Gimimo eiliškumas – kur kas tikslesnė jūsų ateities prognozė nei bet kokios astrologų ar chiromantų pranašystės. Pirmas vaikas, antras vaikas, jauniausias vaikas, vienintelis vaikas... Tai – ne tik apie jus, bet ir apie jūsų vaikus. Gimimo eiliškumo koncepciją sukūrė austrų psichologas Alfredas Adleris. Ji teigia, kad nuo tos akimirkos, kai ateiname į šį pasaulį, įsiveliame į klasikinę dar Darwino aprašytą išlikimo kovą.
Broliai ir seserys konkuruoja tarpusavyje dėl tėvų dėmesio, dėl jų meilės, įvertinimo, pagyrimo. Mintis apie tai, kad nuo padėties šeimoje priklauso žmogaus charakteris, nėra naujiena. „Elgiesi kaip tikra vienturtėlė mamos dukrelė.“; „Ko iš jo norėt, jis gi pagrandukas...“ Mūsų protėviai ūkį patikėdavo vyresnėliui, o į karą siųsdavo jaunėlį, tarsi šis būtų buvęs atsarginis.
Vienturčiai – tėvų dėmesio įkaitai
Vienturčiai niekada tėvų dėmesio nesidalija su broliukais ar sesutėmis, į juos nukreiptas visas tėvų entuziazmas. Kartais vienturtis vaikas būna nesavarankiškas, laukia ko nors, kas parodytų jam kelią ar suteiktų atramą. Neretai yra lepinamas, todėl įpranta nesusidurti su sunkumais – šie tiesiog pašalinami jam iš kelio. Nuolat būdamas aplinkinių dėmesio centre, vienturtis pasijunta ypatingas. Tėvų rūpinimasis jo gerove galiausiai virsta vaiko būgštavimais, kad pasaulis yra pavojingas ir priešiškas – kamgi reikėtų jį taip saugoti?.. Vaikas auga neužsigrūdinęs, nes visada mėgaujasi tik gyvenimo malonumais.
Vienturčiai jaučiasi taip, it gyventų šalia gyvenimo ir neturėtų teisės patirti visų jo spalvų ir skonių. Jie greitai subręsta, nes daug bendrauja su suaugusiaisiais, ir kartais atrodo abejingi supančiai aplinkai.
Vienturčiai – Winstonas Churchillis, Josifas Stalinas, Frankas Sinatra.
Pirmagimiai – apsigimę lyderiai
Valstiečių pirmagimis visuomet žinodavo, kad būtent jis perims ūkį, todėl jo padėtis būdavo geresnė nei kitų vaikų, kurie augo jausdami, jog turės palikti tėvų namus. Pirmagimis – tai tėvų užvadėlis, jų pagalbininkas, jaunesnių vaikų prižiūrėtojas. Jis jaučia, kad yra laikomas didesniu, stipresniu už kitus, todėl turi būti ir išmintingesnis už juos. Pirmagimis – tai tas, kurio gimimo laukiama su didžiausiu nekantrumu ir nerimu, tas, kurio pirmoji šypsena, pirmieji žodžiai ir pirmieji žingsniai kelia visuotinį susižavėjimą. Todėl pirmagimiai ir užaugę ieško ko nors, kas patvirtintų jų patrauklumą, reikalingumą, vertę. Vaikystėje apdovanoti dideliu tėvų dėmesiu ir neką mažesne įtaka (kūdikiui tereikia suguguoti ir visa šeima jau „ant blakstienų“), jie ir suaugę sieja savo ateitį su valdžia, įtaka, dominavimu. Jie yra sąžiningi, dori ir kryptingi – žino, ko nori, ir ryžtingai to siekia.
Didžioji dauguma JAV prezidentų ir Nobelio premijos laureatų – pirmagimiai arba vienturčiai.
Psichologų atlikti tyrimai aiškiai rodo, kad pirmagimių pasiekimai tiek mokykloje, tiek universitete – geriausi. Antrų ir trečių vaikų pažymiai atitinkamai vis mažesni. Pirmagimiai susigrobia geriausias profesijas, sėkmingiausiai kyla karjeros laiptais.
Didžioji dauguma JAV prezidentų ir Nobelio premijos laureatų – pirmagimiai arba vienturčiai; tokie yra ir visi (!) JAV astronautai. Tipiškos pirmagimių ir vienturčių profesijos – teisininkai, politikai, mokslininkai, buhalteriai.
Pirmagimiai – Billas ir Hillary Clintonai, George’as Bushas, Saddamas Husseinas, Benito Mussolini, Adolfas Hitleris, Kylie Minogue.
Pirmagimiai skaudžiai išgyvena nuvertimą nuo sosto – situaciją, kai į pasaulį ateina broliukas ar sesutė. Pirmagimiui tai reiškia tėvų dėmesio ir meilės praradimą. Dėl to jie ir užaugę būna nerimastingesni, dažniau jaučia įtampą, pavydą. Pirmagimiai yra apdairūs ir nekenčia rizikos, gal todėl rečiau keliauja į svečias šalis ar imasi pavojingos veiklos.
