Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelio auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Vaivos Rykšaitės knygai „Trisdešimt“.
Tai – pirmoji mano skaityta Vaivos Rykštaitės knyga. Seku šios autorės profilį ir skaitau rašomą blogą, tad įtariau, kad ir knyga neturėtų nuvilti.
Spalvingas, tulpėmis bei drugeliais padabintas viršelis kuždėjo norįs būti atverstas šiltą, saulėtą dieną ant žalios pievos. Džiugu, kad pavyko gauti tokią atmosferą.
Ačiū mano šeimai, kad beveik netrukdomai leido „suryti“ šį romaną savaitgalį. Puslapių nedaug, šriftas didelis – norėjosi taupyti kiekvieną lapą, o kai kurias mintis skaičiau po kelis kartus.
Sužavėjo Vaivos rašymo stilius: skaitėsi lengvai, suprantamai, sąmojingi pokalbiai ir mintys dažnai kėlė šypseną, o pirmieji du puslapiai privertė kvatoti, kai Kazelis žioplelis suko ratus žiedu ir Rožytė puolė įvedinėti tvarką. Ir tik paskui tampa aišku kodėl tas žiedas – ratas toks simbolinis…
Iškart po šmaikščios pradžios, veiksmas nusikėlė į lietuvišką „seksą ir miestą“ Londone. Atvirai pasakius, skaitant pirmąją pusę istorijos tarsi susitapatinau su pagrindine veikėja Jurga (ne, visai ne dėl vardo).
Jos išgyvenimai, nevykusios meilės istorijos, pokalbiai su Lina ir Brigita buvo tokie tikri, tokie pažįstami ir taip priminė mane dvidešimtmetę su pliusu, kad nuoširdžiai ėmiau jai linkėti, jog sutiktų tą karalaitį, kuris gali paprasčiausiu rankos mostų užbraukti skaudžią praeitį ir suteikti ypatingą, naują pradžią.
„…ar tau patinka deimantai? – paklausė senukas, aš papurčiau galvą. Negaliu jų nei valgyti, nei mylėti, sakiau, ir tada buvo jo eilė juoktis…” - pagrindinė veikėja Jurga iš pažiūros – paprasta, nesudėtingo charakterio jauna moteris, norinti tik meilės ir žmogiško artumo, kitaip tariant, skęstanti savęs paieškose. O artėjant trisdešimtmečiui dar ir jaučianti aplinkinių spaudimą.
Vaikystės šmėklos ir tėviškos meilės stoka tarsi šešėlis slenka iš paskos. Motina ją paliko, tėvas buvo gana abejingas, teta lyg ir mylėjo, bet lyg ir iš gailesčio pasiimdavo ją savaitgaliais ir tik vienintelė motė deramai rūpinosi.
Motė pasakodavo savo jaunystės istorijas apkerėdama mergaitę taip, kad ji po šiai dienai prisiminė ir žavėjosi savo protėviais. Intarpai iš prosenelės Silvijos praeities tapdavo šių dienų moters portreto palyginimu su Smetonos laikų moterimis, jų padėtimi visuomenėje bei šeimoje.
1,3,2,4,1 – maždaug tokiu nuoseklumu sudėlioti romano veiksmai. Tik pabaigoje pasijutau esanti dabartiniame pasakojimo laike. Iki tol lydėjo lengvas chaosas: ji važiuoja taksi, po to pasakoja tolimesnius veiksmus draugei, dar įsiterpia prisiminimai iš vaikystės, o po to jau kas nutinka, kai su taksi pasiekia tikslą.
Nors ir buvo minčių bei veiksmų šuoliai, tačiau pabaigoje nebeliko jokio chaoso, viskas sustojo į vietas ir užplūdo ramuma.
Tai – nesudėtingas romanas, persmelktas nostalgijos ir vilties. Išgyvenimai perteikti vaizdžiai, emocijos gyvos ir įtikinamos. Man tik pritrūko Jurgos portreto, nesugebėjau jo susikurti.
Supratau tiek, kad ji aukšta ir lyg buvo užuomina apie garbanas. Vaizduotė sukūrė pavidalus Rožytei, motei, Aniai, Linai, Brigitai, Džeisonui (kažkodėl mano vaizduotėje jis tapo Džeisono iš paauglystėje žiūrėto serialo „Gelbėtojai“ prototipu) ir net Hansą įsivaizdavau, bet Jurga… Ji tebuvo beveidė keistuolė su siaurais džinsais ir pūkuotais megztiniais.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.