Vaiva Mainelytė – apie sunkius išgyvenimus: „Suvokiau, jei nesikabinsiu, neklausysiu daktarų – pralaimėsiu“

Vaiva Mainelytė / D.Matvejevo ir asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Faustina Bružaitė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2021-08-08 19:46
„Kiekvienas turime problemų – jei ne fizinių, tai dvasinių. Bet negi susitikus kitą žmogų reikia krauti jam savo problemas? Sunkiausiais gyvenimo tarpsniais stengiausi pabrėžti, kad viskas gerai. Man nuo to palengvėdavo.“ Profesinė sėkmė, populiarumas, grožis neapsaugojo Vaivos Mainelytės nuo skausmingų patirčių, tačiau jas prisimindama aktorė konstatuoja: „Aš išplaukiau!“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Turbūt atrodžiau kaip siaubo filme

„Mamytė nepaprastai skaniai kvepėdavo. Tas kvapas tiesiog užburdavo, kai mane, penkerių šešerių, ji pasisodindavo ant kelių ir apkabinusi priglausdavo prie savęs. Susekiau, kad taip skaniai kvepėjo ir mėlyna dėžutė ant jos kosmetikos staliuko. Tai buvo „Nivea“ kremas. Pradėjau paslapčia juo tepliotis. Aišku, neilgai truko, kol mamytė suprato, kas įsisuko į jos kremą. Aš neneigiau, nes žinojau, kad pasakiusi tiesą nebūsiu nubausta. Ko gero, tai buvo mano pirmoji grožio pamoka. Mamytė paaiškino, kad mano veidukui jokio kremo dar nereikia ir, jei jį naudosiu, gali atsirasti spuogų...

Vaiva Mainelytė (8 m.)/ Asmeninio albumo nuotr.
Vaiva Mainelytė (8 m.)/ Asmeninio albumo nuotr.

Vėliau, kai pati pradėjau pirktis odos priežiūros priemones, paaiškėjo, kad „Nivea“ kremas man visai netiko... Veido oda daugiau rūpintis ėmiau pradėjusi vaidinti teatre ir kine – labiausiai dėl jai kenksmingo grimo poveikio. Pirmos kaukės buvo natūralios: žemuogių, braškių, raudonųjų serbentų. Išbandžiau ir garsios latvių aktorės Vijos Artmanės firminę kaukę... iš žalios smulkintos jautienos. Aš su Vija filmavausi keliose juostose ir galiu paliudyti, kad jos veidas sulaukus penkiasdešimties atrodė fantastiškai be jokių operacijų! Bet mano bandymas buvo labai nevykęs: pamiršusi, kad esu su jautiena ant veido, atidariau duris.

Vaiva Mainelytė (15 m.) / Asmeninio albumo nuotr.
Vaiva Mainelytė (15 m.) / Asmeninio albumo nuotr.

Matyt, atrodžiau kaip siaubo filme, nes žmogus tiesiog atšoko nuo manęs. Apie kosmetiką: naudojau rusišką kremą „Nataša“, bet kai pasirodė latviški „Dzintars“ produktai, jie tapo mano mėgstamiausi. Pirmieji mano kvepalai – natūralus bulgariškas rožių aliejus, paskui kvepinausi lenkiškais „Možet byt“. Brandaus amžiaus moterys tuomet labai vertino gan aštraus kvapo „Krasnaja Moskva“, jie buvo brangūs ir laikomi aukšta klase. Mamytė jais kvepinosi.

Gerokai vėliau išgirdau anekdotą primenantį gandą, kad kvepalais „Krasnaja Moskva“, ilgai išsilaikančiais, mėgo kvepintis Paryžiaus prostitutės.“

Naujoje klasėje man pradėjo rodyti dėmesį iškart du berniukai sportininkai

Vaiva Mainelytė (25 m.) / Asmeninio albumo nuotr.
Vaiva Mainelytė (25 m.) / Asmeninio albumo nuotr.

Tai man užtraukė mergaičių nemalonę

„Vienuoliktoje klasėje jau buvau išsilukštenusi, su formomis ir traukiau berniukų akis. Ją baigiau Širvintose, o iki tol mokiausi Trakuose. Naujoje klasėje man pradėjo rodyti dėmesį iškart du berniukai sportininkai. Dėl to užsitraukiau senbuvių mergaičių nemalonę ir jos nekviesdavo manęs į savo šventes. Visos buvome kuklios, kosmetikos nenaudojome, tačiau kartą sukėliau klasiokių pavydą, nes pasirodžiau dažytomis blakstienomis. Žinojau, kad nudažytos jos pagražėja, pailgėja: vedžiau televizijos laidą „Muzikinis albumas“ ir prieš ją mane pagrimuodavo. Iš tetos buvau gavusi jau naudoto tarybinių laikų tušo dėžutėje – į ją reikėdavo paspjaudyti, tada šepetėliu pakabinti tušo ir pasidažyti. Juo pasijuodinusi blakstienas atėjau į pamokas ir pasakiau: „Aš ką tik iš filmavimo!“ Buvau ganėtinai savikritiška, prie veidrodžio neužsibūdavau, bet tąkart buvau sau labai graži.“

Vaiva Mainelytė (69 m.) / Asmeninio albumo nuotr.
Vaiva Mainelytė (69 m.) / Asmeninio albumo nuotr.

Kad mano grožis jums akių nebadytų!

„Visada žinojau, kad didesnės akys, dailesni bruožai – ne mano nuopelnas, bet tėvų. O gal ir Aukštaitija, kurioje gimiau, prisidėjo prie mano išvaizdos... Pažiūrėkite, kokios gražios Panevėžio mergaitės – iškart atskirsi! Mūsų vyrai, kai teatras ten gastroliuodavo, ne visai ramūs būdavo... Dirbau su Regina Arbačiauskaite, Ingrida Kilšauskaite, Egle Gabrėnaite, Genovaite Ciplinskaite... Visos jaunos, visos dailios. Stiklų niekas į batus nedėjo, perukų negadino. Kiekviena turėjome savo vietą, savo vaidmenis ir tarpusavy teatre nekonkuravome. Teatre jutau kai kurių vyresnių kolegių nepalankumą, pavydą, bet ar verta apie tai kalbėti?.

Gerai, vieną epizodą papasakosiu. Buvo toks metas – kur pažvelgsi, ten žurnalas su Mainelyte viršelyje. Grimerinėje vyresnė aktorė metė: „Aš nesuprantu... Ir vėl šita gražuolė!“ Žinojau apie jos repliką, bet kai mudvi susitikome teatro koridoriuje, kolegė neva labai draugiškai, su užuojauta pasidomėjo, kodėl vaikštau su tamsintais akiniais. Jais saugodama dengiau akis, labai jautrias prožektoriams, tačiau kolegei rėžiau: „Kad mano grožis jums akių nebadytų!“ Toks atžarumas man nebūdingas ir paskui blogai jaučiausi.

Kolegos apie mane sako: „Ji su niekuo nesipyko...“ Dabar daug galvoju apie savo gyvenimą, santykius su žmonėmis... Gal ne tokia jau gera buvau? Svarstau, kad vengiau su kolegomis pyktis ne iš gerumo, o greičiau egoistiniais sumetimais. Mūsų santykiai turėjo būti draugiški, kad galėčiau bendrauti ir kartu vaidinti. Na, štai, truputį pasididžiavau savimi, kad dažniausiai sugebu neparodyti nepasitenkinimo, jei jį jaučiu. Vengiu neprasmingų, man nepriimtinų pokalbių, diskusijų. Tiesiog pasakau: „Labai atsiprašau, manęs tai nedomina.“

Vaiva Mainelytė (40 m.) / Asmeninio albumo nuotr.
Vaiva Mainelytė (40 m.) / Asmeninio albumo nuotr.

Didžiausias malonumas

„Veido pokyčius vertinu ramiai. Dabar tapau labai panaši į mamytę... Ji tarsi įsikūnijo į mane. Abu mano tėvai buvo gražūs aukštaičiai. Nepaprastai vertinu savo krašto žmones ir džiaugiuosi, kad gimiau būtent Aukštaitijoje. Visą gyvenimą laisvai kalbu Rokiškiui būdinga tarme – esu kilusi iš ten. Dažnai vasarodavau tetulės sodyboje ir nuo mažens mačiau, kokia graži Aukštaitijos gamta.

Man didžiausias malonumas buvo žiūrėti į dangų, debesis ir fantazuoti

Atminty iškyla gausybė žemuogių – jos raudonuodavo duobėse, iškastose bulvėms laikyti žiemą... Dar – aukštos smilgos pievoje... Labai mėgau į jas įkritusi paskaityti knygą, pasvajoti. Man didžiausias malonumas buvo žiūrėti į dangų, debesis ir fantazuoti. Matyt, laukdamasi Dovilytės šį pomėgį kažkaip jai perdaviau – dukra dažnai sėdėdavo vežimėlyje užvertusi galvą. Aš ir per pamokas nuklysdavau į svajones. Rusų kalbą dėsčiusi mokytoja Mišeikytė prisiminė: „Kalbu ir matau, kad Mainelytė žiūri pro langą ir jos mintys visai visai kitur.“ Nė nepajusdavau, kad jau nebe klasėje esu...

