Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelių auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Jolitos Herlyn knygai „Trys mano vieninteliai“.
Keistai man gavosi su Jolitos Herlyn, kaip autorės, pažintimi. Skaitydama knygą „Svaigulys“ netyčia atradau, kad tai – Kamilės gyvenimo tęsinys. Tad įveikus tą atkarpą, reikėjo grįžti atgalios ir susipažinti su istorija nuo pradžių.
Jolitos Herlyn kūryba autobiografiška, gausi tikrų istorijų iš jos pačios ar artimųjų gyvenimo, kelionių epizodų. Pati autorė sako rašanti apie tai, ką pažįsta geriausiai: „Apie moterį ir jos kelią, apie vyrus jos gyvenime, apie meilę, kuri nuskraidina į džiaugsmo aukštikalnes ir neretai nubloškia į skausmo bedugnę, apie ilgesį, laimės paieškas ir dar apie daugelį dalykų, kurie vienu žodžiu vadinami Gyvenimu.“
Veiksmas vyksta 1994-aisiais, Klaipėdoje. Kamilė susipažįsta su jordaniečiu Ali, kuris apsuka jai galvą brangiomis kelionėmis, dovanomis ir arabams nebūdingu liberalumu.
Posovietinė mergina (kaip pati mėgo savo vadinti) stačia galva neria į santykius su šiuo vyru ir tik protarpiais susimąsto apie jo keistumą, apie tai, kad nejaučia su juo ryšio, potraukio kaip vyrui taip pat nepatiria, tačiau jam pasipiršus ji kaipmat susiruošia tekėti į užjūrį.
Kamilė įkalbina savo mamą išnuomoti butą ir kartu keliauti į Jordaniją. Vos susipažinus su naujaisiais nuomininkais iš Danijos, vienas jų krenta į akį Kamilei ir tuomet tarsi žaibas trenkia suvokimas apie paikumą dėl Jordanijos ir santuokos su Ali.
Ūmai ji nutraukia santykius su arabu ir imasi dano medžioklės. Taip prasideda antroji knygos dalis „Polas“. Su šiuo vyru jį įmynė į tokį karvės blyną, kuris niekaip negalėjo atkibti nuo bato, o net ir apibyrėjęs vis tiek skleidė bjaurų kvapą.
Polas ją užkerėjo ir Kamilė visiškai prarado savigarbą. Buvo tarsi mechaninė balerina muzikinėje dėžutėje besisukanti pagal vis tą pačią melodiją: „Man užteko to, kad galiu su Polu kvėpuoti tuo pačių oru, maudytis jo spinduliuose ir klausytis hipnotizuojančio balso…”
Gyvenimo smūgiai negailestingai ją talžė, kol pamažu pažadino pasąmonės seserį Kovotoją.
Trečioji kūrinio dalis vadinasi „Arūnas“ ir tai buvo vyras – Polo priešingybė. Arūnas suteikė jai šiltą, saugią priebėgą, tačiau Kamilė, pratusi prie juodosios vėliavos bangų, greitai pasijuto nuobodžiaujanti. Naujai egzistencinei krizei užklupus, ji nusprendė keliauti į Braziliją ir ten bandyti rasti atsakymus apie gyvenimo prasmę.
Kaip „Svaigulyje“, taip ir čia man kliuvo kai kurie dirbtinoki dialogai bei wikipediški kelionių aprašymai. Pati istorija savotiškai įdomi, išgyvenimai –tikroviški, bet pagrindinės veikėjos iki galo taip nepažinau ir nepavyko man suprasti, kuo ji tokia ypatinga, kad kaipmat patraukia visų sutiktų vyrų dėmesį.
Ir visgi, man atrodo, kad dauguma iš mūsų, moterų, savo gyvenime turėjome po savo Polą – kankintoją, savanaudį, jausmų vampyrą. Nors Kamilės elgesys erzino, kėlė pasipiktinimą, bet didžiąja dalimi supratau kiekvieną kartą atgimstančią TĄ viltį ir nedrįsau smerkti iki apakimo įsimylėjusios moters.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.