Vaidas Stackevičius: „Eurovizijoje“ gėda nebuvo, bet gal reikėtų daugiau drąsos?

Vaidas Stackevičius/Andriaus Mamontovo nuotr.
Autorius: Vaidas Stackevičius
Publikuota: 2019-05-18 15:56
Šįvakar žiūrėsime „Eurovizijos“ finalą. Deja, šįkart be Lietuvos atlikėjo. Nuo tada, kai 2004 metais „Eurovizijoje“ atsirado pusfinaliai, Lietuvos atstovai šį barjerą dažniau įveikdavo nei neįveikdavo. Nuo tada devynis kartus patekome į finalą (tiesa, 2007 metais „4Fun“ pusfinalio įveikti net nereikėjo, nes grupė iš karto keliavo į finalą), septintą kartą finalas bus be mūsų. Rezultatas labiau geras nei prastas, bet, žinoma, visi norime, kad būtų geriau.

Tai štai – už savo pasirodymus „Eurovizijoje“ ne tokia maža dalimi esame atsakingi mes patys, kiekvienas iš mūsų. Problema nėra dainose ar atlikėjuose. Pirmiausia – ji mūsų galvose. Problemos vardas – ką išsirinkti atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“? Kelios mintys apie tai.

Nesu didelis „Eurovizijos“ gerbėjas. Kartais ją praleidžiu. Kartais pasižiūriu. Kartais tenka sudalyvauti komisijoje. Dukart teko ir išvykti į „Euroviziją“ – 2006 metais su „LT United“ (daina „We Are the Winners“) ir 2010 metais su „InCulto“ (daina „Eastern European Funk“). Ir mano patirtis su „Eurovizija“ yra tokia, kad tai nėra dainų konkursas (nors ji taip ir vadinasi). Tiksliau, ne tik dainų. Kur kas labiau tai yra įspūdžio konkursas, o daina yra sudėtinė to įspūdžio dalis.

Ką galime pasakyti apie Jurijų? Daug gero. Graži daina, puikus vokalas, gerai atrodantis „bičas“, gerai nufilmuotas pasirodymas. Bet ar jį prisimename, kai reikia balsuoti? Mes patys prisimename, nes tai yra mūsų šalies atlikėjas, tik kad patys balsuoti negalime. O as prisimena kiti? Ne, nes kitaip būtume finale. Ir dėl to tikrai nėra kaltas Jurijus. Labiausiai, manyčiau, kalti esame mes patys.

Mes bijome pasirodyti įdomūs, išskirtiniai, linksmi, kitokie nei kiti, galų gale bijome „patrolinti“ „Euroviziją“. Ir tai turbūt yra didžiausia mūsų problema. Bijome (su retomis išimtimis) siųsti atstovauti mums ką nors originalaus, geriau renkamės „saugų“ variantą, tokį kad „nebūtų gėda“. Pirmąsias dvi vietas mūsų nacionalinėje atrankoje šiemet nulėmė mūsų „Eurovizijos“ komisijos populiarinamas ir labai gajus požiūris – svarbiausia, kad „nebūtų gėda“. Taip, šiemet gėda vėl nebuvo. Buvo geras, profesionalus, nelabai kuo išsiskiriantis pasirodymas, kurį atėjus laikui balsuoti nelabai kas ir prisiminė.

Kaip šių metų nacionaliniame „Eurovizijos“ finale sakė komisijos narys Mykolas Katkus, turi „išsiskirti arba mirti“. Išsiskyrėme? Ne. Mirėme? Taip. Nes finalas šeštadienį bus be mūsų. Kas išsiskyrė pusfinaliuose? Islandija, Australija, Rusija, Švedija, Nyderlandai, net San Marinas. Visi jie finale.

Turime būti atsakingi. Prieš keliolika metų Jurijaus Veklenko karjera sulaukus tokių pusfinalio rezultatų galėjo pasibaigti net neprasidėjusi ir jis dėl to būtų nekaltas. Džiugu, kad mūsų visuomenė vystosi į priekį ir nebesame tokie, kaip prieš keliolika metų, kai prastas rezultatas galėjo reikšti atlikėjo karjeros pabaigą. Tačiau dar nesame tiek atsipūtę, kad galėtume į „Euroviziją“ žiūrėti kaip į žaidimą. Verčiau renkamės saugius, neįdomius, neišsiskiriančius, bet gėdos nedarančius pasirodymus. Bet ar tikrai tai yra tai, ko mums reikia?

VIDEO kadras: „InCulto“ – „Eastern European Funk“
VIDEO kadras: „InCulto“ – „Eastern European Funk“

O ar nenorėtume verčiau „Eurovizijos“ vakarą pasismaginti patys ir pasmaginti Europos, praturtinti savimi renginį, o ne paskęsti jo spalvose ir šurmulyje? Gal mums reikia daugiau tokių kaip „LT United“, „InCulto“, „Fusedmarc“. Tokių, ką šiemet siūlė „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ („Mažulė“), Jurgis Dis & Erica Jennings („Sing“) ar galų gale Henry & Tommy Modric („Neverpart“). Arba prisiminkime 2017 metų nacionalinės atrankos finalą su Lolita Zero („Get Frighten“), kur Jurijus (jis gi buvo Lolitos Zero balsas), ko gero, turėjo daugiau šansų būti „Eurovizijos“ finale nei šiemet.

Trečią ir ketvirtą vietas šių metų nacionalinėje atrankoje pas mus užėmusios dainos panašu, kad turėjo žymiai daugiau šansų praeiti „Eurovizijos“ pusfinalio barjerą nei užėmusios pirmą ir antrą vietas. Nebijokime pokštauti, nebijokime būti konceptualūs. Kai siunčiame kažką drąsaus, įdomaus, originalaus ar konceptualaus, net ir nepatekus į finalą pasirodymas gali likti pastebėtas, prisimenamas, tuo bus malonu ir mums, ir praturtins „Eurovizijos“ istoriją. O tai tik patvirtina to pasirodymo tvarumą.

Štai britų leidinys „The Guardian“ 2014 metais savo rašinyje „Eurovizijos dainų konkursas: labiausiai akį traukiantys rūbai“ „InCulto“ pasirinko titulinei nuotraukai. Nors grupė nepateko į finalą, bet atmintyje išliko.

Kitas pavyzdys apie vieną tų kartų, kai nutarėme būti drąsūs. Anglų „The Independent“ 2015 metų rašinyje „Eurovizijos“ dalyviai, kurie nelaimėjo, bet turėjo laimėti“ ir škotų „The Sunday Post“ 2016 metų publikacijoje „10 geriausių dainų, kurios nelaimėjo „Eurovizijos“ mini „LT United“.

Jei tai nėra sėkmė, tai kas tuomet tai? Kai po kelerių ar keliolikos metų esi prisimenamas reiškia, kad tada tikrai gerai „pavarei“, o rezultatas nelabai tuomet ir svarbus (svarbus tik tiek ar tai yra pirma vieta, ar visos kitos). Manau, išlikti istorijoje yra geriausia, ką galima gauti iš šio konkurso, jei jau jo nelaimėjai. Nes didžioji dalis atlikėjų ir jų pasirodymų nugrimzta į užmarštį ir daugiau niekas niekada jų nebeprisimena.

„LT United“ / Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
„LT United“ / Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Iš dvidešimties kartų, kai Lietuva 1994-2019 metais dalyvavo „Eurovizijoje“, penkis jų – Aistė Smilgevičiūtė, „Skamp“, „LT United“, „InCulto“, „Fusedmarc“ – įvardinčiau kaip drąsius, neformatinius, išskirtinius mūsų deleguotus pasirodymus. Žinoma, atskiro paminėjimo nusipelno Donatas Montvydas, kuris popmuzikos žanre bet kam sugebėtų mesti iššūkį (14 vieta 2012 metais ir 9 vieta 2016 metais).

„Eurovizijoje“ iš viso dalyvavome jau dvidešimtą kartą, finale buvome trylika kartų. Mūsų vidutinė vieta finaluose yra devyniolikta (18,6). Aukščiau vidurkio yra pasirodę „Skamp“, „LT United“, dukart Donatas Montvydas, Monika Linkytė & Vaidas Baumila, Ieva Zasimauskaitė. Nuo tada, kai 2004 metais atsirado pusfinaliai, finale buvome devynis kartus ir septynis kartus į jį nepatekome. Mūsų vidutinė užimama vieta juose yra šešiolikta (15,8). Pusfinalyje mūsų vidutiniškai užimama vieta per 14 pasirodymų juose (neskaitant šių metų Jurijaus dalyvavimo, nes dar nežinome jo rezultato) kol kas yra vienuolikta (10,6).

Šie skaičiai nėra nei kažkuo labai blogi, nei kažkuo labai įspūdingi. Visgi, manyčiau, reikia susitelkti ne į juos. Svarbu susitelkti į tai, kokio vakaro „Eurovizijoje“ norime mes patys. Ar norime būti įdomūs, originalūs ar neišskirtiniai? Manau, nereikia bijoti net ir paskutinės vietos. Juk kas nerizikuoja, tas nelaimi. Svarbiausia viską atlikti gerai, kokybiškai, profesionaliai, o jei kažkam dėl kažko gėda, tai čia jau jo problemos. Pati „Eurovizija“ toleruoja (beveik) viską, išskyrus politinį kontekstą, lyties, rasės, seksualinės orientacijos diskriminaciją.

Ir nepervertinkime „Eurovizijos“ – galų gale tai viso labo tik televizijos šou. Juk po kelių dienų „Eurovizijos“ šurmulys nurimsta ir viskas vėl teka sena vaga. O tuomet, kai mums nebe taip rūpės, kokią vietą užimsime „Eurovizijoje“ ir į ją žiūrėsime tiesiog kaip į pramogą, smagų vakarą prie ekrano, su noru tokias pačias emocijas suteikti visiems kitiems europiečiams žiūrintiems šią laidą, ji gali mus nustebinti – žinot, jūsų viršus, jūs laimėjot! Turime dar daug laiko tam padaryti. Portugalijai tai pavyko iš 49 karto, suomiams iš 40 karto (net pavargau beskaičiuodamas). O įdomių ir išskirtinių dainų, originalių pasirodymų mūsų atlikėjai pateikia kasmet, nebijokime dažniau kelialapį į „Euroviziją“ įteikti jiems.

Ievos Zasimauskaitės koncertas / Ievos Jūros nuotr.
Ievos Zasimauskaitės koncertas / Ievos Jūros nuotr.

Lietuvos pasirodymai „Eurovizijoje“:

1994 – Ovidijus Vyšniauskas „Lopšinė mylimai“ – 25 vieta Nedalyvauta 1995-1998 m.

1999 – Aistė Smilgevičiūtė „Strazdas“ – 20 vieta Nedalyvauta 2000 m.

2001 – „Skamp“ „You Got Style“ – 13 vieta

2002 – Aivaras „Happy You“ – 23 vieta

Nedalyvauta 2003 m.

2004 – Linas ir Simona „What's Happened to Your Love?“ – 16 vieta pusfinalyje

2005 – Laura & „The Lovers“ „Little by Little“ – 25 vieta pusfinalyje

2006 – „LT United“ „We Are the Winners“ – 6 vieta (5 vieta pusfinalyje)

2007 – „4Fun“ „Love or Leave“ – 21 vieta (nereikėjo dalyvauti pusfinalyje)

2008 – Jeronimas Milius „Nomads in the Night“ – 16 vieta pusfinalyje

2009 – Sasha Son „Love“ – 23 vieta (9 vieta pusfinalyje)

2010 – „InCulto“ „Eastern European Funk“ – 12 vieta pusfinalyje

2011 – Evelina Sašenko „C'est ma vie“ – 19 vieta (5 vieta pusfinalyje)

2012 – Donny Montell „Love Is Blind“ – 14 vieta (3 vieta pusfinalyje)

2013 – Andrius Pojavis „Something“ – 22 vieta (9 vieta pusfinalyje)

2014 – Vilija „Attention“ – 11 vieta pusfinalyje

2015 – Monika Linkytė & Vaidas Baumila „This Time“ – 18 vieta (7 vieta pusfinalyje)

2016 – Donny Montell „I've Been Waiting for This Night“ – 9 vieta (4 vieta pusfinalyje)

2017 – „Fusedmarc“ „Rain of Revolution“ – 17 vieta pusfinalyje

2018 – Ieva Zasimauskaitė „When We're Old“ – 12 vieta (9 vieta pusfinalyje)

2019 – Jurijus Veklenko „Run with the Lions“ – nepateko į finalą (pusfinalio vieta kol kas nežinoma)

Naujausi straipsniai