Atrodo, užvakar aš vis negalėdavau įsipatoginti, užmigti, nes naktimis labai spardydavaisi. Gulėdavau ir bandydavau įsivaizduoti, kaip atrodysi, kokiu žmogumi tapsi, kokia aš būsiu tau mama.
Atrodo, vakar glaudžiau tave ką tik gimusį – tokį mažutį, gležną, bet tuo pačiu – labai stiprų, kovingą ir tokį artimą, tokį savą. Užmigti galėdavau jau daug lengviau, tik kad paošt naktim norėdavai truputį.
O šiandien tau suėjo penkeri. Tu klausi, kodėl paroje yra 24 valandos, kas pastatė televizijos bokštą ir kur gyvena Dievas. Atsakymų ieškom drauge.
Aš pamenu, kai patardama, auklėdama ar pykdama, prie dažno argumento mama pridėdavo – „Kai turėsi vaikų, suprasi“. Manydavau tada, banalesnė frazė, vargu, ar egzistuoja.
Aš pamenu, kai patardama, auklėdama ar pykdama, prie dažno argumento mama pridėdavo – „Kai turėsi vaikų, suprasi“. Manydavau tada, banalesnė frazė, vargu, ar egzistuoja.
O, pasirodo, egzistuoja tūkstančiai lėkštesnių frazių, o ši išvis – viena teisiausių.
Meilė būna įvairių rūšių ir jas visas aš labai branginu, bet meilė savo vaikui – pati brangiausia. Ji yra didžiausia stiprybė, tyrumas, tikrumas, ramybė, laimė, pasididžiavimas, tikėjimas. Tai visi džiaugsmingiausi jausmai ir didžiausi nerimai viename.
Ir tik „kai jau turiu vaiką, supratau“ – kai mane kas nors užgaudavo, mamai širdį skaudėdavo dvigubai daugiau. Kai stipriai sirgdavau, mama jausdavosi kelis kartus blogiau. Kai aš džiaugdavausi sėkmingu pasirodymu skaitovų konkurse, mama manimi didžiuodavosi dešimt kartų daugiau nei aš pati savimi. Kol netapau mama, neįsivaizdavau, kaip mano širdyje galėtų sutilpti tiek visko – tiek meilės, rūpesčio, jaudulio, vilčių. Pasirodo, be problemų.
Su gimimo diena, sūnau. Tu esi geriausia, kas nutiko mano gyvenime.