25 d. atšventė savo 41-ąjį gimtadienį. Pastarieji keli metai aktorei atnešė daug naujovių – gimus dukrai teko dorotis su motinystės iššūkiais, o sustojusi, tačiau vėliau atsinaujinusi aktorystė leido suprasti, kokia mylima jai ši veikla. Aktorė pasakojo apie gimtadienio tradicijas, įveiktus iššūkius ir šukuosenos pakeitimo motyvus.

Spalio 25-ąją Valda Bičkutė nuo gimtadienio torto galėjo užpūsti dar viena žvakute daugiau – jai suėjo 41-eri. Vis dėlto kino, teatro ir televizijos aktorė portalui 15min teigė didelės šventės šia proga nekėlusi, sukaktį paminėjusi artimiausių žmonių rate. „Gimtadienį sutikau visiškai ramiai“, – šyptelėjo ji.

Tačiau neretai sulig gimtadieniu į gyvenimą ateina naujos mintys, keičiasi mąstymas, požiūris į kai kuriuos dalykus. Ar galite tai patvirtinti?

Dabar didžiausias suvokimas tas, kad kiekvieną dieną reikia gyventi taip, lyg tai būtų tavo gimtadienis. Reikia taip save mylėti (šypteli).

Ar tokiu požiūriu vadovavotės ir būdama, pavyzdžiui, 20-ies? Ar ir anksčiau nesureikšmindavote gimimo dienos?

Žinokite, nežinau. Visko buvo. Ir didelių švenčių, ir mažesnių. Geriausi mano gimtadieniai ir didžiausios šventės būdavo tuomet, kai tą vakarą būdavo spektakliai. Tada mano širdis džiaugiasi labiausiai.

Valda Bičkutė-Valiukienė / Liudo Masio nuotr.
Valda Bičkutė-Valiukienė / Liudo Masio nuotr.

O šiaip su draugų ar šeimos kompanija kažkiek paminėdavome šią dieną. Bet kaip ir sakiau, kiekviena diena turi būti kaip gimtadienis. Nereikia laukti ypatingos dienos, kad kažką skanesnio galėtum suvalgyti, save palepinti ar su kažkuo susitikti.

Sakote, net gimtadieniai teatre jums patys mieliausi. Tokia meile ir atsidavimu teatrui degėte ir karjeros pradžioje?

Pati pradžia buvo studijuojant, kai mane įvedė į Anios vaidmenį Antono Čechovo pjesėje „Vyšnių sodas“. Dar būdama studentė susidūriau su pirma patirtimi profesionaliame teatre. O paskui mes turėjome spektaklį „Trufaldino, arba Dviejų ponų tarnas“, kur pradėjome gastroliuoti, vaidinti. Laukėme, kada atsidarys Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, tada iš karto gimė „Madagaskaras“.

Sakyčiau, kad pradžia buvo graži, sveika ir intensyvi. Vėliau prasidėjo filmavimai. Tai visus tuos metus iki pat šiol filmavausi, vaidinau ir toliau sau to linkiu.

Jūsų darbų sąraše dabar puikuojasi daugybė vaidmenų. Vis dėlto ar karjeroje nebuvo tokio etapo, kai norėjosi viską mesti?

Ne, niekada nebuvo. Greit bus 20 metų, kai dirbu teatre, tai kiekvieną kartą į jį einu kaip į šventę. Niekada nepabodo ir jaučiuosi savo vietoje. Tokių abejonių neturėjau. 

Valda Bičkutė spektaklyje „Trio“ / L. Vancevičienės nuotr.
Valda Bičkutė spektaklyje „Trio“ / L. Vancevičienės nuotr.

Galbūt abejonėms atsirasti neleido ir jums artimas žmogus, kuris nuolat palaiko, išklauso ir bet kokiu atveju tampa tvirtu užnugariu? 

Turbūt geriausia su savimi spręsti problemas, bet, kita vertus, šalia manęs visada buvo mama. Ji – mano didžioji palaikytoja, kuriai galiu visada apie viską išsipasakoti.

Aišku, šiuo metu yra ir vyras, kuriam irgi galiu atverti širdį. Jis pirmas apie viską sužino, yra ir gerų, ir ne tokių gerų naujienų klausytojas. Bendrauju ir su ta pačia terapeute, tiesa, nėra taip, kad lankau nuolatinę terapiją, bet kai man iškyla sunkūs klausimai, tai visada kreipiuosi į ją.

Iš tikrųjų kitų problemų gyvenime nėra, tik tada, kai tau atrodo, kad tolsti nuo savęs. Jei esi kontakte su savimi, tai kas bevyktų, tu randi savyje jėgų praeiti, išgyventi ir tiesiog judėti toliau. Didžiausios bėdos ir atsiranda, kai šio kontakto nėra. O tam reikia profesionalo pagalbos, žvilgsnio iš šalies, kad galėtum grįžti į save.

Valda Bičkutė ir Mindaugas Valiukas
Valda Bičkutė ir Mindaugas Valiukas

Ar buvote save pametusi? 

Buvo ne tik akimirkų, bet ir gyvenimo etapų, kai buvau pametusi save. Ir, aišku, po motinystės, nes ir vėl buvo iššūkis rasti balansą.

Kaip pavyko įveikti tuos iššūkius? Ko išmokote tapusi mama?

Oi, čia tokia didžiulė transformacija, virsmas, kad taip greitai net nepapasakosiu (šypsosi). Supratau, kokia tai didelė meilė ir noras rūpintis savo vaikučiu. Tiesiog turėjau mokytis gyventi iš naujo visomis prasmėmis, kad neapleisčiau savęs, nepamirščiau sveikatos. Dabar mergytė nori būti nešiojama, o ir aš pati noriu ją nešioti, bet tada mano nugara, visas kūnas sako, kad ilgai taip nepanešiosi.

Tuomet reikia spręsti, kaip sau nepakenkti, nes norisi patenkinti jos poreikius kaip ir kiekvieną mielą dieną. Čia tokia nuolatinė mokykla, nes supratau, kad iki to gyvenau hedonistišką (kai vaikomasi malonumų – aut. past.) gyvenimą. Anksčiau – darbas, laikas sau. O dabar – gyvenimas šeimoje, motinystė. To, ką dirbau anksčiau, nevadinčiau darbu, nes tikrasis prasidėjo tik dabar (juokiasi).

Valda Bičkutė su dukra / Mindaugo Valiuko nuotr.
Valda Bičkutė su dukra / Mindaugo Valiuko nuotr.

Pastarieji dveji metai įnešė ne tik naujo džiaugsmo, naujų sprendimų ir pamokų su gimusia dukryte, bet ir kiek nemalonių žinių – teatre užsikrėtėte koronavirusu. Galiausiai po kurio laiko grįžote vaidinti. Ką šis etapas jumyse pakeitė?

Grįžimas pridėjo dar didesnę vertę. Mes dabar dar labiau vertiname savo darbą, ką galime dėl jo padaryti. Tas grįžimas į pustuštes sales, kur nebuvo įleidžiami visi žiūrovai, ne visur buvo galima juos susodinti, mums tapo kaip kokia tarnyste.

Vaidiname ne tik žiūrovams, bet ir kažkam trečiam. Iš tiesų atsirado proga pasitikrinti, nes spektakliai buvo tokio tipo kaip mišios, kada kai kurie žmonės ateina, kiti neateina, bet jos vis tiek turi vykti. Man atrodo, kad šiuo metu ir dainininkai geriau dainuoja, ir aktoriau geriau vaidina. Po pauzės mes vertiname tai, ką darome, dedame dar daugiau širdies. 

Galbūt šis grįžimas karjeroje privertė ieškoti ir naujų vėjų, išsikelti naujus tikslus?

Ne. Aš niekada nemokėjau gyventi išsikėlusi kažkokius tikslus. Tiesiog nemoku taip. Plaukiu pasroviui ir imu tai, ką man gyvenimas atneša. Esu pasiruošusi susitikti su tuo, ką likimas duoda.

Valda Bičkutė / Gretos Skaraitienės nuotr.
Valda Bičkutė / Gretos Skaraitienės nuotr.

