Vaistažolių arbatų receptūros – įamžintas dr. Eugenijos Šimkūnaitės palikimas

Gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė ir jos kurtos arbatos
Autorius: Projekto partnerio turinys, Jurga ČEKATAUSKAITĖ
Publikuota: 2020-08-07 08:39
Gamtos mokslų daktarę Eugeniją ŠIMKŪNAITĘ (1920–1996) daug kas pažinojo, nemažai kas dar atsimena ir yra labai daug apie ją girdėjusių. Mokslo žmogus, vadinęs save ragana, etnografė, kurios užkalbėjimai buvo veiksmingi, vaistažolių žinovė, kurios pasiūlyti žolių mišiniai gydydavo, moteris, garsėjusi kaip itin tiesmuka, bet labai geros širdies, – tokią ją atsimena artimiausi bičiuliai. Viena jų – botanikė dr. Živilė LAZDAUSKAITĖ.

Su Eugenija Šimkūnaite buvote vienos artimesnių bičiulių, nors tarp jūsų nemenkas metų skirtumas. Norėčiau paklausti paprastai – ar ji buvo ragana?

O kas yra ragana? Ta, kuri moka skristi ant šluotos. Dar gali būti atsarginis variantas kaip Žemaitijoje – pačios seniausios mokėdavo skristi ant avilių, skobtų iš medžio kamieno. Šimkūnaitė šluotą turėjo, o šluota turėjo numerį, kaip ir priklauso susisiekimo priemonei, – EŠ60. Pati girdėjau, kaip iš Bonos atvykusiems botanikos praktiką atliekantiems studentams Verkių rūmuose, kuriuose dirbau beveik pusę gyvenimo, ji skaitė paskaitą vokiškai. Pirmas sakinys buvo „Ich bin eine alte Hexe“ – „Aš esu sena ragana“.

Kita vertus, į visokias pigias „raganystes“ ir būrimus ji žiūrėjo skeptiškai, tačiau senuosiuose būrimuose ir užkalbėjimuose rasdavo racionalų grūdą. Yra labai garsus jos išsaugotas užkalbėjimas nuo markatnumo – dabar sakytume, nuo nerimo, nepaaiškinamo liūdesio, negerumo širdyje. Daktarė dažnai važiuodavo su mumis, botanikėmis, į ekspedicijas. Kai kelias diena lyja, tamsu, šlapia, tas markatnumas ir užpuola. Mus ji išmokė to užkalbėjimo, kuris tikrai veikia (sakė kožnam durniui nesakyti, bet jūs tokia nesate...). Reikia atsistoti, įkvėpti ir vienu atsikvėpimu devynis kartus iš eilės pasakyti: „Graužia mane kartėlis kaip šunis šunį, kaip žuvis žuvį, kaip vilkas žalių mėsų.“ Jei atsikvėpei nebaigęs sakyti – pradėk iš naujo. Bet pamėgink tu devynis kartus... Tai vis ir pradedi iš naujo. Kai jau pasakai teisingai, liūdesys praeina. Tik vėliau supratome, kad tai kai kas panašaus į jogos kvėpavimo pratimus.

Arba yra kitas užkalbėjimas: kai kūdikiui skauda pilvuką, reikia virti avižinę putrelę. Neatsimenu, kiek šaukštų kruopų, kiek vandens, bet kai užverda, vis maišai ir jį užkalbi, kad vaikeliui padėtų. O juk tai tam tikras virimo laikas, nes užkalbėjimas – gana ilga litanija. Tai ar ji buvo ragana? Užkalbėjimai veikė, šluotą turėjo, pati garsiai yra prisipažinusi esanti sena ragana...

...ir tvarka jos namuose, kiek žinau, primindavo tą, apie kokią tik pasakose rašoma.
Taip, bet Šimkūnaitė buvo labai švari, drabužius skalbdavo, nors nelygindavo. Ji turėjo savo tvarką (ar betvarkę – kaip pažiūrėsi), kurioje viską, ko reikia, susirasdavo. Kadangi du kartus per metus – per gimtadienį kovo 10-ąją ir varduves (Eugenijos vardo diena – rugsėjo 16-oji) – ruošdavo draugams vaišes, leisdavo buvusiai bendradarbei Birutei Karnickienei ir man padėti aptvarkyti namus. Ji virtuvėje ruošdavo patiekalus, o mes tvarkydavome butą. Paskui iki kito pobūvio mus grauždavo: „Tos varlos užkišo viską – nieko dabar nerandu.“

Ar garsi ir žmonių mylima žolininkė buvo laiminga?
Laimė nėra permanentinis dalykas, tai lyg nušvitimas. Momentais ji tikrai būdavo laiminga. Kai pavykdavo padėti žmogui, kai sulaukdavo tinkamo dėmesio. Ji daug metų dalyvavo jaunųjų gamtininkų centro veikloje ir būdavo laiminga su mokiniais. Vaikai nė trupučio nebijojo nei jos rūstumo, nei griežtumo – nė per nago juodymą. Ir ji be galo mėgo vaikus, jie ten linksmai leisdavo laiką. Būdavo laiminga žiūrėdama gerą operos spektaklį. Bet jeigu tik kas nors pasirodydavo negerai...

...tada tapdavo nelaimingi visi kiti?
Toks ji buvo žmogus.

Ar neišgyveno dėl to, kad savo vaikų neturėjo, šeimos nesukūrė?
Nežinau. Tik kartą vieną lietingą rudens vakarą yra pasakojusi apie vienatinę savo meilę, tokį chemiką Kirilą. Drovėjausi lįsti į tuos reikalus. Žinojau tik tiek, kiek ji pati pasipasakodavo. Studentė būdama nešiojo akinukus, pasakojo, kaip kartą ant ledo griuvo ir kažkoks vaikinas ją sulaikė, kad akinukai nenukristų. Paskiau pasirodė, kad tas asistentas vadovavo studentų chemijos laboratoriniams darbams, visos merginos tada jam daug dėmesio skirdavo, o ji – jokio. Paskiau jie susipažino, negreit susidraugavo, sakė, jog buvo susituokę... Nedaug apie tai kalbėjomės. Labiau mėgdavau klausinėti apie Vytauto Didžiojo universitetą, apie vaikystę Tauragnuose. Jai Tauragnai buvo pasaulio centras. Kaip pati yra sakiusi: „Tauragniškiai – šunadančiai, unaravi, jeigu pasakė, kad perėjo per miestelį, tai gali būti, jog per Kauną, Uteną ar ką nori, bet jeigu pasakė, jog perėjo per miestą, jau žinok, kad per Tauragnus.“ Ji labai palaikydavo saviškius, labai gražiai iki pat mirties bendravo su vaikystės draugėmis.

Ar turėjo daugiau artimų žmonių?
Ne. Pamenu, buvo jos 70-metis – paskutinis balius prie sovietų valdžios, nes vyko 1990 metų kovo 10 dieną. Buvo tokia kavinė „Žibutė“ Lazdynuose – iki šiol veikia. Diena pasitaikė šaltoka, o kai jau reikėjo važiuoti į balių, užėjo pavasarinė kruša su perkūnija – va, dar vienas įrodymas, kad ji ragana! Atvyko draugės iš Tauragnų ir buvo pasodintos per patį vidurį šalia jubiliatės. Visi kiti sėdėjo, kur norėjo. O koks balius! Man didžiausią įspūdį padarė, kaip operos solistas Leonidas Muraška sveikino sudainuodamas veikėjo Trikė kupletus iš „Eugenijaus Onegino“ ir visa salė unisonu jam pritarė. Gal ir tada jautėsi laiminga.

Eugenija Šimkūnaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Eugenija Šimkūnaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Eugenija Šimkūnaitė buvo neeilinė figūra visomis prasmėmis. Ar pakalbėdavote apie jos tvirtą stotą?
Kad apimtis jai priduoda stiprumo, tą yra minėjusi. Sakė: „Galiu kokį žuliką už pakarpos paimti, pakratyti, o jis manęs ir pastumti negali.“ Rengdavosi, kaip jai patogu, sintetikos nemėgo ir kitiems nerekomendavo. Kai aplankydavau jau sergančią, į mano pastabą dėl pasikeitusios odos spalvos atsakė: „Ir svoris krenta. Bet aš pasveiksiu ir atgausiu savo svorį.“ Vadinasi, tas svoris siejosi su sveikata ir tam tikru statusu, tvirtumu. Kai pasiūliau kreiptis į daktarus, išgirdau: „Nemokyk, varla, manęs – marš namo!“ Nenorėjo apie tai kalbėti. Sakydavo: „Pati išsigydysiu.“ Iš pradžių teigė, kad buvo apsinuodijusi. Ar pati tuo tikėjo, nežinau, – ji buvo paslaptinga. Nors šiaip mėgdavo pasakoti apie visokius įvykius, siužetus, bet apie intymesnius dalykus – nelabai. Ji mirė nuo kepenų vėžio. Aplankiau ją namuose prieš išvežant į ligoninę. Kartais tingėdavau, kai ji man paskambindavo ir kviesdavo: „Varla, atlapatuok“, bet pas mane tuo metu gyvenusi mano dukterėčia sakydavo: „Nueik, nes paskui krimsiesi, kad nenuėjai.“

Žmonės ją mylėjo, nors buvo ir tiesmuka, ir kartais grubi... Kaip manote, kodėl?
Manau, kad dėl tikrumo. Ji nieko negražindavo ir neatsisakydavo padėti – ne už pinigus tą darydavo. Na, jeigu ko nors skanaus jai kas nors įteikdavo, paimdavo, bet viena nevalgydavo – skambindavo ir sakydavo: „Atlapatuok, gavau grobinio.“ Čia jau Tadą Ivanauską cituodavo, nors jo paties nemėgo.

Eugenija Šimkūnaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Eugenija Šimkūnaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Henriko Šablevičiaus dokumentiniame filme „Žiniuonė“, sukurtame 1975 metais, įrašyta, ką ji atšauna telefonu: „Klausau. Apsirikot, jokios gydytojos Šimkūnaitės čia nebuvo ir nėra. Tamsta mokėk kalbėt telefonu, pirma prisistatyk, o paskui klausk ne niekų.“

Taip ir būdavo. Nes pirmiausia reikėdavo pasakyti, kas esi ir ko nori, o ne pradėti lementi įžangas.

O jei žmogus susijaudindavo ir nemokėdavo prisistatyti?

Na, kuo sunkesnis kelias, tuo labiau jį vertini. Ji ir pati sakydavo esanti keistokas žmogus. Dar jos biochemijos profesorius Vladas Lašas Vytauto Didžiojo universitete prieš karą darydavo fiziologijos tyrimus ir kaip bandomuosius triušius kviesdavo studentus – pateko pas jį ir Šimkūnaitė. Profesorius stebėjosi, kad ji turinti atavistinių, pirmykščio žmogaus, bruožų. Pavyzdžiui, gali dirbti kelias paras iš eilės nemiegodama, o vėliau atsigulti ir kokią parą pramiegoti. Gali ilgai nevalgyti, o paskiau kaip reikiant užkirsti. Bet jos logika, mąstymas ir suvokimas – kaip šiuolaikinio žmogaus. Retas dalykas, anot profesoriaus, kad visi šie bruožai derėtų.

Šimkūnaitė mėgdavo sakyti: „O mamutų medžiotojai darydavo šitaip....“ Gamtiniu požiūriu Lietuva yra padūkusiai geroje vietoje. Kai paskutinis ledynas ištirpo, iš Lenkijos pusės atėjo augalai ir susiformavo žaliasis Lietuvos rūbas. Tada pasirodė mamutų medžiotojai. Vėliau pas mus pradėjo augti miškai, o mamutams reikalingos pievos, nes miškuose žolės mažai – nėra ko ėsti. Atsirado kitų gyvūnų. Mamutai pasitraukė toliau, medžiotojams ėmė trūkti maisto, tad pradėjo miške rankioti, ką rasdavo.

Vienas iš riebalų ir baltymų šaltinių būdavo riešutai. Apie juos mamutų medžiotojai žinojo kur kas daugiau negu mes. Jei gentyje mirdavo kūdikio mama, nelikdavo kam vaikelio maitinti – sutrindavo kokį riešutėlį, pripildavo vandenuko, duodavo gerti ir vaikelis išgyvendavo. Buvo tokia istorija su Šimkūnaite. Kartą su drauge vaikštinėjame po parką ir išgirstame, kad mus kviečia zoologijos profesorius Vytautas Mažiulis: „Jūs pažįstate Šimkūnaitę?“ Ir pasakoja, kokia bėda: jo septynių mėnesių anūką išrašė iš ligoninės namie numarinti, jokie antibiotikai nepadėjo – ar gali Šimkūnaitė pagelbėti? Na, kaip seneliui nepadėsi – jau ir taip graudu klausytis. Apie tai išgirdusi Šimkūnaitė tarė: „Čia ne bėda“, papasakojo istoriją apie riešutus, liepė skubiai jam skambinti ir pasakė receptą, ką daryti. Vėliau, pamenu, Verkiuose buvo labai gražus pavasaris – vėl girdime, mus šaukia ir vejasi profesorius. Net bandėme apsimesti, kad negirdime, nenorėjome, kad savo pasakojimu apie mirusį vaikelį draskytų širdį... Bet galiausiai stabtelėjome, palaukėme, o jis pasivijęs papasakojo, kad vaikelis pasveiko, išaugo ir jau vaikščioti pradėjo!

Eugenija Šimkūnaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Eugenija Šimkūnaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Turbūt neįmanoma pasakyti, kiek žmonių Lietuvoje yra pagelbėjusi Šimkūnaitė – juk važinėdavo po visą šalį į susitikimus.
Ji sakydavo: „Aš stengsiuosi kiekvienam padėti, tik neprašykite iš durno razumną padaryti ir liubčiko neprašykite (kad patinkantis vyras įsimylėtų – aut. past.).“ Ji dažnai važiuodavo su mumis į ekspedicijas. Kadangi prastai miegodavau, vakarais vis pakišdavo kokią nors apvytusią žolę, pavyzdžiui, saldžialapę kulkšnę, ir liepdavo išsivirti arbatos. Atsimenu, Biržuose pamatėme žydintį bijūno krūmą ir bandėme suskaičiuoti jo žiedus – pasiekusios šimtą metėme. Tai Šimkūnaitė atnešė man bijūno žiedų, liepė dar juos pavytinti ir vakare išsivirti arbatos, kad geriau miegočiau.

Dėl ko labiausiai jums šiandien jos trūksta?
Su ja pasaulis buvo spalvingesnis, įdomesnis, ne toks niveliuotas. Stebino jos bendravimas, kiek draugų ji turėjo: aptiekorių, artistų, šiaučių, kriaučių, botanikų, istorikų... Visur dalyvaudavo. Iš jos sklido toks nedemonstratyvus gerumas, neabejingumas, nevaldiškas požiūris. Jau ką mylėjo, tai mylėjo. Ne dėl parodymo. Žmonės tai jautė ir suprato, per paskaitas pas ją netilpdavo. Gal kokiais 1989 metais skaityti paskaitos į Klaipėdą važiavo Šimkūnaitė, botanikas dr. Romas Pakalnis ir zoologas Jonas Tauginas. Leido jai pirmai kalbėti. Paskaita užtruko, neliko kuo kvėpuoti, žmonės pradėjo alpti. Tai paskui sakydavo, kad Lietuvos istorijoje žinomi du lektoriai, per kurių paskaitas žmonės alpdavo, – Juozas Tumas-Vaižgantas ir Eugenija Šimkūnaitė.

Didžiausią Dr. E. Šimkūnaitės receptų arbatų asortimentą galite rasti visose Lietuvos vaistinėse
Didžiausią Dr. E. Šimkūnaitės receptų arbatų asortimentą galite rasti visose Lietuvos vaistinėse
Dr. E. Šimkūnaitės receptų arbatos jos 100-mečio progai
Dr. E. Šimkūnaitės receptų arbatos jos 100-mečio progai
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, už teksto turinį atsakingas partneris.

Naujausi straipsniai