Vakaro skaitiniai: Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“

Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“ / „Mama su knyga“
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-12-18 21:42
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelių auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Undinės Radzevičiūtės knygai „Kraujas mėlynas“.
„Mama su knyga“
„Mama su knyga“

„… šeima tai – didelė jėga, šiose žemėse po šita saule visą politiką diktuoja šeimos.”

Net ir tie, kurie mažai susiję su istorija arba nemėgę jos mokykloje, turbūt, yra girdėję Kryžiuočius, Kalavijuočius, Livoniją. Visi žino viduramžių laikotarpį, riterių laikus ir jų įsitikinimus esą viską galima pasiekti, išsikovoti kardu.

Lietuvių autorė Undinė Radzevičiūtė pasakoja apie tais laikais garsią, pavojingą ir įtakingą šeimą von der Borchus, gyvenusius už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų. Šis kūrinys yra rašytojos giminės istorija, šaknų paieškos rezultatas. Epiloge išsamiai paaiškinama nuo ko viskas prasidėjo ir kur nuvedė:

„Ir po trečio šeimos santykius drebinančio skandalo, norėdama nutraukti tą užsitęsusį „karą”, aš galiausiai nusprendžiau susirasti Baltijos baronų sąrašus.”

Ir neiškarto jai pavyko užčiupti siūlo galą. Tik po kurio laiko nutiko, iš pažiūros, atsitiktinis įvykis, kuris pametėjo faktus, užvedančius pagrindinį paieškų variklį.

Romanas sukasi apie von der Borchų giminės vyrus. Pagrindinis – Livonijos magistras Bernhardas von der Borchas – stiprus, galingas, įtakingas, teisingas, atkakliai savų tikslų siekiantis valdovas:

„Protingas valdovas savo miestą ir teisingai baudžia, ir teisingai apdovanoja.”

Ilgai laukęs ir pagaliau oficialiai gavęs Livonijos Magistro pareigas, Bernhardas von der Borchas pasiryžęs apvesdinti pusbrolį Fridrichą su žlugusios Graikijos princese Helena. Tokiu būdu ketinama susigiminiuoti su Rusijos caru (Helenos sesuo taps caro žmona), ramiai užimti Rygą ir nebesukti galvos dėl užpuolimų iš Pskovo. Po tam tikro egzamino, santuoka žlunga, prasideda Rygos arkivyskupo machinacijos ir jis atskiria Rygą nuo bažnyčios. Bernhardas su palyda keliauja pas kitą savo pusbrolį Revelio vyskupą Simoną von der Borchą ir kartu su juo vyksta į Romą. Jų tikslas – patekti pas Popiežių. Įteikti jam skrynią dukatų, bet kokia kaina įkalbėti panaikinti Rygos Arkivyskupo Stodevešerio įsakymą ir atiduoti Rygą į Livonijos Magistro rankas. Romoje jie sutinka dar vieną savo giminaitį Rodrygą Bordžą ir imasi įgyvendinti savo planus: bet kokia kaina pavergti Popiežių į savo pusę.

Iškart po to skaitytojas įtraukiamas į intensyvių įvykių verpetą ir tampa gana keista, nes atrodo veiksmas veja veiksmą, o iš tikrųjų viskas vyksta keliolika metų. Iš anksto nesidomėjau istorinių aplinkybių vingiais, tad buvo įdomu kaip viskas susiklostys ir koks galutinis nepamatuotų ambicijų taškas.

Livonijos „žavesys” (tamsa, purvas, pelkės) atitinka ir viso kūrinio nuotaiką – niūru, pilka, atrodo, jau ir ausyse žvanga kardai. Net nepaisant to, visąlaik lydinčios slogaus jausmo, “Kraujas mėlynas” – sudėtingas kūrinys. Tiek savo istorine, tiek technine prasme. Daugybė negirdėtų, neregėtų pavadinimų, iš kažin kelinto karto įskaitomų vardų (Stodevešeris, Maršalas von Herzenrodė, Hildebrantas, Loringhovenas ir panašių) ir pačio siužeto. Jeigu ištversite (tikrai taip – ištversite) pirmąjį šimtą puslapių, tai likusiuosius įveiksite kur kas greičiau ir maloniau.

Iš tikrųjų, tai nesupratau kodėl daugelyje atsiliepimų, „Kraujas mėlynas” lyginamas su „Silva Rerum” saga. Tai visiškai skirtingi kūriniai, absoliučiai kitoks rašytojų stilius. Ko gero, juos vienija tik žanras (istorinis romanas) ir galbūt, kad aprašoma giminė, bet ir čia randamas skirtumas. Silva Rerum pasakota kartų istorija, o “Kraujas mėlynas” – tuometinio laikotarpio giminės istorija.

Romane nesunkiai atpažįstamas Undinės Radzevičiūtės savitas stilius: taupūs, itin tiksliai sukapoti sakiniai. Mane žavi kaip keliais žodžiais įmanoma pasakyti tiek daug. Trumpučiame sakinyje sutalpinama plati, tiesiogiai neįvardijamų, emocijų paletė.

„Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus.” – U. Radzevičiūtė

Kūrinio žanras: istorinis romanas

Leidimo metai: 2017

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Puslapių skaičius: 356

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai