Vakaro skaitiniai: Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“

Rūta Šepetys „Tarp pilkų debesų“ / „Mama su knyga“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-06-23 19:13
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelių auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Rūtos Šepetys knygai „Tarp pilkų debesų“.
„Mama su knyga“
„Mama su knyga“

„Tarp pilkų debesų” romaną įsigijau vos tik užvertusi „Druska jūrai”. Mane taip sužavėjo, giliai užkabino istorija, tad ir iš šitos tikėjausi labai daug. Pradžia iškart sudomino, sugraudino, sukėlė stiprų gailestį, užuojautą tokias baisybes išgyvenusiems tautiečiams ir kaimyninių šalių gyventojams.

Tačiau, kiek įtraukė jautrios istorijos vingiai, tiek suerzino pabaiga. Na, apie viską iš eilės.

Rūta Šepetys – lietuvio, pabėgusio iš Lietuvos prasidėjus sovietinei okupacijai, ir amerikietės jauniausioji atžala. Ji gimė JAV (Detroite, Mičigano valstijoje) ir ten tebegyvena (Nešvilyje, Tenesio valstijoje). “Tarp pilkų debesų” – pirmasis jos romanas.

Romanas skirtas beveidžiams, bevardžiams žmonėms, kurie Stalino įsakymu buvo išsiųsti į Sibirą. Dauguma įvykių ir situacijų, aprašomų knygoje, yra tikri ir papasakoti autorei išgyvenusių tremtinių bei jų artimųjų. Jei jie ir nėra visiškai tikslūs arba pagražinti, bet vienok atspindi bendrą daugumos tremtinių patirtį Sibire.

1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Prasidėjo 50 metų trukusi Lietuvos okupacija.

Užgrobtos buvo visos trys Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija, Estija. Kremlius sudarė sąrašus žmonių, laikomų sovietų priešais, kurie turėjo būti nužudyti, įkalinti arba ištremti į Sibirą. Į tuos sąrašus pateko: gydytojai, teisininkai, mokytojai, kariškiai, rašytojai, verslininkai, muzikantai, dailininkai, bibliotekininkai – visi, kurie buvo nors kiek išsilavinę ir būtų kurpę planus kaip atsiimti Lietuvą iš grobuoniškų nasrų.

Pirmieji trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. Ir jie buvo vykdomi naktimis, idant būtų nepastebėti ir kuo slaptesni.

Būtent tą naktį prasidėjo romano “Tarp pilkų debesų” istorija”. Į Vilkų šeimos namus įnirtingai ėmė belstis sovietų kariai. NKVD davė šeimai dvidešimt minučių, kad susiruoštų. Jie nežinojo nei kam ruošiasi, nei kas jų laukia, nei kur jie keliaus, nei to ar liks išvis kartu.

Kartu su kitais lietuviais, kurie buvo atgabenti į traukinių stotį, vos spėję čiupti kažką vertingo iš namų, Lina su dešimtmečiu broliuku ir juos be galo mylinčia bei saugančia mama, patalpinami į gyvulių vagoną su etikete „vagys ir prostitutės”.

Šešios savaitės. Tiek truko košmariška kelionė vagone su maisto atliekomis, sergančiais ir mirštančiais pakeleiviais, kuriuos dar pradžioje skaičiavo, paskui suvokė, kaip tai beprasmiška. Po tų kraupių savaičių, tremtiniai buvo išlaipinti Altajaus pakraštyje ir apgyvendinti kartu su vietiniais. O vietiniai taipogi buvo primokyti jų nekęsti, nesidalinti, niekuo jiems nepadėti.

Vilkų šeimai ir jų bendrakeleiviams reikėjo žemintis ten kur jau, atrodo, nebėra kur. Ištverti neįmanomas, nesuvokiamas sąlygas ir nepaliauti tikėti, jog jų dar laukia ateitis. Lina, iš visos širdies nekenčianti sovietų, protestuoja: tyčia nesimoko rusų kalbos, niekinamais žvilgsniais gręžia enkavėdistus, jei tik gauna proga vagia, viską piešia ir rašo tiesiai šviesiai taip, kaip mato, nesibaimindama pasekmių – trumpai tariant, heroizmu užsiimanti veikėja. Jos brolis Jonas per trumpą laiką suauga iki šeimos vyro. Mama Elena itin protinga moteris, sugebanti užsimerkti prieš visą blogį ir dėl savo vaikų pasiryžusi bet kam. Visą laiką jie bet kokiais būdais ieško informacijos apie šeimos galvą – tėtį. Svarbiausia sužinoti, gyvas jis ar ne.

Šioje istorijoje itin vaizdžiai ir įtaigiai atskleidžiamos kokios beribės yra žmogaus galimybės, turint vienintelį troškimą – išgyventi:

„Vagiliavimo meną visi greitai ištobulinome. Jonas kas naktį tykindavo prie endavėdistų šiukšliadėžių paieškoti maisto atliekų. Vabalai ir lervos niekam jau buvo nė motais. Nusprigtavę juos šalin, godžiai kimšdavome valgį.”

Na, o kad nebūtų viskas vien juodai juoda, yra ir simpatijos linija. Lina susižavi bendrakeleiviu Andriumi ir, kai juodu netikėtai išskiriami, abu puoselėja gražiausias viltis vėl susitikti.

Bet koks kūrinys skaitytoją kažkur veda: gali pakrypti laiminga vaga, o gali ir priešinga. Romanas “Tarp pilkų debesų” man pasirodė tarsi be pabaigos. Visa istorija parašytai nuosekliai, įtaigiai, įtraukiančiai, o pasibaigė… Skaitytojas pastatytas prieš faktą po daugelio metų. O kaip veikėjai ten atsidūrė, kaip susiklostė vienų ir kitų likimas, kaip jie išsikapstė, grįžo, taip ir liko padebesiuose. Sudėta tiek daug darbo, smulkmeniškų tremties aprašymų ir visai nesivarginta iš jos parvesti.

Romano kalba nesudėtinga, lakoniška, įvykiai pateikiami vaizdžiai, su detalėmis, kad sudomintų tikslinę auditoriją – paauglius. Kaip rašiau “Druska jūrai” apžvalgoje, taip ir čia pasikartosiu – tokie romanai nėra vien paaugliams. Jie domina ir mano amžiaus skaitytojus, ir vyresnius, ir dar vyresnius.

Perskaityti „Tarp pilkų debesų“ ne tik įdomu, bet taip pat labai naudinga pasaulėžiūrai, istorijos suvokimui, esamojo laikmečio įvertinimui.

P.S. Gera žinia kūrinio gerbėjams! Prieš kelias savaites buvo paskelbta, kad knygos ekranizacija Lietuvos kino teatruose pasirodys 2018 m. spalio 12 d.

Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai