Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelio auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Kristinos Sabaliauskaitės knygai „Silva Rerum IV“.
„… Vienodybė yra nuobodybės ir nuvargimo motina…”
Dalį nakties svarsčiau, nuo ko pradėti šio kūrinio apžvalgą. Atvirai pasakius, ketvirtoji dalis man buvo nuobodesnė, lyginant su trečia.
Lyginu su ja, nes pirmų dviejų struktūra kitokia, buvo pasakojama iš įvairių perspektyvų. Taigi, po tokių giminės ištakų, intrigų ir spalvingų žmonių, kilo tik viena mintis: „o kas bus įdomaus apie kunigą?“ Skaičiau ir vis laukiau to įdomumo…
Vaikystėje korektiškai tėvų atsikratytas mažasis genijus augo su jėzuitais, kurie jį žalojo psichologiškai ir fiziškai. Dėl charakterio subtilybių vargiai jis ten būtų išgyvenęs, jeigu ne dėdė Petras Antanas (trečiosios dalies pagrindinis veikėjas), kuris rėmė finansiškai ir užstodavo prieš jėzuitus, grasindamas pasinaudoti savo įtaka.
Būdamas keturiolikos metų Pranciškus Ksaveras pabėgo atgal pas tėvus, bet ūmai suprato, kad namuose yra nepageidaujamas. Po ilgo motyvacinio pokalbio su Petru Antanu, bei jo apsaugų dėka, išvyko pas Šionbergo jėzuitus. Jis puikiai suvokė, kad tai – vienintelis jo kelias, idant neliktų kaime su despotu tėvu.
Veikėjas vis grįždavo atgal į savo prisiminimus, tokiu būdu atskleisdamas sunkią savo vaikystę, paauglystę, kaip tapo kunigu, kaip keliavo, kokius žmones sutiko, su kokiais vidiniais demonais kovėsi.
Nors labai nuosekliai skaičiau, tačiau vis tiek sunkoka buvo suprasti kur praeitis, o kur dabartis – taip sumaišyta, kad vis reikėjo akimirkai atitokti ir prisiminti ankstesnius Pranciškaus Ksavero veiksmus.
Visas kūrinio įdomumas prasidėjo tuomet, kai Pranciškus Ksaveras su Tyzenhauzu išvyko į Europą. Kūrinys įgijo tarptautinį kontekstą, veikėjo akimis žvilgtelėjome į tuometę keistuolę Olandiją, Prancūziją su prašvinkusiu Versaliu ir kosmopolitę Angliją pasiekusią mokslo aukštumas bei moterų išsilaisvinimą:
“…slaptas moterų miestas, kuriame, kol jų vyrai, jas laikantys vien dailiais neprotingais gyvuliais su instinktais, sėdėjo parlamente, lošimo namuose ir lankė kekšynus ar perkamus jaunikaičius molinhauzuose, tos jų žmonos veikė įstabiausius dalykus: vertė, rašė ir leido knygas bei netgi mokslo traktatus, redagavo garsiausių poetų klaidas, tyrė ir komentavo…”
Tai, kas dabar mums atrodo lyg savaime suprantamas dalykas, XVIII amžiaus antroje pusėje pribloškė net itin apsiskaičiusį, išsilavinusį Pranciškų Ksaverą.
Mane pačią to laikotarpio istorijoje nustebino moters – mamos – portretas. Žindanti motina kėlė visuotinį pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą, naujagimiams buvo samdomos žindyvės.
Taip pat buvo būdinga, kad gyvenant vienuose namuose (rūmuose) mamos galėdavo dvi savaites nesusitikti su vaikais ir nei galva, nei širdis joms nesopėdavo. O jeigu motina rodydavo prieraišumą savo vaikams, valgydavo su jais prie vieno stalo, tai ji būdavo laikoma valstiete. Dabartiniu laiku sunku įsivaizduoti tokį požiūrį.
Taip pat sudomino ir andainykštė politika, kuri, pasirodo, nedaug kuo skiriasi nuo šių dienų: “…ir rusai atsakydami skalambijo per Europą, kad jie juk nekariauja su lenkų ir lietuvių Respublika, jie juk ją vaduoja nuo jos pačios vidinių priešų, jie juk tik išvaduoja juos nuo jų pačių…” Tiesiog de javu…
Na, ir pabaigai – vienas dalykas, kurio niekaip nesupratau ir išties erzino: Greenwich, Jean, Hartle’as, Harrieta, Wedgwoodas, Sheridanas, Devonshire’o ir t.t. Dalis tarptautinių žodžių taip imta ir parašyta. O kai kurie svetimžodžiai sulietuvinti ir tokia mišrainė man labai badė akis.
Turbūt keistokai skaitytųsi ne Londonas, o London’as? Ne Temzė, o Thames? Ne Anglija, o England’as? Ne Kensingtono rūmai, o Kensingto Palace? Ne Versalis, o Versailles..?
Užvertus paskutinį puslapį apėmė liūdesys. Nors pradžia buvo nuobodoka, dažnai knygą ėmiau į rankas tik norėdama greičiau pabaigti, tačiau įsibėgėjęs kūrinys emociškai paveikė ir tikrai buvo įdomu veikėjo akimis pamatyti kita Europos šalis. Nors akivaizdu, kad baigėsi epocha, nebėra ką tęsti, tačiau norėtųsi dar daugiau Norvaišų istorijos.
Ačiū Kristinai Sabaliauskaitei už pažintį su tauta, šalimi ir mylimu miestu, buvusiais prieš kelis šimtus metų.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.