Vaidas Baumila: „Vėjas man kol kas palankus“

Vaidas ir Monika / Tomo Adomavičiaus / LAIMA nuotr.
Autorius: Dovilė Štuikienė
Publikuota: 2018-04-22 09:05
Savo šypsena jis apšviestų pusę kavinės – toks dainininkas Vaidas Baumila įžengia pro duris, o kai primenu, kad prieš kokius trejus metus atrodė gerokai liūdnesnis, net nepatiki. Ir ko jam nesišypsoti? Klausytojai geidžia jo romantiškų dainų, naujajame būste laukia širdies draugė Monika, o galva vis dar pilna įspūdžių iš neseniai buvusios kelionės po Himalajus.

Kažkada sakėte, kad vaikystėje turėjote dvi neišpildytas svajones: norėjote motociklo ir šuns. Motociklą turite seniai, o svajonę apie šunį išpildė jūsų draugė Monika. Kaip sekasi su augintine?

Gerai! Bitė jau net pirmą dresūros klasę įveikė. Dresūros jai reikia, gi medžioklinis (vandens paukščius medžiojantis) šuva, kuris nedresuotas gali būti gana agresyvus – labiausiai su vaikais. Bet vyresnius ji itin gerbia. Ypač mane.

Taigi vaikystės svajonės išpildytos. Bet kartais vaikai neišpildo tėvų svajonių... Jums taip nebuvo?

Mano mama – lietuvių kalbos mokytoja, tėtis – teisininkas, bet jie manęs nespraudė į jokius rėmus. Gal mama ir turėjo lūkesčių, kad sūnus būtinai stotų į aukštąją mokyklą, tačiau apie juos neužsiminė. Aš labai dėkingas, kad jie pasakė: „Daryk, kaip nori.“ – ir man paliko liberalų pasirinkimą. Gal todėl, kad augome du bachūrai šeimoje, kad vyresnis brolis Donatas jau buvo šiek tiek „išauklėjęs“ tėvus, kad jie dėl mūsų nesinervintų, man buvo lengviau... Na, aš ir šiaip nebuvau problemiškas. Netgi klusniai, matydamas, kaip dėl to džiaugiasi tėvai, kurį laiką šokau garsiame šokių kolektyve „Ugnelė“ (tiesa, gana greitai tą veiklą iškeičiau į futbolą ir krepšinį). Mamos draugėms atrodžiau beveik tobulas: malonus, mandagus, rūpestingas. Bet iš tikrųjų esu gana egoistiškas! Ir ne itin romantiškas. Galbūt todėl, kad taip mane paveikė mano veikla – koncertuodamas gi laukiu dėmesio.

Jūs jo turbūt visada norėsite: juk scena, aplodismentai, publikos dėmesys – kaip narkotikas.

Šnekate kaip mano draugė. Ji irgi taip sako! Kažkada šou verslas man atrodė nepasiekiamas dalykas. Beveik utopija. Mano giminėje daug kas gerai dainuoja: tėtis, brolis, o senelis dar ir smuiku, akordeonu grojo. Gyveno jis Pakerpėje, Širvintų rajone, gražiame vienkiemyje prie Neries. Pasakiška vieta. Žemė dar mūsų, bet nieko joje nebelikę, tik kaimynų anūkai šalia pasistatę puikų namą. Kai ten nuvažiuoju, matau kitokį kaimą – šviesų ir atsigaunantį, o ne nupušusį, kaip dažnai apie kaimus rašoma. Nors, aišku, visur yra visokių žmonių.

Vaidai, jūsų gyvenime buvo įvairių etapų: mokslų Škotijoje ir Anglijoje, vienatvės ir kuriamų bei iširusių santykių. Kada nors jautėtės skaudžiai vienišas?

Turbūt ne. Vienatvė tikrai nėra kažkas tokio, ko reikėtų bijoti. Šiaip ar taip, kada nors gyvenime būsime vieni. Škotijoje ir Anglijoje mano vienatvė buvo įdomi. Lietuvoje ji šiek tiek liūdnesnė, bet irgi nedepresyvi – juk čia šalia visi draugai. Kai mokaisi užsienyje vienas, labai daug sieki, labai daug nori, tau viskas įdomu: universitetas, nauji žmonės, kita kalba – tiek visko atrandi! Todėl, liaudiškai tariant, nesiparini. Tie metai davė labai daug: kitaip pažinau žmones, kultūras, tapau tolerantiškesnis, pakantesnis. Jaučiu, kad ten, būdamas vienas, aš suaugau. Ir išmokau sutarti su vienatve.

Betgi dabar nebesate vienas.

Nebesu. Ir vėl kitos gyvenimo pamokos. Ir kartais man jos būna sunkios. Aš taip ilgai ieškojau savo žmogaus... Mes su Monika kartu jau dveji metai.

Žmonės sako: „Tai jau rimta.“

Be abejo, mūsų santykiai rimti. Ir Monika puikiai sutaria su mano šeima. Ji yra labai labai šiltas žmogus. O man tereikia šilumos, gero žodžio ir švelnaus prisilietimo. Daugiau nieko.

Pažintis su Monika buvo netikėtas stebuklas?

Gana lengvabūdiškai žvelgiau ir į mūsų pažintį, maniau, pažiūrėsiu, kas iš to išeis, o gal – praeis...

Senokai pažinojome vienas kitą. Po vieno vakarėlio draugų kompanijoje pradėjome bendrauti. Vienas pasimatymas, kitas... Viskas vyko ganėtinai old fashioned. Neskubėjome.

Tai juk pats geriausias etapas – dar nežinia, kaip bus...

Prisipažįstu – tada neieškojau žmogaus. Gana lengvabūdiškai žvelgiau ir į mūsų pažintį, maniau, pažiūrėsiu, kas iš to išeis, o gal – praeis... Pastebiu: jeigu iškart įsimyli, visiškai pameti galvą, tie santykiai greitai baigiasi. O jei įsidegi iš lėto, formuojasi rimtesni dalykai.

Stabdėte save sąmoningai?
Nestabdžiau, tiesiog atsidaviau likimui. O dabar gražiai kartu gyvename.

Pas žavų viengungį, pripratusį prie viengungiškos buities, staiga atsikrausto mergina. Buvo neįprasta?

Ji pas mane neatsikraustė – nutarę gyventi kartu, išsinuomojome butą. Be abejo, tuomet visada atsiranda įvairių niuansų – kad ir tai, jog Monika daug tvarkingesnė už mane (o aš laikiau save tvarkingu...). Tačiau visos buities problemos yra niekai.

Tomo Adomavičiaus / LAIMA nuotr.
Tomo Adomavičiaus / LAIMA nuotr.
Tomo Adomavičiaus / LAIMA nuotr.
Tomo Adomavičiaus / LAIMA nuotr.

Kas dar, be dainavimo ir meilės, jus uždega?

Kelionės. Kelionės! Kelionės yra viskas! Mano draugas fotografas Tomas Adomavičius yra lygiai toks pat motociklų entuziastas, kaip ir aš. Prieš porą metų jis sugalvojo, kad reikėtų palėkti kur nors toli ir dar „prikabinti“ vieną pažįstamą, užkietėjusį keliautoją Jokūbą Laukaitį, kuris Lietuvoje praleidžia gal du mėnesius per metus. Taigi trijų vyrų kompanija išsiruošėme į Austriją. Tai buvo mūsų pirmoji – neilga, bet labai įsimintina – kelionė. Nuotykiai prasidėjo dar Vilniuje, nes taisiau motociklą ir neišvažiavome, kaip planavome, šeštą ryto – tik aštuntą vakare. Naktį lėkėme per Lenkiją ir tada supratau, kad prie motociklo vairo galima ir užmigti... Viskas baigėsi gerai: po dviejų nakvynių mūsų jau laukė Zalcburgas ir jo apylinkės – slidininkų rojus. Apsistojome viešbutyje pas tokią moterį, kurią pavadinau Hilda, o ji išsikraustė iš proto, sužinojusi, kad dalyvavau „Eurovizijos“ konkurse Vienoje. Taigi su Hilda, kuri dar grojo armonikėle, visus vakarus pradainavome. O praėjusią vasarą sugalvojome pasivažinėti po Himalajus.

Berniukų kelionės turi savo žavesio, ar ne?

Taigi. Nakvoji palapinėje ar viename kambaryje, nesuki galvos dėl smulkmenų, pajunti gamtos stichiją, apsidaužai, pavargsti – ir vėl keliauji. Imi štai ir gauni iš Jokūbo žinutę, kurioje jis rašo, kad būtų įdomu nukakti prie Everesto, į alpinistų stovyklavietę beveik penkių kilometrų aukštyje. Būtent ten prasideda visos kelionės į Everestą. Bet taip pasisuko, kad tuo metu turėjau neatidėliotinų ir pelningų darbų, taigi į stovyklavietę kopti negalėjau, bet susitarėme, jog atskrisiu į Delį, išsinuomosime motociklus ir lėksime į Himalajus. Delyje susitikau su Jokūbu ir jo draugu indu, Manalio miestelyje išsinuomojome motociklus ir leidomės į kalnus.

Pajutome visko: ir kritimų, ir smėlio bei sniego pūgų, kilome serpantinais į kokias septynias perėjas duobėtais keliais, kratėmės, kratėmės ir kratėmės. Pirmąją dieną sustojome pailsėti ir staiga pamačiau šviesiaodį žmogų, dargi kalbantį lietuviškai. Paaiškėjo, kad po Himalajus keliauja vyrų kompanija, kurioje yra Viktoras Jakovlevas, „Info TV“ „Žinių“ vedėjas, tai susimetėme į vieną grupę ir toliau keliavome kartu. Turėjome tikslą pasiekti Khardung La viršukalnę, bet vėl neapsiėjome be nuotykių.

Vietiniai buvo įvedę keistas „taisykles“: jei pamatydavo, kad motociklai nuomoti Delyje ar šalia Delio, liepdavo juos palikti ir nuomoti jų motociklus.

Vietiniai buvo įvedę keistas „taisykles“: jei pamatydavo, kad motociklai nuomoti Delyje ar šalia Delio, liepdavo juos palikti ir nuomoti jų motociklus – savotiška pasipinigavimo sistema. Bet buvome septyniese, todėl rizikavome: pagrasinę policija, prasiveržėme pro užkardą. Kylančius per Khardung La perėją užklupo pūga – kritom, klimpom, stūmėmės motociklus. Oras išretėjęs, kvėpuoti sunku, dusome, bet kai atsidūrėme viršūnėje, ištryško ašaros – nuo begalinio nuovargio ir euforijos, kad tikslas pasiektas.

Ar „Eurovizijos“ konkursas, kuriame dalyvavote su Monika Linkyte, irgi buvo tikslas?

Ne, tikrai ne. Man tai buvo geras vakarėlis, kuriame smagiai praleidau laiką. Buvo linksma.

Bet juk reikėjo įdėti daug darbo?

Be abejo. Kaip ir repetuojant miuziklą „Čikaga“, kuriame vaidinu ir dainuoju. Spektakliai, teatras, vaidyba man be galo patinka! Tai smagiau, nei koncertuoti vienam. Nors – priklauso nuo publikos: jeigu ją paimi – ji tavo draugė ir sąjungininkė.

Kartais žinomų žmonių antrosios pusės jaučiasi apvogtos dėmesio, kurio daug atiduodama publikai, arba kategoriškai nenori eiti į viešumą.

Dažniausiai pastebiu, kad viešumoje nelabai nori rodytis žinomų moterų vyrai, o ne žinomų vyrų moterys. Neslepiu Monikos, netgi manau, kad tikrai galėčiau dažniau ją rodyti viešumoje. O dėmesio dozės yra supratimo reikalas. Tikiuosi, kad Monika mane supranta, nors esu nelengvas riešutėlis...

Tačiau jus šiaip ne taip tveria...

Ji stipri moteris. Neseniai mėginau Moniką įkalbėti dirbti sau, nes mačiau, kaip gerai jai sekasi. Ji yra vitrinų apipavidalinimo stilistė, turi daug šviežių idėjų.

Ką veikiate namie, kai nieko nereikia veikti?

Žiūrime filmus, serialus. Patinka kompiuteriniai žaidimai. Mėgstu skaityti, bet namie knygos kažkodėl nesiskaito – imu jų į keliones.

Esate socialiai aktyvus žmogus. Per nelabai seniai nuskambėjusius seksualinio priekabiavimo skandalus kai kurie žinomi vyrai švelniai pasišaipė iš moterų, jūs gi iškart stojote į jų pusę.

Galima į viską žvelgti per cinišką prizmę, bet man atrodo, kad tie žmonės šaipėsi galbūt ne iš blogos valios, o tiesiog nepagalvoję. Tačiau ir seksualinis priekabiavimas įvyksta nepagalvojus – dėl požiūrio, atėjusio galbūt iš sovietmečio. Antra vertus, visko anai epochai irgi nereikia suversti – tai dar vienas stereotipas. Prieš kelis dešimtmečius niekas į jokį priekabiavimą net nebūtų reagavęs, nes vyravo požiūris: „Boba, būk savo vietoje.“ O jei kas nors nutiko – „Pati kalta, kam ten ėjai?“ Dabar mes pradedame susikalbėti, kad – ne, yra ne taip! Gal visuomenėje ima atsirasti vis daugiau išprusimo, jei jau šnekame apie tokius dalykus, o jaunimas apskritai dar daugiau kalba ir dar daugiau galvoja.

Ar, metams bėgant, keičiasi jūsų santykiai su broliu?

Dabar susitinkame šiek tiek rečiau, bet tai natūralu – jis turi šeimą, kuria verslą, aš turiu draugę, savų darbų. Tačiau mes palaikome ir mylime vienas kitą beprotiškai! Jis yra pirmas žmogus, kuriam skambinčiau, jei kas atsitiktų. Kuriame savus gyvenimus, todėl ir pas tėvus rečiau apsilankau, bet štai vakar vėlų vakarą užvažiavau, mama, aišku, paklausė, ar noriu ko užkąsti, aš atsakiau, kad ne, bet kiaušinienės neatsisakiau... Grįžau, o draugė picos paėmusi. Pavalgėm. Nors ir žinau, kad miltai nakčiai – nekoks pasirinkimas.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Labai prisižiūrite?

Stengiuosi, nors galiu sau leisti daugiau, nes intensyviai sportuoju.

Nuostabus gyvenimo etapas?

Normalus. Visko labai daug. Ir vėjas kol kas palankus...

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai