Vaiva Rykštaitė. „Man niekad nereikėjo būti arčiau gamtos – ji manyje“

Vaiva Rykštaitė / Jamie Cadiente nuotr.
Autorius: Vaiva Rykštaitė
Publikuota: 2019-06-23 19:15
Kad esu ragana, supratau tik jau atsikrausčiusi į Ameriką. Iki tol laikiau save visišku asfalto vaiku, ta, kuri Senamiesčio bute mamos ir močiučių popinama galiausiai išaugo į miesto paną. Frazė „arčiau gamtos“ man primindavo nuobodžią klasiokę, natūralistę, kuri niekada garsiai nesijuokdavo ir nuolat vaikščiodavo riebaluotais plaukais – jos vardo neatsimenu, tik pravardę – Rugiaveidė. Kartą tėvai nusivežė mane pasivaikščioti į Kernavę, ten pradėjau čiaudėti ir ašaroti. Tada juokavome, kad man, gyvenančiai judrioje miesto gatvėje, buvo per grynas Kernavės oras.

„Aš užvesiu variklį, o tu pasilenk prie duslintuvo ir pakvėpuok“, – dar pasiūlė tėtis. Kavinės, teatrai, kinas, galerijos, parodos, parduotuvės – tai man atrodė svarbiausia ir ryšio su gamta nejutau. Ar bent maniau nejuntanti.

Šį, kaip ir kiekvieną rytą, mane pažadino gaidžiai. Ne mano – laukiniai, bet aš vis tiek per tvorą vis išmetu jiems kokį trupinį, ypač jei pamatau vištą su viščiukais. Gyvenu Captain Cook miestelyje, kuris iš tikrųjų yra kaimas. Havajuose. Arčiau gamtos. Raganauju.

Savo raganystę atpažinau iš kitų nežinojimo. Mano amerikietis vyras, tikras gamtos mylėtojas, mėgėjas iškylauti su palapinėmis, nežinojo, kad trauklapiai stabdo kraujavimą. Amerikiečiai giminės netiki, nei kad peršalus geriau kojas laikyti šiltai, nei kad merginoms šiaip nesveika sėdėti ant šalto marmuro. Nė viena iš mano vaikų turinčių draugių nebuvo ragavusi čiobrelių arbatos ir nė nenutuokė, kad ji lengvina kosulį. Nežino, kad ramunėlių kompresus galima dėti ant sirguliuojančių akių. Arbatos čia yra trijų rūšių: juodoji, žalioji ir žolelių. Kai klausiu, kokių žolelių, mano bičiuliai nustemba. Nes koks gi skirtumas tarp tų žolių?

Šitaip, dėliodama spintelėje skirtingose dėžutėse Lietuvos vasaromis kvepiančius liepžiedžius, aviečių lapus ir mėtas, ėmiau pažindintis su savo vidine ragana. Mačiau jos išmintingą žvilgsnį veidrodyje, kai kylantį spuogą patepiau perlaužta česnako skiltele. Aiškindama vyrui, kad negalima į verdantį vandenį dėti medaus, nes jis numirs: geriau palaukti, kol pravės, – tada išlieka visos naudingos savybės. Dažydama kiaušinius svogūnų lukštais. Svogūnų sultimis stengdamasi apgydyti ausies uždegimą (galiausiai vis tiek prireikė antibiotikų). Tepdama plaukus tais pačiais aliejais, kuriuos naudojame kepti, – alyvuogių ir kokosų. Atidėdama kavos tirščius ir kiaušinių lukštus sodo trąšoms.

Neseniai kavinėje leidausi į čia įprastą pokalbį su nepažįstamuoju. Kaip ir dažnas kitatautis, mano pašnekovas sąlyčio taškų ieškojo sakydamas, kad jam teko pažinti ir kitą saloje gyvenusią lietuvaitę, vardu Rugilė. O tada paklausė: ar tiesa, kad jūs buvote paskutiniai Europos pagonys ir iki šiol išmanote apie žoles ir keistas dainas?

– Taip – atsakiau, bet vyriškis neatlyžo.

– Tai kaip viskas veikia – virdama žoles dainuoji dainą?

– Oi, ne, žolių nuovirus užkalba tik rimtos raganos, aš dar pradedanti... – atsakiau.

Nežinau, nepažįstamasis buvo labiau nustebęs ar išsigandęs. Bet žiūrėdama į jo veidą supratau, kad net augdama mieste su kiekvienu vandens iš čiaupo gurkšniu gavau senovinę išmintį ir ją atsigabenau su savimi per Atlantą. Man niekad nereikėjo būti arčiau gamtos – ji manyje.

Naujausi straipsniai