Poezijos knygą „Kvėpuoju“ jos redaktorius poetas Aidas Marčėnas pavadino moteriškai žiauria ir nežmoniškai atvira. Literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė joje sudaužė daug poezijos tabu: rašė apie seksualiniu smurtu ir visišku artimųjų abejingumu paženklintus likimus, gimdymą ir motinystę be romantikos, moters seksualumą be gėdos jausmo.
Pirmoji jos knyga jau apdovanota Zigmo Gėlės premija, pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, bet Vitalijai buvo svarbu, kad ji pasiektų tuos vyrus ir moteris, kurie tyli, nes neranda žodžių. Kuriems vaikystės žaizdos skauda taip stipriai, kad jie iš savo praeities istorijų nebegali grįžti į gyvenimą. Eilutės jos eilėraštyje „Mažutytei“ smogia tiesiai į saulės rezginį: „Maža burnelė, išdeginta rūgštimi, / tai ne dangaus, tai ne dangaus skonis, / ne saldainio, / tai ne dieviškoji mana varva nuo veido, / tai ne mylimos rankos spaudžia galvelę žemyn.“ O paskui: „Tebūnie prakeikta / diena, kai gimiau, / tokia išsidaužiusi, / tokia nesuvokiamai skaudanti, / tokia pati save šitaip maitojanti / dieve / o jie nesupranta.“
– Neverta, aišku, painioti lyrinio herojaus su autoriumi, bet knygoje tokie tikri ir skaudūs išgyvenimai, kad aiškiai supranti: iš nuogirdų to tiesiog neparašysi...
Kaip išeiti iš tos sumaitotos sovietinės realybės, kuri kliuvo mūsų vaikystei, kaip atsikratyti to aukos sindromo?
– Man atrodo, kad tai ne tik mano, kitų žmonių istorijos, bet ir tam tikra prasme visos Lietuvos istorija – kaip išeiti iš tos sumaitotos sovietinės realybės, kuri kliuvo mūsų vaikystei, kaip atsikratyti to aukos sindromo?
Dalis mūsų, sėdinčių už spindinčių kontorų langų, tikrai nemato, kad visai čia pat, atrodo, dar labai neatitolta nuo Žemaitės laikų kaimo aktualijų, kai įkaušęs vyras siūlė žmonai į dantis...
Ir Žemaitės laikais, ir tarpukario laikotarpiu būta sveikų šeimų, ir dabar požiūris į moterį ir vaiką kaip į daiktus nėra visuminis – kokioje terpėje sukiesi, tokį pasaulį ir matai. Man pačiai buvo labai svarbu atkreipti dėmesį į balsus, kurie negirdimi. Tie, kuriems labiausiai skauda, dažnai garsiai nerėkia.
– Kodėl?
– Jei kalbame apie bet kokį smurtą patiriantį vaiką, tai jis pats nėra pajėgus įsisąmoninti to, kas su juo vyksta. Ne taip seniai buvo manoma, kad vaikas – tarsi švari lenta ar molio gabalas, su juo galima daryti, ką nori: išnaudoti kaip darbo jėgą, palikti pririštą prie stalo kojos ir išeiti dirbti lauko darbų. Vaikas gali savo skausmą išverkti, gali protestuoti, maištauti – apie tai parašyta daugybė knygų tėvams, net lentynos lūžta, bet jei jis iš tiesų išgyvena didelę traumą ir negauna pagalbos, gali likti tarsi užsidaręs toje patirtyje.
– Bet tuos patarimų rinkinius perskaitai ir pamiršti. Jaudina tik asmeninės istorijos ir patirtis.
– Taip. Vaikas net mažiausią smulkmeną, mūsų akimis, gali išgyventi kaip didžiausią šoką. Ir jei jis neturės šalia suaugusio žmogaus, kuris įvardys, kas su juo vyksta, palaikys jį, padės jam išgyventi nelaimę, neišsiugdys emocinio intelekto. Jis ir suaugęs nesusidoros su savo emocijomis: naikins save arba bus agresyvus, nepajėgs užmegzti sveikų santykių.
Aplinkui pilna pavyzdžių, kai gražios, protingos jaunos moterys arba kas kelis mėnesius keičia draugus, arba išdidžiai kenčia vienatvę, o, atrodo, žavūs ir sėkmės lydimi vyrai užsisuka vedybų ir skyrybų maratone.
Kartais moteris eina per rankas, nes tai tarsi vienintelis jos vertės patvirtinimas. Vaikystėje ji galbūt patyrė ir sunkiai išgyveno traumą. Skaudžiausia, kad seksualinis smurtas prieš vaikus vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje: vaiką išnaudoja tėvas, patėvis, dėdė, pusbrolis ar kaimynas. Vaikas prigrasinamas tylėti arba tyla nusiperkama saldainiu... Kartais vaikui įteigiama, kad būtent tokiu būdu jis yra „mylimas“: tada jo galvelėje meilė susijungia su prievarta. Ir, jau būdamas suaugęs, jis nepajėgs atskirti, kad tai ne meilė, o išnaudojimas.
– Per tokią patirtį turėjote pereiti ir jūs.
– Man reikėjo daug metų, kad suvokčiau, kaip šitas mechanizmas veikia.
– Atrodo, užaugote nuostabioje vietoje, ant Nemuno skardžio, prie Panemunės pilies, turėjote rašyti eilėraščius apie mėnesieną ir žvaigždes. Ir nutylėti apie skaudžius dalykus.
– Mokykloje romantizuotai rašiau apie pilį ir tvenkinius... Gamta, tos vietos istorija, tyla, sena mokyklos buvusiame vienuolyne aplinka man padarė didžiulę įtaką. Ir garbaus amžiaus mokytojai, tikri inteligentai, auklėtoja, kuri elgėsi su vaikais kaip su žmonėmis, kviesdavosi juos arbatos prie gražiomis staltiesėmis uždengto stalo, – man, kaimo vaikui, tai buvo kažkas tokio! Bet buvo ir kitko: sovietinio sukirpimo pedagogų, ausų sukinėjimo, psichologinio smurto. Vienas mokytojas, pavyzdžiui, suvarė vaikui ylą į pilvą – tai atrodė normalu, gi vaikis pats kaltas, juk neklausė. Nei teismo procesų, nei Vaiko teisių apsaugos. Tas bebalsiškumas buvo beveik visuotinis.
– Tačiau ir dabartinėje sistemoje žmonės linkę daug ką nutylėti, bijo prieštarauti kitiems, geriau jau nukenčia.
– Deja, daugelis nelaimingų istorijų keliauja iš kartos į kartą – jos tarsi paveldimos. Vyrai smurtavo, moterys jautėsi esančios aukos. Kartais – atvirkščiai. Tyrinėju tas tabu temas literatūroje, stebiu gyvenime. Yra apie tai pasaulinių literatūros kūrinių – jie mane ir palaikė: supratau, kad ne tik galima, bet ir reikia apie tai kalbėti.
– Turbūt reikėjo daug drąsos, kad išleistumėte knygą, – juk tikėjotės ne tik palankios reakcijos?
– Drąsos ir išminties tikrai reikėjo – juk rašiau ne apie žvaigždes ir ne apie mėnulius...
– Nuromantizuota motinystė, seksualinė patirtis, nesudvasintas gimdymas... Sulaukėte pasipiktinusių tetų choro?
Skaudūs tekstai vis vien palieka šviesos ir vilties jausmą, supratimą, kad ne tik tu, bet ir aplinkiniai galbūt yra sužeisti.
– Knyga išėjo prieš metus, jokia bomba nesprogo, bet nuomonių buvo visokių: nuo „Kaip tu taip galėjai?“ ir „Čia tik tavo išsiliejimas, tavo terapija.“ iki dėkojančių merginų ir moterų žinučių. Man sakė, kad kalėjime girdėdami mano eilėraščius vyrai kaliniai verkė: jie suvokė, kad moteris gali taip jaustis. Pirmiausia turėjau sau atsakyti, kodėl apie tai rašau. Kol neradau atsakymo, knygos ir nebuvo. Paskui radau tą atsakymą: kiekvienas žmogus turi teisę papasakoti savo istoriją, o kiekvienas kitas atviras ir nuoširdus žmogus gali ją išgirsti ir iš jos pasimokyti. Nes, kaip sakė mano skaitytojai, skaudūs tekstai vis vien palieka šviesos ir vilties jausmą, supratimą, kad ne tik tu, bet ir aplinkiniai galbūt yra sužeisti. Ir kad išeitis yra – bet kurią baisią patirtį galima transformuoti ir nesukniubti po jos našta.
