„Sveika! Gegužės mėnesį su šeima būsime Havajuose. Būtų labai smagu, jei galėtumėte rekomenduoti ką aplankyti, pamatyti. Mus domina neturistinės, neatrastos vietos.” Gavus šitokius prašymus iš siuto man ant viso kūno šiaušiasi gyvaplaukiai.
Kartais ir gerai, galvoju, kad žmonės kitame kompiuterio gale negirdi manes šnypščiančios, kad visos vietos jau seniai atrastos!!!
Na kodėl, kas tiems žmogeliams įkalė į galvą, kad kiečiausias dalykas keliaujant yra vengti turistinių vietų? Tokiu atveju lankantis, pavyzdžiui, Paryžiuje reikia žūtbūt vengti bent akies krašteliu užkabinti Eifelio bokšto stotą, jokiu būdu neiti prie Luvro, o vietoje Notredamo katedros rinktis kokią nors naujos statybos neturtingo priemiesčio bažnytėlę.
Didelė tikimybė kad šiokią dieną niekas jūsų ton bažnyčion neįleis, o mėginant susiorientuoti turistams visiškai nepritaikytame nesaugiame rajone yra šansų netekti piniginės, o gal įsėsti ne į tą autobusą. Tad grįžę namo draugams galėsite nuotraukose rodyti negirdėto rajono tvoras, asmenukes darytas viešajame transporte, užtat išdidžiai teigdami, kad per tas dvi laiko prasme brangias dienas pamatėte ne šiaip kokias pasaulines garsenybes, bet neturistinį Paryžių. Nevilioja?
Kas tiems žmogeliams įkalė į galvą, kad kiečiausias dalykas keliaujant yra vengti turistinių vietų? Tokiu atveju lankantis, pavyzdžiui, Paryžiuje reikia žūtbūt vengti bent akies krašteliu užkabinti Eifelio bokšto stotą.
Turistinės vietos dėl to ir tampa turistinėmis, kad esti įdomiausios, įspūdingiausios, gražiausios ir visokios kitokios –iausios, nors taip, dažnai pasižymi didelėmis miniomis ir didelėmis kainomis. Tikrąjį šalies ar miesto gyvenimą patiria žmonės atvykstantys dirbti, studijuoti, savanoriauti arba turėdami marias laiko tiesiog būti ir šmirinėti iš vieno miestelio į kitą, lėtai stebėdami pro šalį skubančių vietinių gyvenimą. Yra ir tokių, kurie kelionėn išsiruošia su labai konkrečiu tikslu: buriuoti, stebėti paukščius, į trumpus kalbos ar maisto gaminimo kursus.
Jie, manau pamato kiek detalesnį, nors ir labai siaurutį vietovės skerspjūvį. Tačiau išgirdus, kad vos vienai ar keletui savaičių į nelankytą šalį atvykstantys bičiuliai labai entuziastingai nori pamatyti viską, bet „svarbiausia – neturistines vietas“ iš nevilties norisi trenkti sau per galvą su keptuve. Na gerai, sakau, ir pasiėmusi draugę iš oro uosto nusivežu ją tiesiai į... mažyčio miestelio Kainaliju skalbyką. Megan, pavargusi nuo ilgo skrydžio iš Australijos, visai neprieštaravo, regis nė nepastebėjo tarp skalbimo milteliais kvepiančių turbinų sėdinčių apkūnų Havajiečių, dabar jai labiau rūpėjo papasakoti apie savo meilės reikalus. Kol galiausiai, po dviejų mano skalbinių žlugtų ir išsekus pikantiškoms temoms draugė paklausė: O tai ką veiksime toliau?
"Galime važiuoti į prekybos centrą maisto, tada man dar reikia užsukti į autoservisą. Rytoj galėsime būti namuose, žiūrėti havajietišką televiziją ir eiti pasivaikščioti mano kaimynystės gatvelėmis. O poryt vėl reikės į skalbyklą..."
Dar aš kantriai paaiškinau draugei, kad neužtenka skalbykloje apsilankyti vieną kartą ir paspoksoti į mintyse egzoifikuojamas vietines. Ne. Čia lankytis reikia reguliariai, niekur neskubant, nesišlaistant su fotoaparatu, bet pačiai būtinai atsinešant kažką išsiskalbti. Nes tik tada, praleidusi čia ne vieną valandą pastebėsi, kad tarp moterų vis tik tvyro etninė hierarchija, kurios viršūnėje, be abejo – valdovės havajietės, o ant paskutinės pakopos lieka spalvingomis gėlėtomis suknelėmis pasipuošusios angliškai visiškai nekalbančios imigrantės iš Mikronezijos. Tik čia pajusi kaip kvepia vietinių mėgstamos keptos bulvytės su troškinta kiauliena iš greito maisto užkandinės, o kartkartėmis pritilus NativeFM radijo stočiai išgirsi tikrą Havajų slengą...
Turbūt ir nereikia sakyti, kad mano draugė, kaip ir visi kiti svečiai, mieliau rinkosi kvapą gniaužiantį, nors ir turistinį maršrutą. Nes tik pamačius Pololo ir Waipio slėnius, kur į vandenyną liejasi ledinės upės ir ganosi laukiniai žirgai, verta ieškoti kitų, mažyčių neturistinių įlankėlių. Nes tik palydėjus saulę ant Mauna Kea viršukalnės verta kopti į kitus kalnus. Nes tik pajutus blakstienas svilinantį tekančios lavos karštį verta leistis į žygius po miškus, kuriuose nesutiksi nė vieno žmogaus.
Tą patį galiu pasakyti ir apie kitas Havajų salas – Kauai pirmiausiai verta pamatyti kanjoną, o Oahu saloje sostinėje Honolulu būtina alkūnėmis su kitais turistais brautis prie spalvingu parduotuvių Waikiki paplūdimyje. Vėliau, jeigu liks laiko, ir tikrai norėsite pajusti vietos dvasią, mane visada galite rasti toje skalbykloje arba Captain Cook miestelio užkandinėje – aš ten dažniausiai rymau už baro, kol mano vyras kantriai aiškina turistams kaip nuvažiuoti prie žalio smėlio paplūdimio. Aha, žalio smėlio, bet jūsų turbūt tai nedomina – nes vieta labai turistinė...
P.S. Na gerai, yra dar tų neatrastų ir nenutryptų vietų, kur nesutiksite nė vieno turisto. Bet apie jas aš nesakau ir nerodau, kol žmonės neįrodo, kad sugeba paisyti taisyklių ir neliečia krante besiilsinčių didžiulių jūros vėžlių, naudoja koraliniams rifams nekenksmingus saulės kremus, nešiukšlina ir fotoaparatų blykstėmis neakina senoviniame kaime ramiai susėdusių žvejų.
Daugiau Vaivos Rykštaitės tekstų http://sofijantsofos.blogspot.com/