Užteko proto pasitarti su plastinės chirurgijos specialistu

„Atrodo, tada artėjau prie savo penkiasdešimtmečio. Kažkas veiduke nepatiko... Televizijoje vyko grožio projektas, kurio dalyvėms plastinės chirurgijos chirurgai nemokamai darė jauninamąsias operacijas. Nežinojau, kad Dovilė nusiuntė mano nuotrauką projekto organizatoriams. Mano kandidatūrai buvo pritarta, bet supasavau. Vėliau buvau susigundžiusi pasidaryti veido šlifavimą, bet užteko proto pasitarti su plastinės chirurgijos specialistu Renaldu Vaičiūnu, kurį gerai pažinojau. „Neišsigalvok, nereikia tau jokio šlifavimo“, – pasakė jis. Nuo panašių dalykų mane smarkiai atgrasė ir kolegių iš Rusijos išvaizda. Tai, kaip jos atrodė po plastinių operacijų, nepatiko. O režisieriai skundėsi, kad Rusijoje nebėra kam vaidinti vidutinio amžiaus moterų, nes tokio amžiaus rusės aktorės po plastinių operacijų atrodo per jaunos. Jau nekalbant apie suvienodėjimą, individualumo praradimą... Bet man ir kitoms lietuvėms aktorėms dėl to atsivėrė papildomų galimybių.“ 

Sugrįžimas į tikėjimą, maldą man labai padėjo

„Populiarumas ir žiūrovų meilė atėjo per vaidmenis. Jų nuoširdus, geranoriškas dėmesys gelbėjo sunkiais gyvenimo etapais. Likimas man nepašykštėjo ir gerų momentų, ir netekčių, ligų... Bet Dievas, kai skęsti, visada duoda pirštą. Kai paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje buvo išdraskytas Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras ir dalis aktorių, tarp jų ir aš, buvome priversti jį palikti, turėjau rasti naują pragyvenimo šaltinį. Teko pabūti ir konditerijos įmonės vadybininke, ir nedidelės kompanijos, gaminančios kvepalus ir kremus, veidu... Grožio produktų prezentacijas rengdavau kaip kūrybos vakarą... Tiesą sakant, toji man svetima veikla sekėsi visai neblogai, prie sėkmės, aišku, prisidėjo ir mano žinomumas, tačiau lengva nebuvo.

Teko pabūti ir konditerijos įmonės vadybininke, ir nedidelės kompanijos, gaminančios kvepalus ir kremus, veidu

Bet sau pasakiau: tegu būna gėda tiems, kurie mane į tokias sąlygas įstūmė. Išplaukiau ir grįžau į profesiją, teatrą. Nepalyginamai sudėtingesni išgyvenimai susiję su periodu, kai sirgau onkologine liga. Labai aiškiai suvokiau: jei nesikabinsiu pati, neklausysiu daktarų ir nesimelsiu – pralaimėsiu. Sugrįžimas į tikėjimą, maldą man labai padėjo. Jėgų suteikė ir darbas teatre, „Giminių“ seriale, draugai, gydytojai, ypač gydytojos Dalios Kairienės pagalba ir globa, rūpestis dėl mamytės (negana to, kad aš susirgau, kaip tik tais metais mirė tėvelis). Kaip įmanydama kabinausi į gyvenimą.“

Vaiva Mainelytė / D.Matvejevo nuotr.
Vaiva Mainelytė / D.Matvejevo nuotr.

Jie nepakenčia konkurencijos su moterimis

„Labai daug dalykų atsinešame iš vaikystės. Anuomet, šeimoje, pradėjo formuotis mano gyvenimiškos nuostatos ir estetinis pojūtis. „Velnio nuotakos“ režisierius Arūnas Žebriūnas sakydavo: „Vaiva, suvaidink prancūziškai!“, o aš žinojau, ką tai reiškia. Subtiliai, skoningai, su erotikos priemaiša... Kai operatorius Algimantas Mockus nuvažiavo į susitikimą su povandeninio laivo įgula, ten išvydo per visą sieną kabančią nuotrauką, kurioje užfiksuotas stop kadras: apsinuoginusi Jurga maudosi ežere... Iš žiūrovų sulaukiau daug komplimentų, bet abiem mano vyrams kliuvo erotinės scenos, kuriose vaidinau. Tai labai vyriška. Ir negalėjimas priimti žmonos profesinės sėkmės – labai vyriška. Jie nepakenčia konkurencijos su moterimis.

Matyt, veikia patiniški instinktai. Suvokiau tai ir labai stengiausi šeimoje vaidinti: „Palyginti su tavimi, aš – niekas!“ Bet vaidink nevaidinęs, jei pirmi klausimai kompanijoje – „Kaip tavo Vaiva? Ką daro, kur filmuojasi?“ Arba kas nors pasako: „Mainelytės vyras atėjo.“ Koks vyras tai gali pakęsti? Matyt, jis turi būti labai protingas, kad šeima išliktų.“

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai