Vaikystėje Augustę laikė pasipūtėle, dabar ji ruošiasi savanoriauti Afrikoje

Moteris / Shutterstock nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-05-23 12:07
Dalyvauti konkurse paskatino ne kas kitas, o mama... Reikia pripažinti, kad ji turi didelę įtaką, jeigu aš, visada užsispyrusi, greitai nuleidau savo ragus ir paklusau jai. Kartais susimąstau, kad mamoms yra padovanota antgamtinė galia – suprasti vaiko būseną iš pusės žodžio, šypsenos ar akių. Būtent mama yra mano didžiausia motyvatorė.

Pradėjau istoriją nuo mamos, tarsi atiduodama duoklę jai. Esu Augustė. Ir būtent mama išrinko vardą, kuris ilgai man nepatiko. Svajojau, kad užaugusi pasikeisiu jį. Šiandien dokumentuose aš vis dar Augustė. Užaugau ir turėjau pakankamai laiko suvokti, kad tai visiška nesąmonė... Man neseniai suėjo 21. Tikriausiai pagalvojote, kad neturi toji dvidešimtmetė, ką papasakoti.

Užaugau dviese su mama. Man nieko gyvenime netrūko: nuo amerikietiškų saldainių iki gražiausių suknelių. Netrūko pinigų mokyklos ekskursijoms, kurios vėliau tapo neįdomios, kadangi jau buvau išmaišiusi Europą. Galvojate, kad esu maža lepūnėlė? Sakyčiau – buvau.

Šią istoriją rašau, nes noriu priminti tėvams, kad nepadėtumėte visko ant lėkštutės, kaip yra sakoma. Kada man mama nieko negailėjo, nes buvau vienturtė, neįvertinau nieko ir tapau tipinė jauniklė, užrietusi nosį. Mokykloje buvau viena populiariausių, diktavau savo taisykles. Bet jau vienuoliktoje klasėje pajutau, kaip visi pradeda nuo manęs nusisukti. Klausiau, savęs: kas, kaip ir kodėl?

Teisybę sakydavo tie, kurie kartojo, kad laikas atrinks draugus. Mokykloje, vienuolikta ir dvylikta klasė, turėjo būti nuostabiausi mokyklos metai! Tačiau likau viena, apkaltinta (nors šis žodis turbūt per žiaurus) draugų. Visi kartojo, kaip jiems atsibodo mano dejonės dėl naujų drabužių, kol kitiems tai buvo prabanga, kaip aš vasaromis tik atostogauju, o jie dirba. Labai pykau ant draugų, nes man atrodė, kad jie pavydi man visko. Šios eilutės skamba tikrai juokingai, bet tada aš taip galvojau.

Mama buvo ramstis: vietoje vakarų su draugais, mes su mama žiūrėdavome filmus namuose ar keliaudavome. Ji vis primindavo apie svarbiausius dalykus gyvenime, kurie nėra materialūs. Ji nekaltino savęs ir neatsiprašinėjo, nes visada mokė nesididžiuoti daiktais, o aš elgiausi, kaip man atrodė geriausia. To pasekmė – gili duobė jaunystėje.

Dvylika klasių baigiau, bet stoti į Lietuvos universitetą neišdrįsau. Maniau, kad ten mane lydės nesėkmė, žinojau, kad negalėsiu gyventi bendrabutyje, kaip kiti normalūs studentai. Pasakiau mamai, kad gyvenimą pradėsiu kitur. Susikroviau lagaminus ir išskubėjau į... Kiprą. Tikėjau, kad saulė ir vanduo suteiks naujos energijos.

Kadangi neturėjau jokių artimųjų ten, gyvenau kelias savaites nakvynės namuose. Nuoma kainavo nedaug, bet pradėti reikėjo nuo kažko. Savininkas pasiūlė vietoje nuomos tvarkyti bendras patalpas. Pamiršusi manikiūrą, pedikiūrą trindavau grindis ir šveisdavau kriaukles. Pagyvenusi kelis mėnesius, žinojau, kad reikia judėti pirmyn. Pirmą kartą gyvenime turėjau penkis darbo pokalbius per kelias dienas! Ir mane šiaip ne taip atsirinko į padavėjas... Pasak kipriečių, aš graži (to jiems ir reikia), bet atrodau ne iš darbščiųjų.

Dirbau ilgai ir kantriai: miegodavau labai mažai, naktį dėl karščio nepailsėdavau, o pūslių ant kojų nebeskaičiuodavau. Bet viską atpirko nauji draugai, nuotykiai, patenkinti klientai, didesni arbatpinigiai. Kada man pasiūlė dirbti toliau, ateinančiam vasaros sezonui, susimąsčiau: „Ar čia viskas, ką aš galiu?“ Iškeičiau Kiprą į Portugaliją.

Padirbusi vasaros sezoną grįžau į Lietuvą. Tiesiog jaučiau, kad sukaupiau pakankamai patirties ir dabar galiu vėl kabintis į gyvenimą. Mokslo žinios man nebuvo svetimos, todėl žinojau, kad noriu studijuoti. Pasirinkau anglų kalbą. Dveji metai klajonių įrodė, kad ši kalba man labai reikalinga!

Fainas tas studentų gyvenimas! Nors pajutau jį vėliau nei kiti, bet pačiu laiku. Nebuvo baisu jokie bendrabučiai ar elementari buitis. Neužilgo sparnus kelsiu į Ameriką, vasaros sezonui. O dar vėliau – laukia „Erasmus“ patirtys. Po studijų planuoju savanoriauti Afrikoje ir mokyti vaikus anglų kalbos.

Taip aš siekiu savo tobulo gyvenimo: nueidama į šoną, pakildama ir vėl krisdama. Bet jeigu būtų tiesus kelias, gal jo neįvertinčiau? Taip ir gyvenčiau rožiniame pasaulyje... Draugai parodė, koks iš tiesų yra gyvenimas, o mama skatino nenuleisti rankų. Šiandien ji manęs nebeatpažįsta: jokių nagų lakų, madingų aksesuarų ar naujausio telefono; tik kalbos apie ateities planus ir visiškas paprastumas.

Tavo gyvenime turi įvykti žemės drebėjimas, kad savo pabėgimo planą įgyvendintum.

Tavo gyvenime turi įvykti žemės drebėjimas, kad savo pabėgimo planą įgyvendintum.

Dalyvauk SMARTHIT rengiamame konkurse SIEKIANTIEMS TOBULYBĖS: papasakok istoriją, kas tau yra tobulybė ir kaip jos sieki. Siųsk savo istoriją, fotosesiją ar vaizdo įrašą el. p. siekiantiems.tobulybes@zmones.lt iki gegužės 23 d.

Tavo gauta istorija bus patikrinta zmones.lt portalo kalbos redaktorių komandos ir jei nepažeis konkurso sąlygų bus publikuota zmones.lt portale per 24 val. nuo jos gavimo el. p. siekiantiems.tobulybes@zmones.lt ir už ją nuo gegužės 24 d. iki birželio 3 d. galės balsuoti portalo zmones.lt skaitytojai.

Pagrindinis konkurso prizas – Apple smart watch Series 3 38mm Silver Aluminum Case with Fog Sport Ban, kuri bus įteikta konkurso nugalėtojui.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai