Vaida Genytė: apie ypatingą ryšį su sūnumi, netektis ir intensyvią psichoterapiją

Vaida Genytė su scenos kolegėmis ir šeima
Žurnalas „Ji“
AA

Dainininkė ir muzikos pedagogė Vaida Genytė klausytojams labiau žinoma kaip solistė, tačiau jau kuris laikas ji scenoje pasirodo ir kaip grupės „3D“ narė. Ar lengva pasidalyti dėmesiu trims divoms ir kokie buvo praėjusieji metai Vaidai Genytei?

Trumpa dosjė

  • Mėgstamiausia spalva. Balta.
  • Zodiako ženklas. Šaulys.
  • Žaviausios epochos. Viduramžiai, Renesansas, barokas.
  • Geriausia perskaityta knyga. A. de Saint-Exupéry „Mažasis princas“.
  • Labiausiai įstrigusi daina. Kino filmo „Perl Harboras“ garso takelis.
  • Prietaras. Nelinkėk kitam bloga.
  • Koks gyvūnas būčiau. Paukštis.
  • Erzinanti charakterio savybė. Mano – jautrumas, kitų – veidmainystė.
  • Ko taip ir neišmokau. Ramiai gyventi.
  • Ką darau, kai viskas nusibosta. Einu į parduotuvę kvepalų.
Vaida Genytė / Asmeninio albumo nuotr.

Vaida, kokie jums buvo 2021-ieji?

Banguoti – su kritimu žemyn ir pakilimu. Pakilimu laikau sceninę veiklą. Praėję metai buvo turtingi projektų, koncertų, renginių. Turėjau ir solinės veiklos, ir pasirodymų su grupe „3D“. Labai džiaugiuosi, kad tai, ką sukūrėme su kolegėmis, materializavosi ir mums gera dainuoti kartu.

Kritimas žemyn buvo tėčio mirtis, ji labai skausmingai palietė ir iki šiol tebeliečia, dar nesu išgedėjusi iki galo. Kai mirė tėtis, likau be abiejų tėvų. Jausmas – tarsi kas būtų išrovęs mane iš žemės, lyg nebeturėčiau šaknų.

Kaip bandėte sau padėti išgyventi netektį?

Kadaise ilgai lankiau intensyvius psichoterapijos kursus, juose išmokau daug dalykų, taip pat valdyti emocijas. Svarbu, kad patiriamas skausmas ir liūdesys netrukdytų gyventi, eiti pirmyn. Man lyg ir netrukdo, tačiau kad jis būtų visiškai išvalytas iš širdies, taip dar tikrai nėra. Turi praeiti laiko, kad susigyventum su netektimi, išgedėtum.

Vaidos Genytės tėvai (5 nuotr.)
Asmeninio albumo nuotr.
+2

Kas paskatino pradėti lankyti psichoterapiją?

Psichoterapijos kursus atradau a. a. mamos dėka. Nuo gimimo esu itin jautrus žmogus, o intensyvus darbas su savimi man tikrai labai padėjo. Po trejų metų psichoterapijos kurso aš ir sūnų pagimdžiau, ir magistrą baigiau, ir karjera sužydėjo.

Kartais žmogui labai reikalinga pagalba iš šalies, kad kompetentingi specialistai padėtų susitvarkyti su savimi. Beje, pastebiu, kad į mūsų gyvenimą žmonės ateina labai tinkamu laiku, kai to labiausiai reikia. 

Užsiminėte, kad pernai aktyviai koncertavote su grupe „3D“. Kaip kilo idėja dainuoti su A.Pilvelyte ir R.Ščiogolevaite?

Pati mūsų pradžia buvo dar, rodos, 2011 metais. Mus subūrė vienam renginiui. Po premjeros jokio tęstinumo nebuvo, toliau koncertavome atskirai, nors Aistei Pilvelytei vis kirbėjo mintis vėl susieiti.

Per karantiną turėjome pakankamai laiko apmąstymams, dažnai pasikalbėdavome su Aiste. Svarstėme, kad karantinas amžinai nesitęs ir reikia imtis iniciatyvos. Kilus idėjai vėl susiburti, pagalvojome, kad mums reikia jungiančio žmogaus, kompanijos, kuri rūpintųsi organizaciniais ir rinkodaros reikalais. Aistė paskambino Gediminui Jauniui iš „Elitaz“ ir taip išaugome iki to, kas esame dabar.

Rūtos Ščiogolevaitės, Aistės Pilvelytės ir Vaidos Genytės turas „Metas susitikti“ (6 nuotr.)

Visos trys esate talentingos solistės. Ar nekyla nesutarimų?

Esame brandžios: ir gyvenimiška, ir sceninė patirtis – didžiulė. Nors visos esame skirtingos, nesutarimų nepasitaiko. Jei iškyla kokių problemų, jos tampa diskusijomis – viską išsiaiškiname repetuodamos. Stengiamės visada rasti sprendimą, kuris būtų priimtinas visoms. 

Nesame tipinė „mergaičių grupė“ ne tik dėl brandos, bet ir dėl to, kad nė viena nemėgstame mergaitiškų pasibuvimų. Kiekviena gyvename savo gyvenimą, bet žinome, dėl ko susibūrėme, koks mūsų tikslas, ir dirbame jo vedamos. 

Jūsų sūnui – aštuoniolika. Ar paauglystės sunkumai jau praeityje?

Ta ankstyvoji, maištingoji paauglystė, kai vaikui atrodo, kad jis valdo visą pasaulį, jau praėjusi. Dabar savotiškas išminties laikas, bet jaunas žmogus yra perfekcionistas, maksimalistas, daug dalykų jam atrodo pasaulio pabaiga, o mano požiūriu – tai tik smulkmena.

Bandau mokyti, kad taip jautriai nereaguotų į nesėkmes, užgrūdinti. Mes, suaugusieji, turime padėti jaunuoliams susigaudyti, nors jiems ir atrodo, kad viską žino geriausiai. Džiaugiuosi, kad sūnus mane išgirsta.

Tačiau, žinoma, auginti vaiką nėra paprasta nei kai jam dveji, nei kai jam aštuoniolika. Kiekviename amžiuje – savi poreikiai, išgyvenimai, problemos. Niekada nesutikau su požiūriu, kad vaikas verkia, nes kaprizinasi. Jei verkia, vadinasi, jam kažkas negerai, jo pasaulėlyje atsitiko didžiulė bėda.  

Kokia pati buvote paauglystėje?

Buvau gana geras vaikas, bet, kaip ir visi, pridarydavau nesąmonių (šypteli). Augau Molėtuose, kur daug ežerų ir turistiniai žygiai su palapinėmis – labai populiarūs. Vieną kartą apgavau tėvus pasakydama, kad su klase einame į turistinį žygį, o iš tiesų su draugais kelioms dienoms išplaukėme į salą.

Molėtai – mažas miestas, taigi mama netruko sužinoti, kad mano klasė nevyko į jokį turistinį žygį. Netrukus buvau parplukdyta iš salos. Namuose niekas nesibarė, vyko ramus pokalbis, tačiau man pakankama bausmė buvo pats parplukdymas: supratau, kad taip daryti negalima.

Vaida Genytė su vyru Aidu Marazu ir sūnumi Ainiumi / Gretos Skaraitienės nuotr.

Ar ir dabar mėgstate nakvynes palapinėje?

Ne, visa tai jau praeityje. Nors augau miškingame krašte, taip ir nepamėgau miško, jis manęs netraukia. Dauguma žmonių ramybės ieško gamtoje, miškuose, o aš geriausiai nusiraminu mieste. Labai myliu Vilnių, žaviuosi jo senamiesčiu. Man gera čia būti ir nėra poreikio lėkti į mišką turistauti su uodais ir erkėmis (šypsosi).

Tiesiog nesu gamtos vaikas: net jei būnu miško viduryje, man reikia visų patogumų. Tai nereiškia, kad vasarą užsidarome mieste – visa šeima daug keliaujame, tik renkamės komfortišką poilsį. 

Kokiame mieste, be Vilniaus, dar norėtumėte gyventi?

Niujorke arba Romoje. Po Ameriką esu netrumpai pakeliavusi, lankiausi Aidaho valstijoje, Čikagoje, Niujorko, Naujojo Džersio miestuose, vandenyno pakrantėje. Didžiausią įspūdį paliko Niujorkas.  

Dar labai patinka Roma. Joje buvau daug kartų. Senamiestis primena Vilniaus – nedidelis, labai gražus ir aiškus. Man imponuoja ir italai – labai malonūs žmonės. Apskritai Italija yra itin graži šalis.

Ar tikite likimo ženklais?

Be abejo, tik vis dar neišmokstu jų skaityti. Tikiu ir tuo, kad mūsų svajonės materializuojasi, kai daug svajojame ir daug apie jas kalbame. Mano gyvenime ne kartą yra išsipildžiusios pačios drąsiausios svajonės – nukrito tarsi iš dangaus.

Žinoma, nepakanka vien svajoti, reikia ir eiti svajonės link. Kalbėdami apie svajones, būkime drąsūs, tik neatskleiskime visko iki galo, pakanka kartoti tam tikrą raktinį žodį. 

Vaida Genytė

Neseniai jums sukako keturiasdešimt septyneri. Kokių jausmų sukelia bėgantys metai?

Negalvoju apie prabėgusius metus – man svarbiausia, kaip jaučiuosi dabar. Tikrai nemąstau apie tai, kaip greitai lekia laikas ir kad greitai mirsiu (šypsosi).

Sureikšminu esamojo laiko būtį, o tai, kas praėjo, – jau praėjo. Tiesa, netekus tėvų, labai dažnai iškyla vaizdai iš vaikystės: gražiausias šventinis, naujametinis laikotarpis. Prisimenu, kaip kartu su tėčiu puošėme eglutę stikliniais žaisliukais. Pirmo sniego kvapas iškart mintimis nukelia į Molėtus, į gatvę, kur augau: kiek daug vaikų, kiek pramogų ir žaidimų lauke, kaip savaitgaliais ant stalo garuodavo mamos ruošti cepelinai.

Šiuo metu gana dažnai grįžtu į vaikystę, tarsi kažkas ima ir tempia atgal. Turbūt taip reikia – tai tam tikra gedėjimo forma. Tie prisiminimai ir pradžiugina, ir ašarą išspaudžia. 

Ar suvokiant, kokios reikšmingos akimirkos drauge, norisi sukurti kuo daugiau gražių prisiminimų savo sūnui?

Žinote, dažnai jaučiu skaudulį, kad vienu metu su sūnumi buvau per mažai. Iki 3,5 metų kartu leisdavome labai daug laiko, tačiau po projektų „Žvaigždžių duetai“ ir „Triumfo arka“, pakylėjusių karjerą į kitą lygį, darbo gūsis tiesiog išnešė mane iš namų. Iki tol dirbau mokytoja, gyvenau gana sėslų gyvenimą, o koncertai ir projektai viską pakeitė iš esmės.

Aišku, jis gaudavo daug meilės ir dėmesio iš tėčio bei mano tėvų (jie labai padėjo, dėl mūsų net persikėlė į Vilnių), bet vis jaučiau, kad mane sūnus mato nepakankamai. Tempams sulėtėjus, viskas grįžo į senas vėžes ir nors sąžinė mane pagraužia, matau, kad šeimos vertybės ir tradicijos jam labai svarbios.

Aštuoniolikmetis nekantrauja laukdamas, kada puošime eglutę, nori šventes sutikti kartu, drauge keliauti. Tikiuosi, kad ir ateityje nepraras šeimos identiteto bei tradicijų. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Vaida Genytė (45 nuotr.)
+39
Vaidos Genytės atostogos Graikijoje (13 nuotr.)
+7
Skaitykite daugiau