Matyti, kad teatras jūsų širdyje užima didelę vietą. O kokius apskritai gyvenimo momentus įvardytumėte kaip gražiausius, kokių turite prisiminimų, kurie ir šiandien priverčia nusišypsoti?

Na, tokių buvo daug ir beveik kiekvieną dieną. O tokius, kur veržiasi iš savęs nevaldomas juokas, džiugesys, galima suskaičiuoti ant pirštų.

Turbūt išskirčiau tą akimirką, kai ėjau prie altoriaus ir mačiau laukiantį vyrą. Tuo metu iš manęs tiesiog veržėsi džiaugsmingas juokas, negalėjau jo suvaldyti (šypsosi). Tada – dukros gimimas, kai ją padėjo man ant krūtinės ir tas skausmas persipynė į džiugesį.

Labai panašiai jaučiausi, kai su kolegomis buvome Šanchajaus kino festivalyje. Mūsų žmonės gavo apdovanojimus už geriausią muziką ir režisūrą, tai irgi veržėsi džiaugsmas. Tai buvo netikėta, tokia džiugi akimirka, kai vos nepašoki nuo kėdės.

Bet ir apskritai gamtos grožis gali būti stulbinantis. Neseniai su spektakliu važiavome gastrolių į Lenkiją, aš irgi kartu su teatru norėjau, bet kadangi mažylė dar žindoma, tai su šeima nusprendėme vykti automobiliu. Buvo netikėta kelionė, nes pamatėme nuostabų miestą, kurio iki tol nebuvome aplankę. Tai tikrai – kiekvieną dieną yra kuo pasidžiaugti.

Negana to, prieš porą dienų nusirėžėte savo ilgus plaukus. Kaip ryžotės tokiems, sakyčiau, kardinaliems pokyčiams?

Nežinau, užėjo noras. Žinote, toks amžinas moteriškas, kai kažką norisi padaryti su plaukais. Pabandžiau pasišviesinti, tai visai netinka, nes atrodau su jais pavargusi. Supratau, kad vienintelis tikras pokyčių būdas – pasitrumpinti ir truputį juos atgaivinti.

Man atrodo, kad kiekvienai moteriai reikalingas noras. O aš dar ankstyvoje jaunystėje praėjau šiuos pokyčius – nuo ežiuko trumpų plaukų iki visokiausių spalvų. Tai dabar juos nusikirpau labai ramiai. Tiesiog kartais ateina tokia akimirka, kai norisi kažkokio tokio naujumo.

Man, per amžius ilgaplaukei, nusikirpti plaukus yra total extreme ☺️ Bet pasikeisti taip smagu ! #newhaircut #wow #feelsgood #changes #actresslife

Posted by Valda Bičkutė on 2021 m. spalio 22 d., penktadienis

Motinystė, nauji vaidmenys, pasikeitusi šukuosena. O kas toliau jūsų laukia? Gal turite dar neįgyvendintų svajonių?

Svajonės yra kinas. Mes su vyru dirbame prie vieno filmo scenarijaus, tai tos svajonės nekelia įtampos, o labiau su malonumu judi ta kryptimi. Ir visada susitikusi su žmonėmis, kolektyvu suprantu, kad net nežinojau, jog tai galėtų būti mano svajonės dalimi. Taip visada smagu bendrauti, kurti kartu, nes tai darbo kokybę ir apibrėžia. Manau, kad pagrindinį spektaklio, vaidmenų grožį sukuria patys žmonės, nes meilė, santykiai, bendras pažinimas padaro visą šventę. Tiesiog pats susibūrimas. 

Nuoširdžiai linkiu, kad šių svajonių link ir toliau judėtumėte. O ko sau pati palinkėjote, kai užpūtėte 41-ojo gimtadienio žvakutes? 

Na, to balanso. Kad būtų svajonių ir energijos joms įgyvendinti, sveikatos, jėgų, kad viskas būtų gerai šeimoje, daug dirbtume, gerai uždirbtume. Norisi visur balanso – tarp šeimos, laiko sau, aktorystės ir geros savijautos. Tikrai esu viskuo apdovanota, tai tikrai norėtųsi, kad viską sustygavus galėčiau tuo mėgautis.

Naujausi straipsniai