Viduriniai vaikai – užgrūdinti lenktynių
Antras vaikas taip pat siekia galios. Tai, kad kažkas jau anksčiau yra sulaukęs pripažinimo (vyresnėlis) – didžiulė paskata. Įgijęs pakankamai jėgų varžytis su pirmagimiu, jis pakiliai veržiasi į priekį: tikslas pasiekiamas ir pirmagimis pranokstamas arba kova baigiasi atsitraukimu. Antras vaikas gali sau kelti per aukštus tikslus ir dėl to jausti disharmoniją, nepastebėdamas gyvenimo džiaugsmų dėl idėjos, fikcijos, regimybės. Pavyzdžiui, graušis, kad niekaip nepavyksta įstoti į mėgstamą specialybę, ir dėl to visas gyvenimas atrodys pilkas ir beprasmis.
Antras, trečias ir visi kiti, gimę tarp vyriausio ir jauniausio, gyvenimo žaidimą šiek tiek pralaimi. Jie nėra nei protingiausi, gabiausi vyresnėliai, nei pažeidžiami ir visų ant rankų nešiojami jaunėliai. Vidurinių vaikų stiprybė – lankstumas, gebėjimas greitai orientuotis socialinėse situacijose, greitai rasti kompromisą ir burti žmones į grupes.
Daug vidurinių vaikų dirba pardavimo, mados, reklamos ar priežiūros (socialiniai darbuotojai, slaugytojai) srityse.
„Viduriniokės“ – Michelle Pfeiffer, princesė Diana, Cindy Crawford, Cate Blanchett.
Jaunėliai: tarp maišto ir bailumo
Jaunėlis auga kitomis aplinkybėmis nei likę vaikai. Tėvams jis ypatingas: jauniausi vaikai paprastai lepinami, saugomi, jiems rodoma daugiau švelnumo ir tenka mažiau atsakomybės. Tai gerai, tačiau lazda turi du galus: nė vienam vaikui nėra malonu, kad jis pats mažiausias, jam nieko nepatikima, juo nepasitikima. Šitai taip erzina, kad atsiranda noras parodyti, kiek sugebi! Iš čia kyla jaunėlio maištingumas ir siekis pranokti visus. Daugelis jaunėlių pasirenka visai kitokį nei jų broliai ar seserys gyvenimo kelią, kad išvengtų tiesioginės konkurencijos.
Tačiau jei brolių ir seserų pranokti neįmanoma, jaunėlis gali tapti bailus, visada ieškoti galimybių, kaip išvengti pareigų ir atsakomybės. Kiekvienas darbas jam – per sunkus, jis nuolat velkasi užpakalyje, išsisukinėja, nedrįsta nieko imtis. Žinoma, atsiranda pačių įvairiausių pasiteisinimų, o dar blogiau, jei jaunėlis turi kokią negalią: ši tampa tikru jo pasyvumo pateisinimu.
Maištinga jaunėlių prigimtis, nenoras prisitaikyti skatina juos rinktis meniškas, bohemiškas profesijas.
Jaunėliai – Mahatma Gandhi, Charlesas Darwinas, Levas Trockis, Charlie Chaplinas, Hugh Grantas, Johnny Deppas.
Svabus ne tik gimimo eiliškumas
Kai vaikų amžiaus skirtumas didesnis nei penkeri metai, gimimo eiliškumo efektas beveik išnyksta.
Žinoma, sunku visus sukišti į rėmus – vienintelis vaikas nebūtinai tampa siaubingu egoistu, o jaunėlis – maištininku. Tyrėjai (taip pat ir koncepcijos pradininkas A.Adleris) įsitikinę, kad svarbus ne tik gimimo eiliškumas, bet ir vaikų amžiaus skirtumas, berniukų ir mergaičių pasiskirstymas ir, aišku, jų charakteriai. Tarkim, Marytė yra trečia iš penkių vaikų, tačiau pirma mergaitė. Ji turės tiek vidurinio, tiek vyriausio vaikų bruožų. Tos pačios lyties vaikų konkurencija yra stipresnė nei skirtingų lyčių. Taip pat kuo mažesnis amžiaus skirtumas, tuo ryškesnės eiliškumo pasekmės. Kai vaikų amžiaus skirtumas didesnis nei penkeri metai, gimimo eiliškumo efektas beveik išnyksta.
Itin sudėtinga berniuko ir kelių mergaičių padėtis. Namie vyrauja moterų įtaka, berniukas, ypač jauniausias, nustumiamas į antrąjį planą, o bet koks jo aktyvumas atsimuša į neįveikiamas kliūtis. Todėl ir užaugus jo pasitikėjimas savimi, drąsa labai trapūs ir pažeidžiami.
Geriausius santykius užmezga poros, kai ir vyras, ir moteris yra treti vaikai. Jie bendrauja linksmai, lengvai, be konfliktų, savo atžaloms kuria saugią ir jaukią aplinką. O pirmagimis vyras ir pirmagimė moteris retai kada būna laimingi drauge. Kadangi abu nėra linkę nusileisti, jų santuokoje – mažai laimės.