Vaiva Rykštaitė: „Lietuvai įdomiausia tapau, kai pavirtau į namų šeimininkę Havajuose“

Vaiva Rykštaitė
Autorius: Vaiva Arnašė
Publikuota: 2020-11-11 17:16
Norint kitus sudominti savo veikla, tik egzistuoti socialinėse medijose nebeužtenka. Tam būtinas geras ir kokybiškas tekstas. Kaip rašyti, kad būtų įdomu kitiems, kad pritrauktum minias gerbėjų ar išleistum bestselerio vertą knygą? Havajuose gyvenanti lietuvių rašytoja, tinklaraštininkė, 8 knygų autorė, moterų universiteto WoW dėstytoja Vaiva Rykštaitė puikiai žino, ko reikia, norint sukurti dėmesio vertą istoriją.

Savo paskyroje Facebooke save apibūdinote idealiai: „Gyvenu Havajuose. Rašau knygas lietuviškai. Mokau jogos indiškai“. Kuris iš šių trijų dalykų jums sekasi geriausiai?

Turbūt rašyti knygas. Havajuose man ilgą laiką buvo sunku apsiprasti. Nors esu nemažai keliavusi, dirbusi skirtingose šalyse ir kultūrose, Havajuose nustebino kultūrinis vakuumas, o prie šio pridėjus dėl mažų vaikų mane ištikusią izoliaciją – gavosi jau labai ne kas. Dabar, mažajai dukrai paaugus, pagaliau pradedu mėgautis Havajais, visai kitaip juos matyti. Kai čia atsikrausčiau visam laikui, buvau jau penktą mėnesį nėščia, tai to laisvo, nerūpestingo Havajų gyvenimo ragavau negailestingai mažai. O jogos, deja, jau metus nebemokau. Reikia pakeisti, kas ten feisbuke parašyta. Mano pačios angina, kelionės, o vėliau ir koronavirusas išmušė mane iš jogos vėžių. Gaila. Noriu į tai sugrįžti.

Mažajai dukrai paaugus, pagaliau pradedu mėgautis Havajais

Vaiva Rykštaitė / Jamie Cadiente nuotr.
Vaiva Rykštaitė / Jamie Cadiente nuotr.

Daugeliui Havajai atrodo lyg nepasiekiama kelionių kryptis, kur nuolatinės atostogos, baltas smėlis, jūra, lengvabūdiškas gyvenimas. Ar dėl savo gyvenimo čia sulaukiate pavydo?

Havajai, kaip ir dauguma kitų atostogų vietų, yra lengvai pasiekiami lėktuvu, tik reikia turėti pinigų bilietui ir drąsos patirti gyvenimą. Atostogauja čia tik turistai, o mes – nuolatiniai Havajų gyventojai, dirbame savo darbus, kaip ir visur. Neneigsiu – gamta čia nepadoriai graži, gyvenimo kokybė tikrai puiki ir visus metus bent kartą per savaitę nuvažiuojame į paplūdimį. Tačiau Havajai yra ir brangiausia JAV valstija, todėl norint gerai gyventi reikia daug dirbti, stengtis įsitvirtinti, mokėti suktis. Pavyzdžiui, duonos kepalas mūsų Captain Cook miestelyje kainuoja nuo šešių dolerių, o litras kefyro – devynis dolerius. Būsto nuoma kainuoja panašiai kaip centriniame Londone. Todėl Havajuose klesti verslūs, protingi žmonės ir benamiai.

Aš pati, būna, kažko pavydžiu kitiems, bet nelinkiu jiems blogo

Tiesa, yra ir meno, ir New Age bendruomenės. Įdomu gyventi. Pavydo nejaučiu, net neįsivaizduoju kaip jis gali pasireikšti? Yra viena mano buvusi klasiokė, kuri man nuolat rašo žinutes mane kritikuodama, gal ji man ko nors pavydi? Nežinau. Man nuoširdžiai keista, kai pavydas žmonėms sukelia niekšiškus kėslus, linkėjimus. Aš pati, būna, kažko pavydžiu kitiems, bet nelinkiu jiems blogo, o tik sau pasakau: „Ir aš taip noriu. Ką gyvenime galėčiau pakeisti, kad tai pavyktų?” Pavydas gali motyvuoti.

Vaiva Rykštaitė
Vaiva Rykštaitė

Ar būna, kad kartais turite įsignybti, kad patikėtumėte, jog gyvenate realybėje?

Ne. Esu labai reikli aplinkai ir nuolat jaučiuosi išaugusi savo būtį. Žinau, kad tai nėra geras bruožas, bet man atrodo, kad aš verta daugiau ir geriau. Ir tas kopimas vertumo ir kokybės kopėčiomis vis nesibaigia. Čia kalbu ir apie būstą, ir patalynę, kurioje miegu, ir savo laisvalaikį. Tiesa, kasdien, tikrai kasdien dėkoju dievui už savo dukras ir vyrą. Nežinau, kaip man šitaip pasisekė. Šiandien nuvežiau vaikus į eksursiją į vietinį bityną. Ten bitininkas pralaužė korio vašką, pasipylė medus, o su tuo medum kažkas many lyg sulūžo – susigraudinau, bet iš laimės, jausmas buvo lyg širdis būtų meduje paskendusi. Koks stebuklas tas medus! Tai šitoks stebuklo gyvenime atpažinimas mane ištinka sąlyginai dažnai. Bet čia ne dėl Havajų, o dėl gamtos grožio apskritai. Visur ji graži, nėra tokios vietos pasaulyje, kur būtų negraži gamta.

Dėl kurio savo gyvenimo pasirinkimo esate išties patenkinta?

Turėti vaikų. Neapsakoma, tirpdanti laimė. Ir dar esu patenkinta drąsa savęs ieškoti, klajoti, eksperimentuoti gerą dešimtmetį. Kai mano bendraamžiai baigę universitetus gavo svajonių darbus ir ėmė būsto paskolas, aš Londone prekiavau vintažiniais drabužiais, žiemomis skraidžiau savęs ieškoti į Indiją, o grįžusi į Londoną miegodavau pas draugus svetainėse ant sofų. Nestabilumas gąsdino ir vargino, bet retrospektyviai žiūrėdama matau, kad tai buvo mano brandos, sutvirtėjimo, augimo dešimtmetis.

Darbą gauti visada spėsi, eidžizmas manęs negąsdina

Darbą gauti visada spėsi, eidžizmas manęs negąsdina. Svarstau dar ką nors studijuoti ir nuo keturiasdešimties keisti karjerą. Arba ne. Esmė ta, kad kažką dirbti visada spėsi, o būti kvaila ir blaškytis padoriau dvidešimt kelerių.

Ar yra knyga, kurią rašyti sekėsi sunkiai, bet rezultatas pranoko pats save?

Taip, „Pirmąkart mama”. Ją rašydama buvau labai neužtikrinta. Medžiagos surinkau ir perskaičiau daugiau nei savo filosofijos magistriniam darbui, bet nebuvau tikra, kaip ją pateikti, ko reikia, ko nereikia. Ilgą laiką atrodė, kad šitą knygą rašau sau. Iš tiesų taip ir buvo – man kilo klausimų, ieškojau į juos atsakymų. Todėl maloniai nustebau, kai knyga tapo bestseleriu ir dabar ją skaityti rekomeduoja net gydytojos akušerės.

12 metų ne Lietuvoje, iš jų septyneri Havajuose. Kaip, gyvenant toli nuo Lietuvos, išlaikyti ryšį su Lietuvoje likusiais artimais žmonėmis, bičiuliais, knygų skaitytojais, savo sekėjais?

Su skaitytojais ryšį palaikyti lengva. Man atrodo, faktas, kad gyvenu Havajuose daro mano knygas jiems įdomesnes. Nesvarbu, kad apie Havajus beveik nerašau. Mano buvimas ten suteikia egzotikos. Anksčiau, gyvendama Londone, veikiau tikrai įdomių dalykų – ir slaugiau neįgalius žmones, ir vintažu prekiavau, ir keliavau viena po Indiją, studijavau filosofiją. Bet Lietuvai įdomiausia tapau, kai pavirtau į namų šeimininkę Havajuose. Nesiskundžiu, man tiesiog įdomu tai stebėti, analizuoti. Ir pati save pagaunu, kad man kelia smalsumą už kitataučių ištekėjusių lietuvaičių gyvenimas. Kodėl – negaliu racionaliai atsakyti.

Nors kraujo ryšiai yra amžini, nesutraukomi, dėl jų ir skauda labiau

O štai su šeima sunkiau. Nors kraujo ryšiai yra amžini, nesutraukomi, dėl jų ir skauda labiau. Man liūdna, kad negalime būti kartu, kad mano tėvai negali kasdien apkabinti anūkių. Tai skaudi tema, kurios sudėtingumą supras tik gyvenantys svetur. Nes grįžti irgi nėra paprasta, tenka dalinti save tarp dviejų realybių, kažkur vis sustojant paverkti per vidurį ir tuo pačiu džiaugiantis gyvenimo įdomumu.

Moterų universitete Lietuvos moterims kalbėsite apie istorijų rašymą. Kada pati supratote, kad jūsų istorijos tapo įdomios kitiems žmonėms?

Seniai, tubūt tada, kai pradėjau rašyti kažką feisbuke. Atsimenu, kai parašydavau tekstuką ir žiūrėdavau, kiek žmonių paspaus „patinka”. Tas dėmesys ir palaikymas pradedančiam autoriui yra gyvybiškai svarbus. Nors iš tikrųjų istorijas rašau visų pirma sau, apie save. Rašymas yra mano metodas pačiai sau paaiškinti pasaulį, savo jausmus, būsenas, procesus. Įžodinus tampa aiškiau. Jeigu tas aiškumas ištinka ir mano tekstą skaitančius, tai čia turbūt ir yra rašymo sėkmė.

Aišku, skiriasi istorija knygoje ir istorija, papasakota socialiniame tinkle. Bet esmė ta pati – skaitytojui turi būti įdomu arba jis turi tekste atpažinti save.

Jeigu reiktų 5 žodžiais apibūdinti, iš ko turi susidaryti sėkmingai parašyta istorija, kas tai būtų?

Stilius, idėja, žaidimas, netikėtumas, glaustumas.

Rašytoja Vaiva Rykštaitė / Jamie Cadiente nuotr.
Rašytoja Vaiva Rykštaitė / Jamie Cadiente nuotr.

Ne paslaptis, kad skandalais pritraukiama daug dėmesio. O kiek įmanoma dėmesio pritraukti be jų?

Daug. Yra žinomų žmonių, turinčių nepriekaištingą reputaciją. Pavyzdžiui, Beata Nicholson. Skandalas tėra lyg garsus šūktelėjimas minioje – tą akimirką minia į rėkiantįjį atsigręš, bet tuoj vėl užsiims savais reikalais. Sunku minios dėmesį išlaikyti ilgesnį laiką. Reikia arba nuolat ką nors rėkauti, arba priešingai – šnabždėti ką nors vertingo ir svarbaus.

Keiktis spektakliuose, filmuose, socialiniuose tinkluose yra tapusi norma. Kiek ir kuriam laikui keiksmažodžiai yra įgalūs prikaustyti dėmesį?

Viskas priklauso nuo žmogaus pareigų ir nuo situacijos. Politikui keiktis negalima, šou verslo atstovui – galima. Pradinukų mokytoja pamokos metu keiktis neturėtų, o universiteto dėstytojui tai būtų atleistina. Keiksmažodžiui, kaip ir kitiems žodžiams, turi būti laikas ir vieta. Tam reikia drąsos. Bet man patinka žmonės, kurie keikiasi. Jie tikresni.

Kokių temų socialiniuose tinkluose patartumėte vengti? Ar yra, ko jokiu būdu negalima kalbėti, rašyti, filmuoti?

Nėra tokios temos. Galima kalbėti bet kokia tema neperžengiant savo orumo, vulgarumo, kitų žmonių privatumo ribų. Slidūs reikalai. Pavyzdžiui, manau, kad galima viešai verkti. Bet kai viešai verkia ir tai filmuoja du žmonės, staiga pasidaro keista. Arba pokalbiai apie vaikus. Man jie patinka iš esmės, kuo atviriau, tuo geriau. Bet kartą pasijutau nepatogiai už vaiką, kurio mama aptarinėjo vaiko lytinių organų problemas viešame įraše, minėdama ir vaiko vardą, rodydama veidą.

Nėra tokios liniuotės, kuri išmatuotų priimtino atvirumo ribas

Nėra tokios liniuotės, kuri išmatuotų priimtino atvirumo ribas. Be to, ir šios nuolat evoliucionuoja. Sakyčiau banaliai – klausytis savo širdies. Jei nepatogu kažkuo dalintis, tai tikėtina, kad bus nepatogu ir tai matančiam. Nors būna visaip. Pavyzdžiui, aš atvirai žindau vaikus ir manau, kad tai turi būti normalizuota. Jei kam dėl to nepatogu – tai jų problemos.

Yra žmonių, kurie pernelyg stipriai skiriasi realybėje ir socialiniuose tinkluose. Kiek savo socialinėje erdvėje reiktų pasilikti vietos natūralumui ir tikrumui? O gal nebereikia?

Čia asmeninio pasirinkimo klausimas. O gal – strategijos, jei tokią turi? Asmeniškai esu už natūralumą, tikrumą, manau, kad tai žmonės pajaučia. Bet svarbu žinoti, kokiu tikslu einama į socialines medijas. Jei tikintis atgalinio ryšio – tada atvirumas būtinas. Jei norint sukurti prekinį ženklą ir jį tiesiog parduoti – čia galima ir būna daug visokių žaidimų. Moraliai jų vertinti nesiimu, man jie įdomūs. Iš esmės socialiniai tinklai yra savotiškas televizijos ir reklamos hibridas. Todėl už netikrumą čia žmonių smerkti lyg nėra reikalo. Kita vertus, natūralu, kad sekėjus piktina, kai nėra jokio vertybinio nuoseklumo, kai žmogus sako viena, o daro kita.

Nuo ko pradėti virtualaus savęs kūrimą ir kaip nesugriauti susikurto?

Nuo vertybinio stuburo. Nesvarbu, ką planuojate parduoti, kokiais būti, svarbiausia patiems sau atsakyti: kas aš esu ir kodėl čia atėjau, koks mano didis tikslas ir sėkmės vizija? O tada imti gyventi taip, lyg ta sėkmė jau būtų pasiekta. Čia vėl, kalbu ne apie finansus, bet apie elgesį, vertybes ir pažiūras, kurias transliuojate savo sekėjams.

Vaiva Rykštaitė / D. Banevičiūtės nuotr.
Vaiva Rykštaitė / D. Banevičiūtės nuotr.

Aišku, reikia nuotraukų, vizualo. Reikia žodžių, tekstų. Reguliarumo. Drąsos. Žaismingumo. Arba prabangos. Bet visa tai tėra forma turiniui. Turinys yra žmogus arba prekinis ženklas – kuo jis vertingas? Ta vertė tarp eilučių turi sunktis iš kiekvieno įrašo.

Ilgus žymių žmonių tekstus socialinėje erdvėje keičia reklaminiai tekstukai, nesusilaukiantys daug palaikymo. Ar tai ženklas, kad tokie tekstai yra nusibodę?

Aišku, nusibodę. Man atrodo, kad daug ką ima užknisti tie reklaminiai tekstai, kurie apsimeta nereklaminiais, t.y. teksto pradžioje rašoma kokia nors istorija, kažkas šmaikštaus, nors jau po penkių sakinių apima nuojauta, kad nė velnio čia ne istorija. Čia reklama. Šiaip, man patinka reklamos, patinka stebėti, kaip žmonės jas kuria. Bet smagiau, kai nuo pirmo sakinio žinau, kas ir kaip. Skonio reikalas, aišku.

Rašytoja Vaiva Rykštaitė
Rašytoja Vaiva Rykštaitė

Kaip jūs pati kūrėte savo prekinį ženklą? Ar jis buvo sąmoningai pradėtas, ar viskas vyko palaipsniui?

Aš nekūriau prekinio ženklo. Kūriau asmenybės mitą, konkrečiai – rašytojos. Dar konkrečiau – prieš dvylika metų parašiau pirmą romaną, pasirašiau slapyvardžiu ir duodama interviu nerodžiau savo veido. Ta proga susikūriau anketą feisbuke, kurioje draugauti pakviečiau kelis savo buvusius vaikinus ir jų žmonas. Kurį laiką rašiau tekstus anonimiškai ir jaučiau keistą pasitenkinimą, kai mane gyvenime pažįstantys žmonės nežinojo, kad ten aš. Tačiau po keleto metų išaugau iš to slaptumo, atsirado natūralus poreikis būti savimi, su savo veidu. Mano socialinių tinklų sekėjai augo ir tebeauga lėtai, bet tai irgi turi žavesio. Su kai kuriais gyvenime nesutiktais žmonėmis draugaujame jau dešimt metų, matome kaip gimsta vaikai, kaip jie auga, atsiranda keistas, visai stiprus virtualus ryšys.

Mano socialinių tinklų sekėjai augo ir tebeauga lėtai, bet tai irgi turi žavesio

Toks ryšys yra naudingas, norint ką nors parduoti, bet su tais pardavimais irgi – galima lengvai viską sugriauti, prarandant žmonių pasitikėjimą. Dabar paleidau savo video kursą „Kaip parašyti ir išleisti knygą”.  Žmonės perka, pasitiki manimi, o aš, užuot džiaugusis sėkme, nuolat išgyvenu, nerimauju, ar jiems ten viskas iki galo patiks. Nes parduoti lengva, bet pardavus galima žmogų nuvilti, o tada jis nebesugrįš. Todėl tikra sėkmė yra ne kiekybėje, o siūlomoje kokybėje. Kai kažkas yra labai gerai padaryta, žmonės patys tai atranda, ieško. Prisimenu viena restoraną Indijoje, kurortiniame miestelyje. Ten pakrantėje restoranų buvo daugybė, o žmonės vis tiek vieni per kitus sužinodavo ir važiuodavo į „Blue Planet” – be jokios reklamos, už miesto džiunglėse įsikūrusį, žvyrkeliu sunkiai privažiuojamą restoranėlį. Va tokiu prekiniu ženklu smagu būti.

Jei žinote kas esate ir kodėl tai darote, jus bus sunkiau išmušti iš vėžių

Kokius pagrindinius akcentus sudėsite savo studentėms WoW universitete, norinčioms išmokti rašyti?

Neseniai baigiau ruošti kursą „Kaip parašyti knygą”, todėl dabar man pačiai labai įdomu palyginti knygų rašymo ir rašymo socialiniams tinklams specifiką. Geras tekstas yra geras tekstas. Bet socialiniai tinklai yra pavojingesni – čia galima ne tik greitai išpopuliarėti, bet ir susigadinti reputaciją. Todėl, kartoju, bet akcentą dėsiu ant vertybių – jei žinote kas esate ir kodėl tai darote, jus bus sunkiau išmušti iš vėžių. Taip pat svarbi pusiausvyra, žaidimas su atvirumu ir mito kūrimu. Visi teksto rašymo triukai. Gramatinės klaidos. Keiksmažodžiai. Bus įdomu.

 

Naujausi straipsniai