Psichologai apibūdintų, kad augau disfunkcinėje šeimoje, kur šeimos narių santykiai buvo įtempti. Turbūt dėl to išsiugdžiau begalinį jautrumą kitam: išmokau iš mažiausių niuansų nuspėti žmogaus nuotaiką, išgyvenimus, prognozuoti jo poelgius. Tokie gebėjimai gali nuvesti ir į paranoją, ir į savinaiką, bet taip pat galima juos panaudoti geriems darbams. Girdžiu daug svetimų istorijų, jas išgyvenu kaip savas, jos tarsi tampa mano, mano kūrybos dalimi.
– Vitalija, kada peržengėte tą slenkstį, už kurio pasijutote stipri?
– Aiški riba, po kurios uždaviau sau klausimą: „Kodėl aš, išsilavinusi, protinga, karjerą daranti moteris, visada esu auka?“, buvo pirmasis gimdymas. Kažkodėl leidau su savimi ligoninėje elgtis kaip su daiktu, tylėjau, nors nepatiko, kaip su manimi bendrauja. Stebėdama save, savo reakcijas, supratau, kad elgiuosi pagal tam tikrą schemą, kurią suformavo vaikystės traumos. Prisikasiau iki esminių patirčių, o kadangi šalia buvo palaikančių žmonių, pirmiausia – vyras, draugės, ėmiau sveikti. Su savo vyru stengiuosi būti atvira ir nuoširdi. Tai viena iš priežasčių, kodėl mes sugebame savo santykius auginti, mokytis vienas iš kito nenukrypdami į kaltinimus, juk kasdienybė visiems būna visokia. Abu ilgai vaikščiojome apgraibomis, kol sutikome vienas kitą, esu jam dėkinga, kad jis su manimi sąžiningas ir dalijasi tuo, ką kiti vyrai gal nutylėtų – pavyzdžiui, kaip jis, vyras ir tėvas, jaučiasi šitoje visuomenėje. Trys mūsų aštuonerių, penkerių ir dvejų metai vaikai irgi mokosi to atvirumo ir nuoširdumo.
– Rašote eilėraščius apie gimdymo patirtis. Jos buvo labai skirtingos?
– Labai. Autentiškai kalbėti apie gimdymą irgi dar nėra priimta. O juk nėštumas ir gimdymas – svarbūs transformacijos momentai moters, vaiko, šeimos gyvenime. Su kiekvienu vaiku keičiausi ir palikau praeityje aukos poziciją. Ilgai tyrinėjau savo istoriją – ieškojau atsakymo, kodėl tada, prieš pirmąjį gimdymą, vos įžengusi į ligoninę jaučiausi, lyg paralyžiuota. Prisikasiau iki savo gimimo istorijos: gimiau per anksti, neišnešiota, savaitę gulėjau inkubatoriuje. Dabar mokslininkai tyrinėja ankstyvąsias kūdikių patirtis. Kūdikis, jei nėra užmezgamas saugus nuolatinis ryšys su mama, gali jaustis izoliuotas, ir tas klaikus vienišumas įsirašo visam gyvenimui kaip esminė būsena – tu esi paliktas, tu niekam nerūpi. Mylintys tėvai ankstyvą prieraišumo stoką gali kompensuoti savo meile, jei kūdikį daug liečia, nešioja, su juo kalbasi, žvelgia jam į akis, tenkina jo poreikius, o jei viso to vaikas negauna, užaugęs jis netiki tvirtu ryšiu su kitu žmogumi.
Kiti mūsų vaikai gimė namie, bet gimdymai irgi buvo skirtingi. Po jų supratau, kad iš tikrųjų nesvarbu, gimdai namie ar ligoninėje. Ne čia esmė! Gimdyti moteris turi ten, kur jaučiasi maksimaliai saugi, o visos mes skirtingos. Gimdydama antrąjį vaiką aš vis tiek nesijaučiau saugi – tada supratau, kad negalima romantizuoti gimdymo namie. Man vidinio saugumo jausmas atėjo po beveik dešimties metų mokantis mylėti save, tenkinti savo pačios poreikius, įsiklausyti į save ir jaustis savo gyvenimo šeimininke. Ir tik gimdydama trečiąjį pasijutau išsilaisvinusi, supratau, kad vidinė saugumo būsena nepriklauso nuo aplinkybių – tai vidinis pojūtis.
– Norint taip pasijusti, reikia išsigydyti praeities žaizdas?
– Arba tiesiog augti šeimoje, kurioje nesi žalojamas. Turiu draugių, kurios augo gražiose šeimose, jos jaučiasi saugios, gyvena sėkmingus gyvenimus ir priima tai kaip duotybę. O man reikėjo nueiti ilgą kelią...
– Kai kurie ieško lengvesnių kelių.
– Taip, gali nusigerti. Gali įpulti į darboholizmą. Moteris gali pasidaryti priklausoma nuo vyrų ir keliauti iš glėbio į glėbį. Arba – nuo knygų ar serialų, kai slepiasi juose nuo realybės.
– „Pagimdžiau tris vaikus, / išmylėjau tris dešimtis vyrų, / o gal ir daugiau, / bene triskart ruošiausi tekėt, / mokslus baigiau, diplomai tėvams, / darbas – liaudžiai.“ Mažai žodžių, didelė moters gyvenimo atkarpa. Dar organizuojate seminarus moterims, atvirumo vakarus. Ar jos ryžtasi atvirumui?
– Tos, kurios ateina, – taip, jos jau nebegali gyventi tyloje, o nenorinčių kalbėti juk nepriversi. Būti atvirai reikia pasirengti. Per knygos pristatymus matydavau jaunų mergaičių: be žodžių žvelgdavo į akis, o paskui pasakydavo „ačiū“. Ir tada supranti, kad ir jos tai išgyveno, ir joms taip pat skaudėjo. Kartais gaunu moterų žinučių. Vienos, turėjusios laimingą vaikystę, rašo: „Net nemaniau, bet jau dabar žinosiu, kaip būna“, o kelios parašė, kad net negalėjo skaityti, nes tai jų istorija – žodis žodin.
– Moterys visada įsivaizduoja, kad joms sunkiau, o vyrų gyvenimas lengvas ir paprastas, ar ne?
– Aplink mus pilna dramatiškų ir tragiškų vyrų istorijų. Nė vienas vyras nereiškia agresijos ar nenaikina savęs be priežasties. Neseniai skaičiau apie Amerikoje atliktus tyrimus: pasirodo, šeimose berniukams rodoma kelis kartus mažiau dėmesio, švelnumo nei mergaitėms, jie rečiau apkabinami, nes jie esą „tik“ berniukai, jiems esą to nereikia.
– Esate beveik tobula mama savo vaikams...
– Tai, kad esu prisiskaičiusi daug teorijos, dalyvavusi daugybėje seminarų, kad pati esu dula ir padedu moterims prieš ir po gimdymo, o kartais ir jo metu, dar nereiškia, kad savo gyvenime esu kuo nors pranašesnė už kitas. Aš labai stengiuosi, bet iš vaikystės atsinešiau tikrai netobulą santykių šeimoje modelį, todėl, kad ir kaip išmintingai besielgianti mama būčiau, krizinėse situacijose tie seni modeliai pramuša: būnu ir šiurkšti, ir pikta. Didžiausias skirtumas – kad pasielgusi netinkamai nebepuolu į kaltės liūną, o savo vaikų atsiprašau, tikiu, kad jie irgi išmoks atsiprašyti ir klaidas vertinti kaip pamokas. Esame žmonės, nuolat klumpame, o juk galime tiesiog apsimesti, kad nieko neįvyko, ir nupirkti jiems saldainių. Nenoriu, kad mano vaikai augtų šiltnamyje. Noriu, kad matytų gyvenimą su jo šviesomis ir tamsomis, bet įgytų gebėjimų per tas tamsas pereiti kuo ramiau.
– Skaitote paskaitas mergaitėms ir jų mamoms apie pirmąsias mėnesines. Kodėl?
– Tai dar viena tabu temų. Kai gimė dukros ir sūnus, supratau, kad galiu kaltinti reklamą ir žiniasklaidą, formuojančias stereotipus apie moters kūną, bet galiu prisiimti atsakomybę ir mėginti keisti požiūrį – kad mūsų dukros nesijaustų taip, kaip aš, kadaise nekentusi savo kūno. Ir kad vaikai išsineštų į gyvenimą žinių apie vyro ir moters santykius, apie mūsų kūnus ir jų poreikius, apie pasaulio sandarą ir pagarbą kiekvienai gyvai būtybei kaip svarbiausią vertybę.