Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelių auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Jolitos Herlyn knygai „Geismo spąstuose“.
Žinote, kas šioje knygoje man labiausiai patiko? Nenuspėjamumas!
„Geismo spąstuose“ – penktoji Jolitos Herlyn knyga. Hamburge gyvenanti autorė rašo istorijas, kurių herojės – moterys, ieškančios savo kelio, mylinčios, abejojančios, klystančios, bet nepalūžtančios.
Mano sąskaitoje ši knyga yra jau trečia šios autorės ir, mano vertinimu, stipresnė bei labiau intriguojanti.
Šioje istorijoje yra kelios kulminacijos ir aukščiausio pakilimo taškai įvykdavo, kai mažiausiai to tikėdavausi. Sunkoka papasakoti apie kūrinį neatskleidžiant pačių įdomybių, tad tik lengvai „praplauksiu“ paviršiumi.
Vos pilnametystės sulaukusi Lora yra turtingo ir įtakingo Kauno verslininko Adomo dukra. Mergina gyvena apsupta prabangos, tačiau tėvas akylai ją saugo ir laiko auksiniame narvelyje. Vieną dieną Lora sužino stipriai per kojas kertančią paslaptį ir vienintelė išeitis iš absurdiškos tėvo globos – pabėgimas. Aštuoniolikmetė mergina pabėga iš Lietuvos ir įsidarbina naftos platformoje. Nuo Chanel rankinių iki bulvių skutimo kažkur viduryje jūrų marių – ryškus kontrastas, tačiau ji mokėsi ir dirbo sukandusi dantis, kad taptų priklausoma tik nuo savęs.
Lora lenkė nugarą naftos platformoje iki pažinties su būsimu vyru Rubenu. Neužilgo jie susituokė, persikėlė į Amsterdamą ir susilaukė sūnaus. Rubenas dvi savaites dirbo platformoje, po to dviem savaitėm grįždavo namo. Ūmai Lora pastebėjo, kad vyras praradęs seksualinį susidomėjimą savo žmona. Ji visaip stengėsi suvilioti sutuoktinį, bet likdavo nedaug pešusi, tad netrukus užsimaskavo ir ėmė jį sekti. Daug teorijų kilo dėl Rubeno elgesio, tačiau paslaptis išaiškėjo taip pat netikėtai kaip ir daugybė sekančių įvykių šiame kūrinyje.
Pati knygos pabaiga taip pat nustebino – nestandartinė ir neaišku laiminga ji ar ne. Kaip norėčiau, kad būtų tęsinys!
Nuo pirmųjų puslapių mėgavausi vaizdingais epitetais, humoru persmelktais aprašymais. Piršosi toks įspūdis, kad ši knyga autorei “pasirašė” lengviau nei “Svaigulio” duetas: žodžiai puslapiais slydo lengvai it vaškuotu paviršiumi, nei vieno pritempto dialogo ar apmąstymo, viskas taip organiška ir įdomu.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.