„Devintoje klasėje įsimylėjau vienuoliktoką. Atsimenu, labai tuo metu bijojau karkvabalių – tiesiog klykdavau pamačius. Ir mudviejų pasivaikščiojimų pakrante metu galvoju: o jeigu jis man užmes karkvabalį? Ne, neparodysiu baimės, aš geriau paimsiu ir prisijaukinsiu tuos vabalus! Eidavau, susirasdavau karkvabalius ir kabindavau ant savęs, kad jeigu užmestų, aš nerėkčiau. Na aišku, jis to nepadarė”, – kvatodamasi pirmąją meilę prisimena neseniai 70-ąjį jubiliejų atšventusi kino ir teatro legenda, aktorė Vaiva Mainelytė.
„Mergaitės mane ignoruodavo, ypatingai kuomet jau išryškėjo mano akys ir atsirado berniukų dėmesys – pajutau jų pavydą. Bet aš buvau taip auklėjama, kad iš tikrųjų tuo nėra ko didžiuotis, nes tai mamytės ir tėvelio nuopelnas. O tai, ką
aš pati pasieksiu gyvenime – ar išsimokslinsiu, ar kuo aš būsiu – va čia jau bus mano turtas. Ir tai labai padėjo, nes aš niekada „sužvaigždėjusi” nebuvau”, – pasakoja viena garsiausių visų laikų Lietuvos aktorių.
Bet būti tiesiog gražiai nepakanka, šypsosi aktorė: „Apie tą seksą daug nekalbėdavom, bet savyje turėjau tokį pojūtį, kur galima sužaist, tarkim, nusimezgus suknelę – pavyzdžiui, kažkokią vieną eilutę padaryt peršviečiamą.“ V. Mainelytė prisimena, kaip užkariavo pirmojo vyro Gintauto Ūzo širdį: „Iš kažkur gavau aptemptą, ažūrinį megztukėlį, dar vieną sagutę prasegiau. Diržą tokį lakinį gavau, taip susispaudžiau – liemenėlis kaip širšės buvo, juodas sijonas, juodos ažūrinės kojinės, ir batai ant „špilkų”. Ir aš einu iš paskaitų šitokia, o kitoje gatvės pusėje – Viktoras Šinkariukas su mano brangiausiu. Aš praėjau, lyg nepastebėdama, paskui dar kartą praėjau… Šinkariukas ir sako maniškiui: „Bet klausyk, tavo Vaiva vaikšto kaip Sophia Loren!”. Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip juokingai tada atrodžiau, bet sau patikau” –juokiasi V. Mainelytė.
Tačiau išvaizda asmeninio gyvenimo nesuklijavo. Vaiva išsiskyrė tiek su pirmuoju, tiek su antruoju vyru: „Skyrybų procesas yra labai sudėtingas – čia kaip paklodė plėšta, o siūlai lieka per vidurį. Nemanau, kad būna gražių skyrybų, ypač jeigu buvo jausmas, jeigu buvo kažkas… Nebūna taip”, – surimtėja aktorė.
O įtampa ir alinantis darbas priviliojo ligą, kurią išsigydžiusi V. Mainelytė ir toliau išsaugojo pasitikėjimą žmonėmis: „Man graudžiausia, kad atsirado žmonių, kurie viską man atnešė netgi į namus: kas atnešė sąrašą, kaip geriau maitintis, kas atnešė tablečių, kad palengvintų būseną po chemoterapijos... Ir aš jiems esu labai dėkinga. Man svarbiausia yra žmonių santykiai, kad nenužmogėtumėm.”
Vaivos Mainelytės ir dar dviejų tą pačią dieną gimusių žmonių nuoširdžios istorijos – šį vakarą 21:30 val. dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną” per LRT.