Vaiva Rykštaitė: „Kai antras kartas – lyg pirmas“

Rašytoja Vaiva Rykštaitė
Autorius: Vaiva Rykštaitė
Publikuota: 2019-01-27 10:17
Prieš savaitę man paskambino vienas paauglys, kurio tikrojo vardo atskleisti negaliu, todėl čia pavadinsiu Pauliumi. Taigi Paulius paskambino ir sako: „Ei, gal gali man padėti paruošti lietuvių kalbos namų darbus?“ Reikėjo penkias minutes kalbėti apie Goethe „Faustą“, kurį kadaise skaičiau mokykloje, bet dabar atsimenu tik tiek, kad buvo žiauriai neįdomu ir nieko nesupratau.

„O kūrinį bent perskaitei?“ – klausiu Pauliaus.

„Taip. Bet ten kažkokia nesąmonė...“ – sako vaikinas.

Nuotrupa iš kito pokalbio telefonu, šįkart su tėčiu. „Pameni, ką Murakami sakė apie silkę ir vardus?“ – klausia. Užmušk – neatsimenu. Nors tą knygą skaičiau. Tėtis bamba, kad skaitau per daug ir perdėm emocingai – knygas praryju, išjaučiu, bet nepasiimu iš jų nieko tikro. Tėčių toks darbas – bambėti. O aš skaitau toliau – kartais net po knygą kas savaitę, visada bent dvi per mėnesį. Skaitau skubėdama ir dar nebaigusi vienos jau galvoju, kokią griebsių kitą. Skaitau, kas madinga, skaitau klasiką, skaitau dėl malonumo. Daug knygų herojų man yra tapę tartum savotiškais su manimi amžinai gyvenančiais nematomais draugais. Bet dar daugiau skaitytų knygų – dabar jau nebijau pripažinti – nesupratau arba nieko iš jų neatsimenu. „Šimtas metų vienatvės“, „Meistras ir Margarita“ – apie ką? Šitas skaičiau dar -niolikos, nes labai skubėjau greičiau suaugti, būti intelektuali, kažką kažkur pralenkti. Užtat galvoje dabar nieko neliko. Meluoju. Liko įspūdis: „Bet ten kažkokia nesąmonė...“ – visai kaip šešiolikmečiam Pauliui, kuriam mokytoja liepė kalbėti apie Faustą.

Paulius man skambinėjo visą savaitę. Bandžiau moralizuoti: „Nebūk tinginys.“ Dar sakiau: „Atšok, neturiu laiko.“ Vaikino atkaklumas išprovokavo atvirumą: „Pasakysiu, ką daryti, jei knygos nesupratai arba tingi net atsiversti: eini į Vikipediją, randi jos apžvalgą, o tada viską perpasakoji, lyg būtum skaitęs.“

Ar Paulius padėkojo už šį neįkainojamą patarimą? Ne. Jis sakė: „Na, paskaityk tuuu, ten nieko neaišku.“ Tad ankstyvą popietę vienai dukrai įjungusi filmukus, kitą – dar kūdikį – laikydama ant kairės rankos, petimi prie ausies prispaudusi telefoną surūgusiu veidu atsiverčiau Goethe kūrybos analizę internete. Kuo daugiau skaičiau, tuo įdomiau buvo. Pasaulio teatras? Homunkulas, palydėjęs į Valpurgijos naktį? Kokios metaforos! O dar ir bioetikos klausimai. Ir kaip artima, kaip tolima, kaip nuostabu. Prieš šimtus metų parašytas kūrinys gyvas ir aktualus dabar. „Matai, Mefistofelis siūlo Faustui išmainyti sielą tada, kai Faustas yra nusivylęs. Juk ir dabar mes suklumpame ir išsižadame to, kas svarbu, tuomet, kai esame pavargę, išsekę ar kamuojami depresijos. Matai? Ar supranti?“ – staiga pagavau save entuziastingai rėkiančią į telefoną, gestikuliuojančią rankomis. O baigusi pokalbį supratau, kad „Faustą“ noriu perskaityti, nes dabar JAU esu pasiruošusi. Skaitysiu antrą kartą, bet kiekvienas skaitymas yra lyg pirmas, nes aš niekada nebūnu tokia pati.

Antrąkart skaityti tą pačią knygą – anksčiau stebėdavausi tai darančiais žmonėmis – reiškia paminti savo skubantį, alkaną, snobišką ego, lėtai vartant puslapius sugrįžti į seną knygą ir naują save. Taigi Goethe „Faustą“, Cunninghamo „Valandas“, Hesse „Stepių vilką“, graikų tragedijas ir Bradbury „Pienių vyną“ planuoju skaityti iš naujo. Tik šįkart nenoriu to skaitymo talpinti į laiko rėmus ar pasiekimų sąrašus. O kokią knygą antrą kartą atsiverstumėte jūs? 

Naujausi straipsniai