Vaidybinį filmą pristačiusi režisierė Gabrielė Urbonaitė: „Lietuvoje nekomercinis kinas yra labai stiprus“

Gabrielė Urbonaitė / N. Urbonienės nuotr.
Autorius: Eglė Užkuraitė
Publikuota: 2019-08-30 17:02
Juodkrantėje vykusiame kino festivalyje „Baltijos banga“ režisierė Gabrielė Urbonaitė pristatė vaidybinį filmą „Paskutinis skambutis“. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti Gabrielė jau pažįstama Lietuvos kino mylėtojams – 2013-aisiais mergina pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už pirmąjį vaidybinį filmą „Plaukikė“.

Kaip jūsų gyvenime atsirado kinas? Kada supratote, kad sieksite būti režisiere?

Kiek pamenu, šeimoje turėjome tradiciją eiti į kiną. O būdama keturiolikos metų pradėjau lankyti „Skalvijos“ kino akademiją, kurioje pirmą kartą pamačiau kino klasiką ir pradėjau savo pirmuosius kino bandymus. Nuo tada apie kitas profesijas ir negalvojau.

Kas jums yra geras režisierius?

Gerai žinantis, ką nori pasakyti ir kokia forma sugalvotai idėjai geriausiai tinka,  mokantis už tai pastovėti. Taip pat, manau, labai svarbu pasirinkti tokius komandos narius, iš kurių gali mokytis, kurie supranta tavo viziją ir ją papildo.

Kadras iš filmo „Paskutinis skambutis“ filmavimo / L. Daugirdaitės nuotr.
Kadras iš filmo „Paskutinis skambutis“ filmavimo / L. Daugirdaitės nuotr.

Dar 2013-aisiais už trumpametražį filmą „Plaukikė“ pelnėte „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. Kaip tai pakeitė jūsų, jaunos kūrėjos, karjerą? Galbūt įnešė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis?

Taip, tikrai įnešė. Juk „Plaukikė“ buvo mano pirmasis trumpametražis filmas, sukurtas ne „Skalvijoje“. Apskritai, kiekvienas įvertinimas patvirtina, kad einu teisingu keliu.

Šiuo metu gyvenate Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kas paskatino studijuoti ne Lietuvoje?

Taip susidėliojo aplinkybės. Dar būdama 16-os pirmą kartą išvažiavau į JAV kartu su šeima. Tada mokytis ten nepatiko, todėl grįžau į Lietuvą. Tais metais, kai baigiau gimnaziją, Lietuvoje nerinko režisierių kurso. Išvažiavau į Prancūziją studijuoti filosofijos, bet greitai supratau, kad tai ne man. Norėjosi sutelkti visą dėmesį į kiną, todėl nusprendžiau visgi pabandyti studijas JAV. Bostone esančiame Emersono koledže baigiau bakalauro studijas ir galvojau, kad grįšiu į Lietuvą, bet atsirado galimybė padirbėti prie dokumentinio filmo kūrimo Los Andžele.

Šiuo metu Kolumbijos universitete, Niujorke, studijuoju scenaristikos ir režisūros magistrą. Pasirinkau šią programą dėl stipraus susitelkimo į rašymą ir istorijos pasakojimą.

Filmo „Nano“ filmavimas / J. Urbonavičiūtės nuotr.
Filmo „Nano“ filmavimas / J. Urbonavičiūtės nuotr.

Turite patirties dirbdama ir Lietuvoje, ir JAV. Kas sieja ir skiria šias dvi kino industrijas?

Tiek Lietuvoje, tiek JAV komercinis ir nepriklausomas kinas dažnai kuriamas bendradarbiaujant su kitomis šalimis ar profesionalais iš kitų šalių. JAV kino industrija tikrai nėra tik Holivudas: ten kuriama daug įdomaus dokumentinio ir eksperimentinio kino.

Žinoma, didžiausi skirtumai yra industrijos dydis, finansavimas, sukuriamų per metus filmų skaičius. Lietuvoje pagrindinis lėšų kinui šaltinis — Lietuvos Kino Centras, o JAV valstybinio finansavimo nėra, bet yra daug privačių fondų. Ten finansuotojams svarbu ar filmas žiūroviškas, ar jis atsipirks. Lietuvoje dėl to galbūt yra šiek tiek lengviau kurti autorinį kiną.

Kasmet pasirodo vis daugiau lietuviškų filmų. Ar galima sakyti, kad lietuviško kino situacija vis gerėja?

Manau, kad tokiems apibūdinimams reikia perspektyvos, bet faktas, kad per paskutinius kelerius metus pasirodė labai nemažai gerų ir plačiai įvertintų filmų.

Koks, jūsų nuomone, yra lietuviškas kinas? 

Kadangi nesu mačiusi paskutiniais metais išėjusių komercinių filmų, galiu kalbėti tik apie nekomercinį kiną, kuris, manau, yra tikrai stiprus. Keli filmai iš tų, kuriuos mačiau ir kurie paliko labai gerą įspūdį, yra Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“, Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“, Linos Lužytės „Amžinai kartu“. Laukiu šį rudenį pasirodysiančių Tomo Vengrio „Gimtinės“ ir Igno Jonyno „Nematoma“.

Filmo „Nano“ filmavimas / J. Urbonavičiūtės nuotr.
Filmo „Nano“ filmavimas / J. Urbonavičiūtės nuotr.

Tarptautiniame Santa Barbaroje vykstančiame kino festivalyje įvyko jūsų vaidybinio filmo „Paskutinis skambutis“ premjera. Apie ką jis kalba ir kuo jis jums, kaip kūrėjai, yra svarbus?

„Paskutinis skambutis“ kalba apie jaunus žmones, spaudimą, kurį jie jaučia baigdami mokyklą, ir tai, kaip skirtingos galimybės paveikia jų ateitį. Man buvo svarbu kalbėti apie socialinius skirtumus Lietuvoje, apie tai, kodėl jauni žmonės užsiima nelegalia veikla. Kartu man kaip kūrėjai buvo įdomu sujungti psichologinės dramos ir kriminalinio/veiksmo filmo elementus.

Filmas buvo pristatytas ir Lietuvoje. Kokie jausmai aplankė atiduodant visuomenei savo sukurtą filmą?

Man buvo svarbus pristatymas Lietuvoje. Smalsu, kokia bus žiūrovų reakcija į filmą, ypač todėl, kad jis čia filmuotas ir jo problematika — cigarečių kontrabanda — yra labai aktuali. Kartu buvo ir šiek tiek nejauku. Panašiai kaip rodant savo darbus artimiausiems žmonėms — kritika iš jų visada paliečia labiau nei iš nepažįstamųjų.

Iš įvykusių filmo peržiūrų labiausiai jaudinausi prieš peržiūrą Niujorke, į kurią susirinko lietuvių bendruomenė. Po seanso susilaukiau daug pozityvių komentarų, o tai labai nuramina.

Žmonės.lt

Temos:

Kinas Interviu

Naujausi straipsniai