Paviešinęs, kad Danijoje susituokė su savo išrinktuoju serbu Vladimiru Bralovičiumi (37), Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Socialinių tyrimų centro vadovas Artūras Tereškinas (53) buvo pasiruošęs pykčio lavinai. „Bet viduje man palengvėjo, nes dabar jau visos kortos atverstos, paslapčių nebebus“, – sako profesorius ir tiki, kad tik atvirumas pajėgus sugriauti visuomenės baimių ir nusistatymų sienas.
Kokios reakcijos sulaukėte paskelbęs apie vedybas?
Kai feisbuke pakeičiau statusą ir įkėliau kelias nuotraukas iš santuokos ceremonijos, nesitikėjau, kad visi Lietuvos portalai apie tai parašys. Net džiaugiuosi, kad iškart po vedybų išvažiavome į Stokholmą, kur turėjau kelių savaičių stažuotę. Kai grįžome į Lietuvą, triukšmas jau buvo aprimęs. Tiesa, kai kurių interviu antraštės buvo skandalingesnės nei pati žinia (juokiasi). Na, pavyzdžiui, kad pirmą kartą vedžiau moterį, o antrą kartą – vyrą. Aš tikrai buvau vedęs moterį, bet tai buvo labai labai seniai.
Tiesą sakant, nesu santuokos šalininkas. Manau, kad santykius žmonės gali kurti ne tik vedybų pagrindu. Tačiau mums su Vladimiru vedybos buvo reikalingos ne tik santykiams įtvirtinti, bet ir jo gyvenimui Lietuvoje palengvinti, nes jis nėra Europos Sąjungos pilietis.
Kokia jūsų pažinties su Vladimiru istorija?
Susitikome pažinčių portale, bendravome pusmetį, galiausiai aš nusprendžiau nuskristi į Belgradą. Taip prasidėjo draugystė, tęsiasi ji jau beveik šešerius metus. Lietuvoje Vladimiras gyvena trečius metus, dirba konsultantu demografijos klausimais. Lietuviai draugai vadina jį Vladu.
Kada jumyse įvyko seksualinės orientacijos perversmas?
Visada tikėjau, kad žmogaus seksualumas yra kaitus. Manau, mumyse daug kas susiję su represyvia, spaudžiančia aplinka. Kadangi augau sovietinėje Lietuvoje, niekas nekalbėjo apie homoseksualią meilę, net minčių neturėjau, kad meilės objektas galėtų būti vyras. Juo labiau kad gimiau ir augau Telšiuose – „kitokiam“ gyventi ten būtų buvę neįmanoma. Tik kai 1991 metais išvažiavau studijuoti į Ameriką, informacijos atsirado daugiau. Tada sutikau savo būsimą žmoną – Amerikoje gyvenančią lietuvę – ir 1995-aisiais mes susituokėme. Su ja labai atvirai apie daug ką kalbėdavomės, jai pirmai ir pasakiau, kad jaučiuosi esąs biseksualus. Jai tai atrodė normalu. Mūsų santuoka truko septynerius metus, nors ir buvo ne visai tradicinė: ji studijavo Vašingtono universitete Sietle, o aš mokiausi Harvarde, kitame Amerikos gale. Kad pasiektume vienas kitą, reikėdavo šešias valandas skristi lėktuvu. Per visą tą laiką gal tik kelerius metus gyvenome kartu. Kai ji gavo mokslo stipendiją atvažiuoti į Lietuvą, abu grįžome čia. Po metų ji išvažiavo, o aš likau. Galiausiai 2002-aisiais išsiskyrėme elektroniniu paštu: ji paprašė skyrybų, kadangi vaikų neturėjome ir nenorėjome turėti, išsiskirti nebuvo sudėtinga. Toks jau tas šiuolaikinis gyvenimas...
Paskui gana radikaliai pasikeitė mano seksualumas. Tada sutikau savo pirmą draugą. Vėliau dar buvau įsimylėjęs ir moterų, potraukis joms išliko, todėl iš pradžių maniau, kad esu biseksualus. Dabar visgi sakyčiau, kad esu homoseksualus.
Kai suvokėte ir priėmėte savo pasikeitusį seksualumą, pajutote išsilaisvinimą ar dar didesnę baimę, kad konservatyvi visuomenė gali jūsų nepriimti?
Supratęs save žmogus išsilaisvina. Bet baimė neatitikti vyro standartų ir normų išlieka. Ta baimė labai ilgai manyje gyveno. Mėgstu privatumą, esu gana drovus, nors žmonės sako, kad labai drąsus, nes neslepiu savo orientacijos, kai kurie mano moksliniai darbai ir knygos yra apie seksualumą, parašiau ir homoerotinį romaną „Nesibaigianti vasara“. Visgi, kaip ir kiekvienas žmogus, turiu baimių su kaupu. Jas ir mėginu nugalėti rašydamas knygas uždraustomis arba neliečiamomis temomis, atvirai kalbėdamas.
Klausiate, ar palengvėjo? Manau, kad pasunkėjo. Kiek baugu dėl kaimynų reakcijos: nežinau, ar jie matė tas žinias. Laimei, dabartiniai kaimynai yra išsilavinę, tolerantiški žmonės. Tačiau gyvenime yra buvę įvairių situacijų. Anksčiau su Vladimiru gyvenome bute Stoties rajone. Ten vis kildavo konfliktų su viena kaimyne ir jos draugu, kurie statybines medžiagas ir šiukšles laikydavo bendrame koridoriuje. Kartą pasakiau, kad taip nederėtų elgtis. Už tai buvau užpultas, išvadintas pyderu. Konfliktas pasiekė epogėjų, kai vieną dieną atidariau duris, o kaimynės draugas įmetė man per slenkstį maišą statybinių šiukšlių ir išvadino visokiais žodžiais.
Ar po santuokos jūsų gyvenimas pasikeitė?
Santuoka turi ne tik simbolinę, bet ir teisinę prasmę. Ji įgalina tave spręsti konfliktus netrankant durimis. Sustiprina partnerių santykius. Tik keista suvokti, kad daugumoje Europos Sąjungos šalių esu oficialiai vedęs, bet Lietuvoje ši santuoka tarsi neegzistuoja. Jaučiuosi kiek dviprasmiškai: esu vedęs ar nesu?
Labai norėčiau, kad po kokių penkerių metų Lietuvoje būtų įteisintos tos pačios lyties žmonių santuokos. Kaip sociologas, intymių santykių tyrinėtojas, galiu pasakyti, kad santuoka lietuviams yra vienas vertingiausių dalykų, netgi statuso įrodymas. Bet galiu konstatuoti ir tai, kad visuomenės normos nuolat kinta: tarkime, per pastarąjį šimtmetį smarkiai kito moteriškumo ir vyriškumo normos. Todėl laikytis teorijos, kad heteroseksualumas yra normalu, o visos kitos seksualumo formos nenormalios, – jau atgyvenęs dalykas. Dėl normų visuomenė tiesiog susitaria. Tačiau visada atsiranda revoliucionierių, kurie tas normas laužo ir siekia jas keisti.
Jus irgi galima pavadinti revoliucionieriumi?
Vargu, nes didesnę gyvenimo dalį bandžiau pritapti prie mačo vyro vaizdinio. Aš – ne iš tų, kurie elgiasi ar atrodo provokuojamai. Aš – labiau stebėtojas, kuris analizuoja tai, ką mato, ir nori atvirai gyventi savo pasirinktą gyvenimą.