Vakaro skaitiniai: Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka: vieneri metai“

Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ / „Mama su knyga“
Autorius: System
Publikuota: 2017-11-10 21:09
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelių auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Gabijos Grušaitės knygai „Stasys Šaltoka: vieneri metai“.
„Mama su knyga“
„Mama su knyga“

Šiemet tai jau antra knyga mano rankose apie trisdešimtmečio krizę. Ir gaila, kad jų nebuvo prieš metus, kai pati išgyvenau šį gyvenimo etapą. Tie apvalūs skaičiai kažkaip keistai vožteli per galvą ir sukelia daugybę egzistencinių minčių, nesaugumo jausmą, perdėtas emocijas dėl stuktelėjusio amžiaus. Pamažu ateina suvokimas apie egzistavimo trapumą ir nori to ar nenori, bet prasideda naujas etapas.

Seniai jau buvau skaičiusi tokią aštrią knygą. Ji kitokia negu įprastiniai romanai tiek stiliumi, tiek įžvalgomis, tiek drąsa (perdėm jautrius lietuviškus kalbininkus, paskaičius bent kelis puslapius, turbūt įtrauktų juodoji skylė).

Gabija Grušaitė (1987) gimė Vilniuje, studijavo socialines medijas ir antropologiją Londone. Pastaruosius šešerius metus gyveno Malaizijoje, Penange įsteigė nepriklausomą meno centrą, daug keliavo ir augino šunis išgelbėtus nuo mirties. Tai jau antrasis autorės romanas, kuris grąžino ją į gimtąjį Vilnių.

Dar visai nedaug yra atsiliepimų apie šitą kūrinį, bet juose akcentuojama, kad Stasys Šaltoka yra autorės alter ego. Pati Gabija Grušaitė prieš pat knygos pasirodymą, viename interviu teigė, kad Stasys prieš dešimt metų gimė tarsi jos antrasis aš, nes ji nenorėjo rašyti blogo savo vardu. Tačiau po kurio laiko jiedu ėmė tolti vienas nuo kito ir Stasys liko kaip personažas. “Manau, kad Stasys nėra mano alter ego, jis panašesnis į šios kartos kolektyvinės sąmonės alter ego, lyg koks mitologinis asmuo, kuriame kiekvienas galėtų atpažinti šiek tiek savęs.” – G.Grušaitė

Kaip knygos galiniame viršelyje ir rašoma, ši istorija prasideda nuo Stasio Šaltokos pabudimo savo dvidešimt devintojo gimtadienio ryto ir kaip į jo galvą ima skverbtis dirginančios mintys, kad kažkas su jo gyvenimu ne taip.

“Dvidešimt devyneri, ir mano gyvenimas atrodo išsipildęs tik per IG filtrus. Iškerpi mūšio lauką, paslepi netvarkingus rytus – matosi tik mėlynos akys, kurios iš tiesų nėra iki galo mėlynos.”

Pakalbintas draugelio Kenio, kuris nori filmuoti dokumentinius filmus apie Pietryčių Aziją, jis užnugaryje palieka triukšmingąjį Niujorką ir iškeliauja į Tailandą. Laukdamas kol Kenis užbaigs projektą ir prisijungs prie jo, Stasys susipažįsta su rusu Aleksu. Netrukus jiedu atranda bendrų interesų, užpila savo kasdienybę viskiu, padabina ironiškais pokalbiais ir visai neblogai susigyvena.

Aleksui kyla mintis, kad jie galėtų susukti filmą apie nužudytą Malaizijos ministro pirmininko meilužę Altantują. Atvykus Keniui, trijulė pradeda filmavimo darbus kiekvienas tam turėdamas savų, skirtingų priežasčių: kas išgarsėti, o kas tik paįvairinti kasdienybę. Jų keliones lydi ne vien tik vakarėliai, viskis, menas, bet taip pat ir šokiruojantys įvykiai: šuns gelbėjimas nuo vietinio su kastuvu, potvynis Honkonge, draugo dingimas. Visa tai bent šiek tiek sukrečia trisdešimtmečių, negalinčių išaugti iš auksinio jaunimo kelnių, pasaulį.

Stasys Šaltoka – arogantiškas žmogus, į pasaulį žiūrintis su sarkazmo pertekliumi, bėdas skalaujantis alkoholiu bei nupučiantis jas žolės suktine.

“ – Manot, turėtume mažiau gerti? – paklausiu abejodamas. – Turi omeny, šnioti daugiau takelių? – nesupranta Aleksas. – Ne, – susimąstau. – Reikia pabūti blaiviems. – Stasy, su tavim blaiviu visiškai neįmanoma susišnekėti, – pavargęs Kenio veidas.”

Bet… Stasys Šaltoka lenkia galvą prieš gamtą – jos sutvėrimus ir keliamas stichines nelaimes. Jis itin blaiviai, nepaprastai taikliai įvertina gamtos šėlsmo priežastis. Jis nemėgsta žmonių, tačiau šunys sušvelnina jo mizantropinį polinkį.

Manau, kai kuriuos lietuvius Stasys Šaltoka supykdys, suerzins, jie gailėsis pirkę knygą arba neš atgal į biblioteką besispjaudydami. Tai itin ciniška knyga. Kaip rašiau pradžioje, jos stilius kitoks – be skrupulų, sarkazmas liejasi nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Man asmeniškai, kūrinio sąmojai labai patiko, skliausteliuose išreikštos mintys balsu prajuokindavo, o kai kurios frazės, tokios kaip architektūrinis vėmalas, juoda aksominė sapno ertmė, pasiklydę organizmai, kėlė tik vieną klausimą – kiek reikia būti “išėjusiam”, kad jas sugalvotum.

Visgi vienas dalykas erzino. Keiksmažodžiai. Galbūt tarp “baltų posovietinių hipsterių” (J.Čerškutės apibūdinimas) toks bendravimas įprastas, bet knygoje jie kaip reikiant bado akis. Bėda tame, kad be tokių nešvarių žodžių, ši knyga prarastų dalį savo identiteto. Taip pat pradžioje buvo sunku priprasti prie dažname sakinyje pasitaikančių angliškų išsireiškimų, bet labai greitai ėmiau jų nepastebėti, o paskui suvokiau, kad kai kurios angliškos frazės tiesiog neskamba lietuviškai.

Stasio Šaltokos istoriją rekomenduoju tiems, kam nesvetimas aštrus humoro jausmas, akių nebado (ar bent sugeba nekreipti daug dėmesio) keiksmažodžiai, kas mėgsta filtrus Instagrame, alpsta dėl “like” skaičiaus Facebooke ir prijaučia šiuolaikiškai, bandančiai šokiruoti literatūrai.

„Mama su knyga“ nuotr.
„Mama su knyga“ nuotr.

Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai