Užsienyje pripažinta tatuiruočių meistrė Monika Butkutė: „Tatuiruotės su reikšmėmis – kalėjimuose“

Monika Butkutė / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
AA

„Monika Boo“ pseudonimu save pristatanti tatuiruočių meistrė Monika Butkutė per šešerius darbo metus ne tik spėjo susikurti gerbėjų ratą – ji laimėjo daugybę tarptautinių tatuiruotojų konkursų, o jos vardas skamba žymiausiuose apie šį amatą rašančių žurnalų puslapiuose.

Monika neslepia, kad galėtų džiaugtis tokiu pripažinimu jai teko nueiti kryžiaus kelius. Metusi architektūros studijas mergina iš santaupų nusipirko pirmą savo mašinėlę ir pradėjo belstis į Vilniuje įsikūrusių tatuiruočių salonų duris. „Aš niekada nesiekiau sėkmės – tiesiog norėjau gerai daryti savo darbą“, – sakė ji.

Studijavai architektūrą, tačiau tapai tatuiruočių meistre. Nuo ko viskas prasidėjo?

Visada jaučiau kažkokią trauką tatuiruotojų amatui, tačiau net nedrįsau galvoti apie bandymus įsilieti į tokią uždarą rinką. Studijuodama architektūrą jaučiau didelį pasitenkinimą ir ten galėjau realizuoti save. Tačiau tikriausiai pati kūrybinė aplinka buvo visiškai ne mano. Negalėjau savęs įsivaizduoti dirbant bet kokį „normalų“ darbą. Sėdėti ofise ir laukti kol galėsiu dvi savaites per metus išvažiuoti pailsėti į Ispaniją – supratau, kad tokia rutina mane tiesiog pribaigtų.

Susidūrus su šia gyvenimo realija tiesiog nusprendžiau mesti studijas, nes tokia ateitis manęs nė kiek nedomino. Tuomet pradėjau siekti savo senos svajonės – daryti tatuiruotes. Man labai pasisekė, kad po ilgų klaidžiojimų po studijas su piešinių portfolio rankose, man pasiūlė mokinio poziciją vienoje iš seniausių tatuiruočių studijų Vilniuje. Čia ir pradėjau savo karjerą.

Monika Butkutė / Asmeninio albumo nuotr.

Mokytis šio amato buvo labai sunku. Kai kažkas neišeidavo (o pradžioje neišeidavo beveik viskas) aš labai nusivildavau savimi. Tačiau mane supo labai daug gerų žmonių, kurie man padėdavo kiekviename žingsnyje. Būsiu jiems amžinai dėkinga už tai, kad su manimi pasidalijo savo patirtimi.

Kaip į sprendimą mesti studijas ir tapti tatuiruočių meistre reagavo tavo tėvai? Ar nebandė perkalbėti?

Tuo momentu tarp manęs ir tėvų tvyrojo didelė įtampa. Bet kita vertus – koks sveiko proto tėvas norėtų, kad jų vaikas mestų architekto kelią ir nueitų daryti tatuiruočių? Aišku, kad jų galvose asociacijos su šiuo amatu buvo labai nekokios. Jie net įsivaizduoti negalėjo, kad tatuiruočių menas gali būti toks pažangus.

Kad kada nors gausiu pripažinimą – gal aš dar ir galėjau įsivaizduoti, bet mano tėvai tikrai ne! (juokiasi). Dabar jie laimingi ir džiaugiasi, kad atradau save. Gal tik norėtų, kad pati neatrodyčiau kaip velykinis margutis.

Šioje srityje dirbi tik 6 metus, tačiau jau esi pripažinta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Esi laimėjusi begalę tarptautinių konkursų, tave kviečia dirbti įvairios tatuiruočių studijos visame pasaulyje. Ar tuomet, kai nusipirkai pirmą mašinėlę galėjai įsivaizduoti, kad tapsi tokia sėkminga?

Aš niekada nesiekiau sėkmės – aš siekiau gerai daryti savo darbą. Ir aš tikiu, kad kai skrupulingai ir nuoširdžiai dirbi – negali likti nepastebėtas. Visada buvau perfekcionistė. Tai visada buvo ir bus mano prioritetas.

Pirmus keturis metus kiekvienas mano uždirbtas centas buvo investuojamas į geresnes, kokybiškesnes priemones. Kiekviena akimirka, kai netatuiruodavau buvo skirta piešimui ir kitų meistrų darbų analizavimui. Kad įvaldyčiau šį amatą aš nuosekliai dirbau ir pastangos tikrai nenuėjo veltui.

Monika Butkutė / Asmeninio albumo nuotr.

Visada tikėjau, kad pasiekti pripažinimo užtenka tik labai gerai daryti savo darbą – visai nereikia dalytis selfiais, papais, filosofiniais pamąstymais ir rodyti visiems koks esi „šaunus“. Aš net nežinau kaip atrodo kai kurie geriausi pasaulio meistrai, nes jie dalijasi savo darbų nuotraukomis, o ne savo pačių.

Kai gavau pirmą savo apdovanojimą verkiau iš laimės. Labiausiai dėl to, kad niekas nežinojo kas aš esu – buvau įvertinta tik dėl savo darbo. Dabar kai daug kalnų jau nuversta, pagaliau galiu sau leisti šiek tiek laiko skirti ir sau.

2016-ais metais žurnalas „Skindeep magazine“ savo apdovanojimu ceremonijoje tave pripažino geriausia tarptautine meistre moterų kategorijoje (angl. „best international female“). Aš šis apdovanojimas padarė įtaką tavo karjeroje?

Šis apdovanojimas man buvo labai netikėtas, nes tais metais pirmą kartą išdrįsau save pristatyti tarptautinėje rinkoje. Tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad mane užplūs apdovanojimai, interviu su žurnalais, socialinės medijos sekėjai.
Pasijaučiau labai įvertinta, nes tarp nominuotų žmonių, buvo meistrų į kuriuos žiūriu su didžiausia pagarba ir susižavėjimu.

Laimėjimai tikrai išgarsino mano vardą tarp mano tatuiravimo stiliaus gerbėjų. Neturiu itin daug sekėjų socialiniuose tinkluose, tačiau mane seka mano autoritetai ir tai man atperka visus pasaulio sekėjus. Su jais bendrauju, keletas jau yra mane kvietę kartu dirbti. Tai man yra didžiausias įvertinimas. Svajonių išsipildymas mane užklupo staiga.

Kartais jaučiuosi kaip žmogus, kuris tiesiog mėgo dainuoti duše. Ir vieną dieną į mano dušą staiga įšoko koks Saulius Prūsaitis ir ėmė girti mano „pasirodymą“.

Monika Butkutė / Asmeninio albumo nuotr.

Šiuo metu gyveni ir dirbi Danijoje. Ar žmonių požiūris į tatuiruotes užsienyje skiriasi nuo požiūrio Lietuvoje?

Šiuo metu daug laiko praleidžiu Danijoje, kur tatuiravimo tradicijos yra labai gilios, todėl ir jų požiūris visai kitoks. Čia būdama sulaukiau žymiai mažiau kritikos. Gal dėl to, kad žmonėms jos ten labiau įprastos, o galbūt ir dėl to, kad patys žmonės laisvesni.

Tavo pačios kūnas nusėtas tatuiruotėmis. Ar dėl to sulauki aplinkinių kritikos?

Iš tiesų apie aplinkinių kritiką tatuiruotėms daugiau girdžiu iš antrų lūpų nei patiriu pati. Dažniau susilaukiu komplimentų. Gal taip yra dėl to, kad esu atsiribojusi nuo aplinkos, kurioje egzistuoja negatyvus požiūris į alternatyvų gyvenimo būdą.

Žinoma, Lietuvoje važiuojant autobusu kartais kokia moteriškė pavarsto akimis, kartais net repliką gali išgirsti. Tačiau manęs nei kiek nežeidžia faktas, kad žmonėms nepatinka tatuiruotės, o ypač tokiems, kurie renkasi tai garsiai komentuoti.

Būtų sudėtinga gyventi jeigu sureikšminčiau kiekvieno nuomonę. Visgi, komplimentus apie savo tatuiruotes priimu su malonumu. Jos man padėjo pakeisti požiūrį ir labiau pasitikėti savimi.

Monikos Butkutės darbai / Asmeninio albumo nuotr.

Ar kiekviena iš tavo tatuiruočių ką nors tau reiškia?

Tikrai ne. Tatuiruotės su reikšmėmis tik Rusijos kalėjimuose (juokiasi). Kiekvienos tatuiruotės reikšmės aš pernelyg nesureikšminu. Juk jeigu sugalvojau pasidaryti pelėdą, akivaizdu, kad ji man yra gerų asociacijų ir emocijų šaltinis.
Man visiškai nebūtina susigalvoti ilgą, banalią prakalbą apie kiekvieną tatuiruotę ir postringauti kaip ji apibūdina mano gyvenimo istoriją.

Iš tiesų, tatuiruotėje svarbiau yra estetika negu reikšmė. Jeigu žmogus ant kūno pasidarys negražų piešinį, kad ir kiek ji jam reikš – tai gali tapti komplekso šaltiniu, nes ji atrodys blogai ir žmonės badys pirštais. Tačiau jeigu jis pasidarys įspūdingą tatuiruotę – tai gali pridėti pasitikėjimo savimi.

Tai kodėl žmonės dažnai visgi pasidaro tas „negražias“ tatuiruotes?

Žmonės dar nelabai supranta, kad ne kiekvienas liurbis su tatuiravimo mašinėle gali padaryti tatuiruotę. Jie dažnai ieško geresnių kainų, o kaip taisyklė – ten kur mažos kainos ne visada gera kokybė.
O baisiausia, kad kartais net ten, kur didelės kainos gali būti prasta kokybė. Lengva apsigauti.

Šioje rinkoje daug vidutinybių, diletantų ir narcisizmo. Visi nori būti meistrais, nes tai kieta profesija, visi nori instagramo sekėjų, kažkokios šlovės, moka pinigus facebookui, kad kuo daugiau žmonių pamatytų jų profilius ir žinotų kas jie tokie.

Yra tokių, kurie daugiau laiko investuoja ne į techninį ir meninį tobulėjimą, o savo imidžo kūrimą. O klientams didelis sekėjų skaičius asocijuojasi su kokybe. Tai labai apgaulingas momentas, renkantis kur darytis tattoo. Prieš darantis tatuiruotę, verta gerai pasidomėti apie stilių ir meistrus, kurie atlieka tą stilių. Lietuvoje yra labai daug gerų meistrų. Keletas jų – pasaulinio garso. Esame tokia maža šalis. Tikrai turime kuo didžiuotis.

Monikos Butkutės darbai / Asmeninio albumo nuotr.

Ar lietuviai savo tatuiruotėmis garsėja ir pasaulyje?

Tikrai taip. Lietuvoje gali rasti bent po vieną labai gerą meistrą bet kokiame tatuiravimo stiliuje. Aš labai didžiuojuosi šiais žmonėmis ir labai vertinu jų darbą. Patys talentingiausi žmonės yra patys kukliausi, nuoširdžiausi ir daugiausia dirbantys. Tai žmonės, kurie nesureikšmina socialinės medijos, neieško turtų ar šlovės. Jie tiesiog daro viską, kad savo amatą įvaldytų aukščiausiame lygmenyje. Labai džiaugiuosi, kad šie žmonės vertinami.

Jų darbus išvysti žinomuose žurnaluose ar socialinės medijos paskyrose, kur šalia meistro vardo matai mažą ikoną su vėliavėle ir žodžiu „Lithuania“. Tokie dalykai verčia mane šypsotis. Tik gaila, kad yra ir daugiau labai talentingų meistrų, kurie yra neįvertinti ir mažai kam žinomi. Bet kam reikia – tas žino, kur juos rasti.

Kaip manai, ar šiais laikais galioja tokie stereotipai, kad tatuiruotam žmogui yra sunkiau susirasti darbą?

Žinoma. Kiekvienoje skirtingoje darbo aplinkoje yra skirtingi reikalavimai ir dresscodas. Lygiai taip pat, kaip, kad į darbą banko konsultantė neitų su klouno kostiumu – ji neitų ir su tatuiruote ant plaštakos.

Gal tai ir neadekvatus palyginimas, bet esu žmogus, kuris gerbia tam tikras nuostatas ir jų laikosi. Savo darbe aš galiu vaikščioti ir su betmeno kostiumu, ir su tatuiruotėmis ant veido. Bet jeigu dirbi darbą, kuriame tai nepriimtina, renkiesi – arba gerbti taisykles arba keisti darbą.

Daug žmonių piktinasi dėl kažkokios diskriminacijos, dėl tatuiruočių darbe, bet man tai atrodo tiesiog juokinga. Žmogus gali turėti pilną kūną tatuiruočių ir niekas niekada jo darbovietėje apie tai nežinos, jeigu jis vilkės uždengiančius drabužius.
Tas pats banko konsultantas gali turėti „full body suit“ ir niekas niekada to nematys per marškinius.

Tačiau, kai kurie žmonės nori būti ekstravagantiški, pasidaryti tattoo matomoje vietoje ir tada skųstis kokie jie yra diskriminuojami. Ne veltui profesionalūs meistrai perspėja nesidaryti tatuiruočių itin matomose vietose.
Tačiau, manau, kad po truputį ateina laikas, kai tatuiruotės diskriminuojamos vis mažiau ir neigiamos asociacijos su jomis po truputį blėsta. Tiek gatvėse, tiek darbovietėse gali išvysti vis daugiau tatuiruotes turinčių žmonių.

Monikos Butkutės darbai / Asmeninio albumo nuotr.

Kokius keisčiausius klientų norus teko pildyti?

Kol buvau mokinė teko visko daryti. Ir įsimylėjėlių vardų, ir vyšnaičių ant užpakalio, ir visokių kitokių nuvalkiotų nesąmonių. Bet dabar nedarau nieko, kas, mano manymu, galėtų vadintis neapgalvota tatuiruote. O žmones, kurie tokių nori aš bandau edukuoti, paaiškinti, kad nevertėtų darytis nieko kas yra madinga ar tiesmukiška. Kai kurie paklauso, kai kurie įsižeidžia.

Kokie tolimesni tavo tikslai?

Šiuo metu labai noriu išleisti savo eskizų knygą, tačiau tam reikia labai daug laiko ir darbo. Tačiau, manau, kad esu jau pribrendusi kasdien skirti po keletą valandų šio tikslo įgyvendinimui. Galbūt tai bus jau kitų metų projektas.

Kitas mano tikslas – sudalyvauti vienoje is prestiziškiausių tatuiruotojų konvencijų. Nors gal tai labiau ne tikslas, o svajonė.

Skaitykite daugiau